Ar kūdikiai mąsto, galvoja, jaučia, atsimena, sapnuoja? Mokslininkų tyrimai šokiruoja

„Kiekvieną dieną stebiu savo augantį kūdikį ir mąstau – ką jis galvoja? Jo veidelį nuolatos iškreipia įvairiausios grimasos – tai jis vienas pats sau šypsosi, tai susiraukia, tampo lūpytes… Ypač daug emocijų, kai jis miega. Atrodo, jo mintyse – viso pasaulio tragizmas, o netrukus – ir begalinė dangaus palaima. Ar kas nors gali atsakyti – ką galvoja kūdikis? Ką jis mąsto, kai žiūri į mus, į žaisliukus, į skrendantį paukštį?“

Mama

Ar kūdikiai yra sąmoningi?

Tikriausiai visi yra girdėję apie imprintingo reiškinį, egzistuojantį gyvūnų pasaulyje.

Pavyzdžiui, ką tik gimęs zebro jauniklis pirmiausia pastebi savo mamą, įsižiūri ir įsimena jos dryžių piešinį, kad po to visą savo gyvenimą visur ir visada ją rastų ir atpažintų.

Jei pirmu šiuo „įstrigusiu“ objektu tampa kokia kita, svetima teta zebrė – tai jis ją ir laiko savo mama.

Pasirodo, kad žmonėms irgi būdingas imprintingas. Jis, be abejonės, skiriasi nuo gyvūnų – ta prasme, kad mamą vaikas išmoksta atpažinti bet kokiu atveju.

Gimimas – tai kritinis („jautrusis“) žmogaus gyvenimo tarpsnis, todėl labai svarbu pirmųjų valandų po gimdymo įspūdžiai. Manoma, kad šiuo laikotarpiu užsifiksuoja reikšmingi vaizdai, o su jais susijusios elgesio reakcijos išlieka visą gyvenimą. Šiuo laikotarpiu bet koks žvilgsnis, žodis, įspūdis, vaizdas ar pojūtis sukelia imprintingą. Štai kodėl taip svarbu, kad mama su šiluma ir meile priglaustų prie savęs ką tik gimusį kūdikį.

Pirmąją valandą po gimimo į naujagimio kraują priplūsta begalė įvairiausių hormonų – tai ypatinga būsena. Kai kurie mokslininkai teigia, kad šiuo laikotarpiu vaikelis netgi turi kažkiek sąmoningumo – gali suvokti situaciją, kurioje atsidūrė. Manoma, kad būtent šiomis minutėmis kūdikis pamilsta savo mamą.

Kad „gimimo šokas“ būtų kuo mažesnis, kai kuriuose gimdymo namuose stengiamasi kiek įmanoma atsisakyti trikdančių veiksnių – pernelyg ryškios šviesos, nereikalingų garsų.

Stengiamasi sudaryti sąlygas motinos ir kūdikio kūnų kontaktui.

Ar kūdikiai mąsto, galvoja, jaučia? Ar jie turi atmintį?

Amerikiečių mokslininkai D.Chamberlainas, T.Verni ir daugelis kitų įrodinėja, kad vaikų pojūčiai atsiranda bei jų galvos smegenys pradeda funkcionuoti kur kas anksčiau nei mes tai įsivaizduojame. Jie teigia, kad visa tai, kas vyksta su mama nėštumo metu, vyksta ir jos viduje.

Dar iki gimimo mažyliai jau kai ką „žino“ – išreiškia tam tikrus pasirinkimus, pavyzdžiui, jeigu jiems grasinama, jie reaguoja gindamiesi. 12-14 nėštumo savaitę atsiranda pirmosios mažylio mimikos reakcijos – galime pastebėti surauktus antakius, kreivą žvilgsnį ir net nepasitenkinimo išraišką. Šiuo nėštumo laiku pradeda funkcionuoti rijimas ir čiulpimas, tai galime matyti ultragarsu. Be to, vaikelis kontroliuoja rijimo dažnumą ir paspartina arba sulėtina rijimą, priklausomai nuo to, ar tai rūgštu, ar saldu. O mimikos reakcijos karčiam, rūgščiam ir saldžiam skoniui primena suaugusiųjų reakcijas. Šiuo laikotarpiu, mažyliams dar esant mamos įsčiose, atsiranda visi penki pojūčiai: rega, klausa, lytėjimas, skonio ir uoslės jutimai.

Vėliau, didėjant nėštumui, visi šie pojūčiai vis labiau lavėja.

Gebėjimas girdėti (priimti informaciją) prasideda per odą, kuri yra daugiafunkcinis jutimo organas. Oda priima informaciją į save pasitelkusi mechaninis, temperatūros ir skausmo receptorius. Ši ankstyva klausos forma susijusi su vestibiuliarine sistema, kuri jautri gravitacijai. Jau 12 raidos savaitę kūdikiai turi pusiausvyros pojūtį. Jų vestibiuliarinis aparatas padeda jiems judėti taip, kaip jiems norisi. Rega irgi pradeda vystytis dar iki gimimo. Nors vokai dar nėra atsiskyrę, tačiau jau apie 26 nėštumo savaitę mažyliai gali reaguoti į šviesą.

Remdamiesi tyrinėjimais įvairiose šalyse, galime kalbėti apie ankstyvą budrumo pavojui atsiradimą ir savisaugos demonstravimą, kurie buvo pastebėti atliekant amniocentezės (vaisiaus vandenų tyrimo) procedūrą. Įdomu tai, kad buvo užfiksuotos šios dar negimusių vaikučių reakcijos: padažnėjęs širdelės ritmas, kelių minučių trukmės aritmijos ir nejudrumas po punkcijos. Buvo pastebėtas sulėtėjęs kvėpavimas bei nepakankamas gebėjimas normalizuoti kvėpavimą per dvi dienas. Be to, vaikelis, būdamas mamos įsčiose ir „laukdamas“ amniocentezės procedūros, yra aktyvesnis, nei prieš kokią nors kitą įprastą procedūrą. Mamos jaudulys, jos mintys persiduoda mažyliui per tam tikrus hormonus kraujo keliu ir tai sukelia jam atitinkamas reakcijas. Padidėjęs mamos kraujyje adrenalino kiekis sukelia vaikeliui dažnesnį širdies plakimą, susijaudinimą ir aktyvesnius judesius.

Visi šie pokyčiai yra reakcijos į aplinkos stimulus ir į tą socialinę aplinką, kurioje gyvena ir dirba mama, jos šeimyninę situaciją.

Todėl vaikelio psichikoje, nesąmoningu lygmeniu, vyksta visų jo gyvenimo įvykių įspaudas. Po gimimo ši įsimintina informacija apie pasaulį gali turėti įtakos, o kartais net lemti mažylio santykius su jį supančia aplinka.

Prancūzų gydytojo M.Odeno nuomone, pradėjimo ir gimimo trauma kritiniu laikotarpiu nusėda į pasąmonę ir lemia žmogaus psichosomatinę sveikatą. Apie tai turėtų susimąstyti mamytės ir tėveliai, linkintys savo vaikams psichinės ir fizinės sveikatos.

Kodėl naujagimiai tokie nelaimingi?

Naujagimio būsena – tai išgyvenimai ką tik gimusio vaikelio, kuris iš vienos aplinkos perėjo į visiškai kitokią ir patiria stiprius pojūčius.

Viskas aplinkui sukelia tik jam būdingus išgyvenimus ir viskas aplinkui jam kelia grėsmę. Jis paliko šiltą, tamsią, uždarą ir kupiną vandens aplinką, kurioje laisvai judėjo, „šoko“, čiulpė nykštį ir žaidė pačius įvairiausius žaidimus su savo rankomis ir kojomis. Mažylis buvo simbiotiniame ryšyje su jį supančia aplinka. O dabar jis atsidūrė kažkur visai kitur ir čia jis nėra nei savarankiškas, nei nepriklausomas. Kaip ir bet kuri kita žmogiška būtybė, jis visų pirma ieško saugumo.

Tačiau akis į akį susiduria su traukos jėga, praranda judėjimo laisvę bei patenka į netikėtą savo nesukoordinuotų judesių valdžią – o tai apriboja jo galimybes naudotis tuo, prie ko jis ilgą laiką buvo pripratęs. Jis net negali čiulpti piršto, pačiupti už virkštelės, paliesti placentos – daryti tai, kuo jis buvo užsiėmęs keletą mėnesių.

Galima sakyti, kad naujagimis praranda savo laisvę. Savo uždarame pasaulėlyje jis turėjo laisvę judėti, žaisti bei prisiliesti prie to, kas jam patiko. Jis net negalėjo įsivaizduoti, kad egzistuoja kitas pasaulis ir kitokia laisvė.

Gimdamas vaikelis praranda saugumo jausmą. Iki gimimo jis gyveno stabiliame jį supančiame pasaulėlyje ir žaidimai su savimi buvo vienintelis jo rūpestis. Ir staiga atsiranda naujas pojūtis – alkis! Tai kelia grėsmę. Taip pat pilvo diegliai, staigūs temperatūrų pokyčiai (nuo labai karšto iki labai šalto jutimo), poreikis keisti padėtį, būtinybė būti švariam ir pervystytam. Mažylis nuo šiol patenka į materialųjį pasaulį, kurį valdo poreikiai.

Maždaug kartą kas porą valandų iš išorės ar iš vidaus nutinka kažkas naujo ir potencialiai pavojingo, kas verčia naujagimį nerimauti.

Labai gaila, bet visapusiškų kūdikio pastangų prisitaikyti prie jį supančios aplinkos, jo baimių mes, suaugusieji, dažniausiai nepastebime, visa tai interpretuojame savaip, tik mums suprantama kalba. Gimusio vaikelio smegenyse jau yra nemažai informacijos apie pasaulį, į kurį jis pateko. Dar iki gimimo mažylis gerai girdi mamą ir išskiria jos balsą iš kitų balsų. Naujagimis atpažįsta ne tik savo mamos balsą, bet ir jos kvapą.

Ar kūdikiai sapnuoja?

Daug ginčų kyla svarstant, ar sapnuoja kūdikis dar būdamas mamos įsčiose. Tai, kad jis kaitalioja miegą su būdravimu – aišku ir gydytojams, ir mamoms. Išanalizavę vaisiaus galvos smegenų elektroencefalogramų duomenis, specialistai atrado dvi – lėtojo ir greitojo (paradoksalaus) – miego fazes, būdingas ir suaugusio žmogaus miegui.

Paradoksalaus miego fazės metu mes sapnuojame ir išgyvename įvairias būsenas: nerimaujame, džiaugiamės, jaudinamės ir kt.

O štai dar negimusio vaikelio šio miego fazė kur kas ilgesnė nei suaugusiojo. Mokslininkai mano, kad kūdikiams paradoksalus miegas būtinas centrinei nervų sistemai vystytis ir naujiems neuroniniams ryšiams susidaryti.

Amerikiečių mokslininkai išskiria pažintinę reikšmę sapnų, kurių metu mažyliai aktyviai „gyvena“. Taikydami elektroencefalogramos tyrimą, amerikiečių mokslininkai maždaug prieš trisdešimt metų atskleidė, kad sapnuodami kūdikiai praleidžia didesnę laiko dalį nei bet kas kitas savo gyvenime. Jų sapnai užima didžiąją paros dalį – nuo 16 iki 20 val.

Visi tyrimai remiasi hipoteze, kad sapnai pratęsia budrumo metu vykstančius dvasinius procesus. Sapne atsispindi žmogaus emocijos ir psichinė būsena. Miegantis kūdikis kartais atrodo susirūpinęs, nepatenkintas ar išsigandęs, tuo pat metu gali judėti jo kūnelis, galūnių pirštukai – tai dažniausiai vyksta sapnuojant „blogus“ sapnus. Galime pastebėti šypseną, pasitenkinimo išraišką – tai, kas leidžia mums suprasti, kad tuo metu sapnuojami malonūs sapnai. Šypsenos, matomos mažyliams miegant, paprastai būna pirmosios šypsenos, kurias mes pastebime naujagimių veideliuose. Būtent šios šypsenos yra ypač svarbios, nes sapnas – tai pažintinė kūrybinė veikla, pasireiškianti pasąmonės lygmenyje.Kai kurie mokslininkai linkę manyti, kad kūdikiai sapnuodami galvoja, išgyvena emocijas ir taip pat kaip mes visi pratęsia gyvenimišką patyrimą.

Ką galvoja kūdikiai?

Kūdikio pasyvumas yra apgaulingas, nes kaip tik pirmosiomis savaitėmis jo psichikoje daug kas vyksta – visiškai susiformuoja jutimo organų sąlygotas pirmasis suvoktas aplinkos vaizdas, kartu su vėlesniais anatominiais pakitimais jis įsitvirtina kiekvieno žmogaus vis kitokiuose smegenų vingiuose. Tai ir lemia kiekvieno iš mūsų individualumą. Vėliau patenkanti informacija iš išorinio pasaulio į tinklą jau neįtraukiama, o eina per jį keliomis pakopomis į susistemintą ir užkoduotą atminties saugyklą.

Kompiuterininkų terminais tokį vėlesnį informacijos įrašymą ir programavimą būtų galima pavadinti „programine įranga“ (software), o anatominius ryšius, kurie formuojasi embrioniniu laikotarpiu ir pirmaisiais žmogaus gyvenimo mėnesiais – pačiu kompiuteriu (hardware). Pirmieji kūdikių jutimai nedidelėje juos supančioje erdvėje nevienodi, todėl skiriasi ir jų įtaka tuo metu besiformuojantiems vaiko smegenų vingiams.

Kūdikio verksmas – tai ženklas, kad jis nepatenkintas, kad mama juo pasirūpintų. Tai pagrindinis motinos globos instinktą sukeliantis dirgiklis. Jei šis instinktas sutrikęs, kūdikis patiria frustraciją ir nerimą. Nors ir neaiškiai, bet jau pirmąją dieną naujagimis mato ir girdi.

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais jis reaguoja į garsus, šviesą ir net spalvas. Eksperimentai rodo, kad kūdikiams įdomesni nupiešti veidai, o ne kokios nors figūros. Jie labiau domisi erdviniais daiktais, o ne plokščiais jų atvaizdais. Gylio ir formos suvokimas irgi atsiranda labai anksti.

Todėl lavinant jutimo organus ir aktyvinant dėmesį labai svarbu, kad aplinkoje būtų įvairių spalvų ir formų.

Ko nori kūdikiai?

Ilgą laiką manyta, kad kūdikis geriausiai vystosi ramioje aplinkoje, kad nuo gausių dirgiklių gali tapti nervingas, o per daug bendravimo jį lepina. Kai kūdikis nemiega, jis turi būti tarp namiškių. Greta įvairių garsų jis turi girdėti ir jam artimų žmonių balsus.

Pirmieji patyrimai pirmosiomis gyvenimo savaitėmis ir mėnesiais turi lemiamos reikšmės žmogaus ateičiai. Daug įtakos turės tai, kas įvyko ar buvo nepadaryta šiuo laikotarpiu. Būtent šiuo laikotarpiu, ir dar iki gimimo dedami būsimojo gyvenimo pamatai.

Vaiko vystymuisi labai svarbu, kad aplinkoje būtų pakankamai dirgiklių. Kai nėra galimybių patirti naujų dalykų, vaiko raida atsilieka.

Pirmaisiais gyvenimo metais dedami ir asmenybės pagrindai. Emocinis ryšys šiuo laikotarpiu lemia būsimus vaiko santykius su aplinka, drauge – ir visą jo raidą.

Kūdikiai turi įgimtą poreikį emociniam bendravimui su mama. Mama – tai pirmoji naujojo žmogučio „ekologinė“ aplinka. Svarbu, kad mamos neperduotų neigiamų minčių ir emocijų savo kūdikiams. Pasak prof. G.P.Brechmano, pavyzdžiui, jeigu dar negimusio vaikelio lytis neatitinka mamos lūkesčių – tai jo tolesniame gyvenime gali atsirasti elgesys, būdingas priešingai lyčiai.

Abipusiai motinos ir kūdikio veiksmai dažnai yra prasmingi ir suprantami. Ne tik motinai kūdikio jausmų išraiškos, judesiai ir leidžiami garsai atrodo prasmingi, rodantys vaiko būseną, bet, regis, ir kūdikis prasmingai reaguoja į panašius motinos veiksmus. Tai ypač aiškiai parodė tyrimai, kai mamos buvo paprašytos kurį laiką bendrauti su kūdikiu ne įprastai, o nekeičiant veido išraiškos ir neatsiliepiant į jo bandymus užmegzti su motina ryšį. Paaiškėjo, kad net labai maži kūdikiai iš karto nustemba ir suaktyvina savo pastangas prakalbinti savo mamą, o jei nepavyksta, nusimena, nusisuka nuo jos ir tik retkarčiais sustingusiu, neišraiškingu žvilgsniu į ją žvilgčioja. Jeigu motina nėra pasyvi, o tik sulėtėja jos judesiai kaip depresijos apimto žmogaus, kūdikio nuotaika irgi pasikeičia, jis nuliūsta, ir bendravimo nebelieka.

Anot žymaus vaikų raidos specialisto J.Bowlby, iki 6 mėnesių kūdikiui formuojasi labai svarbi psichologinė savybė – prieraišumas. Ši savybė sėkmingai formuojasi, jei kūdikį nuolat (ar didžiąją laiko dalį) prižiūri tas pats asmuo, idealiausiu atveju tai turėtų būti mama. Tačiau tai nereiškia, kad vaikeliui augant mama turi nuolat būti su juo, nepalikdama jo kitam žmogui nė valandai.

Tiesiog mažyliui iki 2 metų reikia vieno pagrindinio asmens, kuris juo rūpintųsi didžiausią laiko dalį.

Kaip suprasti kūdikio „kalbą“?

Nėra geriausio ir teisingiausio recepto mamytėms bei tėveliams, kaip puoselėti ryšį su jų brangiausiu turtu – jų kūdikiu, kaip atpažinti jo „kalbą“, intuityviai pajusti jo emocijas bei suprasti, apie ką gi jis galvoja.

Teisybė ta, kad visa galia yra paprastuose dalykuose. Gerinkime savo pačių kasdieninio gyvenimo kokybę. Perduokime savo kūdikiams visa tai, ką turime geriausia, o ypač savo meilę jiems.

Tiesa, net ir viską apibendrinę, negalime tiksliai atsakyti, kad tikrai žinome, ką galvoja, mąsto ar jaučia vaikelis iki gimimo, gimimo metu, iškart po gimimo ar kūdikystės laikotarpiu. Ar galime pamatuoti psichiką? Ar gali mums kūdikis papasakoti, ką jis sapnuoja?

Atsakymas vienintelis – ne.

Kad ir kaip būtų, nelikime abejingi šioms dr. D.Chamberlaino išsakytoms mintims: „Kūdikiai, kaip ir mes visi, turi aiškiai išreikštus jutimus reaguodami į grėsmę, sužeidimus, suerzinimą arba mediciniškai sukelta skausmą. Jie šypsosi, verkia ir spardosi protestuodami, išreiškia baimę, pyktį, liūdesį, džiaugsmą arba nepasitenkinimą būdais, kurie atrodo visiškai adekvatūs, turint omenyje jų aplinką. Kūdikiai yra pažįstančios būtybės, mąstančios savomis mintimis, sapnuojančios savo sapnus, besimokančios iš savo pačių patirties ir prisimenančios savo pačių patirtį.“

Psichologė Rūta Kęstutienė

„Mamos žurnalas“