Stebuklinga akimirka, kai mažylis pirmą kartą sąmoningai nusišypso. Mamytė ir tėtukas pasijunta ypač artimi savo kūdikiui, suvokia, kad jis įžengė į naują gyvenimo etapą ir pradėjo sąmoningai bendrauti.
Vėliau kūdikis pradžiugina pirmuoju juoku, kuris skamba taip užkrečiamai, jog negali jam atsispirti… Kas gi labiausiai juokina keturių, šešių, dvylikos mėnesių kūdikį?
Žinant kūdikio „humoro jausmo“ vystymosi etapus, galima lengviau prajuokinti kūdikį, skatinti jo vystymąsi parenkant tinkamus žaidimus. Mamos bei tėčio linksmumas ir gera nuotaika šeimoje leidžia kūdikiui augti ramesniam ir saugesniam.
Du mėnesiai – pirmoji šypsena
Pirmąja socialia šypsena gali nusišypsoti ir mėnesio kūdikis, tačiau dauguma mažylių pradeda šypsotis sulaukę 2 mėnesių (ar dar vyresni). Manoma, kad vidurkis – 46 savaitės nuo gyvybės užsimezgimo. Laiku gimę gali nušypsoti 6 savaičių kūdikiai, o neišnešioti – atitinkamai vėliau. Pirmoji šypsena – pats nuostabiausias antrojo mėnesio įvykis. Ji skiriasi nuo nevalingos angelo šypsenėlės, kurią matome miegančio ar ką tik pavalgiusio mažylio veide. Socialinė šypsena – atsakas į kalbinimą. Kelias iki socialinės šypsenos ilgas: artimieji kasdien daugybę kartų lenkiasi prie mažylio, kalbina ir čiauška, patys šypsosi, kol vieną dieną kūdikio lūpų kampučiai pakyla ir kaip pumpuriukas išsiskleidžia pirmoji tikra šypsenėlė.
Keturi mėnesiai – pirmasis juokas
Paprastai maždaug keturių mėnesių kūdikis pirmą kartą ima juoktis. Kūdikis juokiasi, kai mama pasislepia ir vėl atsiranda, krykštauja mėtomas ore, kutenamas, išgirdęs keistą garsą. Kūdikio linksmumo priepuolius išprovokuoja tos pačios situacijos, kurios dar prieš kelias savaites mažyliui kėlė baimę ir būdavo verksmo priežastis.
Juokas labai svarbus ne tik emociniam kūdikio vystymuisi. Jis sutvirtina mamos ir vaiko ryšį. Paprasčiausias pavyzdys – žaidimas slėpynių. Mama pasislepia, „ku-kū!“… ir atsiranda! Mažylis plyšta juokais. Kas jį taip linksmina? Kai mama pasislepia ir vaikutis jos nebemato, jis truputį bijo, nes jaučia, jog vyksta kažkas keisto, ko jis negali paveikti. Tik vėliau, kai mamos veidas vėl pasirodo prieš akis, atsiskyrimo baimę kūdikis su palengvėjimu paverčia juoku. Taigi juokas yra natūrali reakcija palengvėjus dėl praėjusio pavojaus. Vaikutis supranta, kad mama, staiga pradingusi už užuolaidos ar po antklode, tik žaidžia, o ne išėjo ir jį paliko. Šis netikras „išsiskyrimas“ svarbus, kad kūdikis įsitikintų savo saugumu ir ryšio su mama tvirtumu. Juokdamasis kūdikis „kalba“, kaip jam smagu jaustis saugiam ir mylimam.
Įvairiais žaidimais, fantazija kūdikis juokdamasis mokosi įveikti savo baimę. Žaidžiant gali staiga dingti mama, šaukštelis gali virsti lėktuvu, o tėtis – pikta meška. Visi šie žaidimai prajuokina kūdikį, nes leidžia suvokti jam realybę, įsitikinti daiktų ir žmonių pastovumu bei savo saugumu. Todėl kūdikis gali smagiai pasijuokti iš savo baimės.
Šeši mėnesiai – linksmina rizika
Dabar kūdikis jau pats ima ieškoti keisto malonumo – baimės, iš kurios galima pasijuokti. Šiame amžiuje jau kūdikis sako „ku-kū!“ mūsų globėjiškam instinktui. Tipiškas pavyzdys – mažylis keturiomis bėga nuo mamos, nujausdamas, kad mama jį tuoj pagaus. Pagautas į glėbį, krykštauja iš džiaugsmo. Žinant, kaip kūdikis priklausomas nuo mamos, toks jo „pabėgimas“ – gana rizikingas, vertinant iš vaiko pozicijų. Toks mažylio smaginimasis primena suaugusiųjų pasilinksminimą amerikietiškuose kalneliuose – šiek tiek baisu ir rizikinga, tačiau smagu, nes viskas gerai baigiasi. Netikro pavojaus dozė tik padidina malonumą.
Tačiau „bėgdamas“ nuo mamos kūdikis ne tiktai smaginasi. Ši nauja patirtis būtina vaikučio vystymuisi – taip eksperimentuodamas, jis suvokia, kiek saugiai gali atitolti nuo mamos ir jos kontroliavimo. Natūralus stabdis, apsaugantis žmogaus vaiką nuo potencialių pavojų, yra atsiskyrimo nuo mamos baimė, kuri ypač išryškėja aštuntąjį gyvenimo mėnesį – kaip tik tada, kai mažylis pradeda judėti, tyrinėdamas aplinkinį pasaulį.
Žaisdamas „katę ir pelę“ su mamos globėjišku instinktu ir juokdamasis, kūdikis pamažu išmoksta suderinti savo savarankiškumą ir saugumą.
Dveji metai – juokas keičia taisykles
Ryšis tarp mažylio ir mamos darosi nebe toks stiprus. Dabar vaikas jau savarankiškesnis. Dabar jo dėmesys nukrypsta į tėtį. Stiprindamas savo ryšį su tėvu, vaikutis mokosi įveikti jį supančius pavojus. Pavyzdys: kutenimas. Iš pažiūros kutenimas primena fizinę agresiją. Tėčiui kutenant mažylį, jis negali ištrūkti, nes jaučiasi esąs visiškoje tėčio valioje, tačiau supranta, kad tai – juokas, nes jam nieko bloga neatsitinka. Juokdamasis kartu su mama, mažylis išmoksta nebijoti išsiskyrimo, o juokdamasis su tėčiu, jis mokosi įvertinti savo ir kitų agresyvumą.
Didieji komikai, iš kurių juokiasi visas pasaulis, elgiasi panašiai kaip vaikai. Jie rimtus dalykus paverčia žaidimu ir juokaudami bei paprastai, naiviai kalbėdami, „nuvainikuoja“ autoritetus: politikus, darbdavius, viršininkus. Panašiai juokauja ir vaikai, kutendami miegantį tėtį, bėgdami ir pasislėpdami, kai reikia kur nors eiti, ir kitaip bandydami mūsų kantrybę. Vaikai juokauja ir išdykauja, norėdami pareikšti suaugusiems, kad jie auga, todėl jiems reikia daugiau autonomijos, bet ir būdami savarankiškesni, jie nori jaustis ne mažiau mylimi ir saugūs. Juokaudami ir bandydami tėvų kantrybę mažyliai nori suvokti, iki kokios ribos galima išsišokti. Todėl juokas labai susijęs su kūrybingumo vystymusi. Juokas ir kūrybingumas leidžia mažyliui šiek tiek sušvelninti šeimoje priimtas taisykles, atitolinti normas, pritaikant jas individualiems poreikiams. Tie, kurie juokiasi nuo mažens, lengviau sugebės rasti išeitis sudėtingose situacijose ir vėliau, jau užaugę.
Kaip prajuokinti kūdikį
Kojytė – pyragėlis
Švelniai krimstelėkite mažylio kojytę, sakydami: „O, koks skanus pyragėlis!“ arba „Hm, iš kur čia toks skanus saldainiukas?!“
Virė virė košę
Atlenkite mažylio delniuką ir sukite delno viduryje pirštą, sakydami: „Virė virė pelytė košytę“. Paskui lenkite vieną po kito pirštukus, pradėdami nuo nykščio: „Tam davė į dubenėlį, tam davė į lėkštelę, tam davė į puoduką, tam davė į šaukštelį, o tam mažiausiam ir nebeliko. Bėgs pelytė į šulinėlį vandenėlio…“ Dviem pirštais „bėkite“ per ranką vaikučio pažasties link, kur švelniai pakutenkite
Lėktuvas
Paimkite mažylį pilvu žemyn, išskėskite rankas į šonus ir burgzdami bei ūždami kaip lėktuvas neškite jį per kambarius.
Pagausiu
Atitolkite nuo kūdikio maždaug per dvidešimt žingsnių ir, išskėtę rankas, lėtais žingsniais prie jo artinkitės, sakydami: „Dabar tai tave pagausiu!“.
Kuo ilgiau „gaudysite“, tuo bus linksmiau. Kai pagaliau „pagausite“, žaidimą baikite smagiu pakutenimu.
Varpinė
Atsistokite plačiai pražergtomis kojomis. Paimkite mažylį už pažastų ir linguokite sau tarp kojų kaip varpą varpinėje, sakydami: „Din-dan, din-dan!“.
Bitutė
Sudrėkinkite lūpas ir švelniai prispauskite mažyliui prie pilvo ar rankų. Tada pūskite pro lūpas orą, išgaudami dūzgimą. Mažylis jaus švelnų vibravimą ir kutenimą, kuris jį juokins.
Grimasos
Patraukite ausis į priekį, tuo pačiu metu iškišdami liežuvį ir „sužvairindami“ akis, kitu judesiu patraukite ausis atgal, tuo pačiu metu įtraukite liežuvį ir „atžvairėkite“.
Jonas jojo
Pasisodinkite mažylį ant kelių ir sėdintį pašokdinkite, dainuodami: „Jonas jojo į Liepoją, net jo batai nulakiojo!“.
Katė ir pelė
Lovoje leiskite kūdikiui nuropoti nuo savęs maždaug per metrą, tada, pagavę už kojų, švelniai prisitraukite ir vėl paleiskite „bėgti“.
Pažadink tėtuką
Tėtis apsimeta miegančiu ir garsiai knarkia. Mama su kūdikiu prisėlina iš nugaros ir „užpuola“, pakutendami ar papūsdami į ausį. Tėtis staiga pašoka, atsisėda, apsimeta išsigandęs, paskui vėl „nugriūva“ miegoti.
Daiktai – „transformeriai“
Labai smagu, kai žaislinis katinas „užsideda“ senelio akinius, žaislai ima kalbėti, banano žievelė virsta plaukais, o puodas – būgnu.
Pasikartojantys veiksmai
Kūdikiui smagu žaislą numesti, paskui pakelti ir vėl mesti. Arba triukšmingai išversti visą krepšį žaislų, juos surinkti (mažiau smagu) ir vėl išversti.
„Mamos žurnalas“
