Kokia šventė be torto?! Šią tradiciją, ko gero, daugelis atsinešame dar iš savo vaikystės. Ne išimtis ir maniškė – Kūčių vakaro laukdavau vien dėl aguonų pyragėlių, o gimtadienius lydėdavo mamos keptas tortas, kasmet vis kitoks. Matyt, meilė konditerijai užkoduota dar genuose.
Konsultuoja Akvilė Baltuonė, kepyklėlės „Saldus kaprizas“ desertų kūrėja
Patirtis Amerikoje atvedė prie natūralių dažų
Ilgą laiką maniau, kad visiems reikia cukrinėmis masėmis puoštų, konditeriniais dažais paryškintų tortų, o tai, kuo tikiu, ką kuriu ir gaminu aš, – tik sau, draugams ir šeimai. Dar studijuodama universitete pagal jaunimo programą išvykau į Montaną, JAV, kur visą vasarą praleidau dirbdama kepyklėlėje. Tai buvo pirmas rimtas mano susidūrimas su konditerija kaip darbu, su kepiniais vestuvėms ir pirmas susidūrimas su maistiniais dažais. Gamindama populiarųjį tortą „Raudonasis velvetas“ ir netyčia išsitepus jais pirštus, nei muilu, nei kitomis priemonėmis lengvai negalėjau nuplauti. To užteko, kad įsitikinčiau, – grožėtis galima viskuo, o valgyti, kiek įmanoma natūraliau. Man priimtina vengti dirbtinių skonio stipriklių ar cheminiais dažais nuspalvintų cukrinių masių, kuriomis dažnai dengiami tortai.
Taip, akiai, o ypač vaiko, visuomet kelia džiaugsmą ryškios spalvos. Bet ir jas mes galime gauti natūraliai – tam turime burokėlius, mėlynes, špinatus, ciberžolę, įvairias arbatžoles, tiek spalvomis, tiek skoniu nuostabius liofilizuotus vaisius ir uogas.
Desertai be cukraus kalnų
Vis labiau ryškėja įvairios teorijos, skatinančios atsisakyti rafinuoto cukraus, ieškoti pakaitalų. Manau, kad įmanoma rasti balansą tarp cukraus suvartojamo kiekio – tai galima daryti ir renkantis desertus. Yra žmonių, kurie sako, kad tortas turi būti „tortiškas“, juk nevalgai jo kasdien. Ir tikrai taip, gal kartais mažesnį gabalėlį, bet to, kuris tikrai džiugina? Su karamele ir morengais ar labai šokoladinio, šlapio, minkšto, net jei jame kiek daugiau sviesto?
Arba, jeigu matote, kad jūsų išsirinktas konditeris/kepyklėlė gamina mėlynių-jogurto tortą, bet Jūs dievinate avietes, gal jie nesunkiai gali tai pakeisti? Man visuomet smagu išklausyti visus poreikius, fantazijas ir stengtis jas įgyvendinti. Tortai vaikams irgi gali būti pritaikyti – nuo visiškai becukrių (pavyzdžiui, su bananais ir datulėmis) iki tiesiog minimalaus cukraus kiekio juose; netoleruojantiems kiaušinių, glitimo ar pieno produktų – daug alternatyvų – nuo migdolinių biskvitų iki kokosų grietinėlės, anakardžių kremo ir pan.
Papuošimai. Nebūtinai jie turi būti valgomi. Mylimi personažai ant torto gali būti įsmegti smeigtukais. O jeigu šventėje dalyvauja daug vaikų, smagu visiems pasidalinti nuo torto uogas ar saldainius: mėgstamus šokolado gabalėlius, žirniukus, morengus, ledinukus, guminukus.
Džiugu, kad toks požiūris į saldumynus artimas vis didesnei daliai žmonių. Dėl to prieš trejus metus įkūrėme savo kepyklėlę. Kad ir kokia mitybos filosofija remiamės, saldumynai dažniausiai yra skirti šventėms (net jeigu ja laikysime kavos pertraukėlę), tad pats taikliausias principas, ko gero, rinktis būtent tuos, kurie mus asmeniškai džiugina. Tokius renkamės patys švęsdami savo šventes – praėjusią vasarą savo vestuvėms išsikepėme 5 skirtingus tortus, galvodami apie tai, ką labiausiai mėgsta mūsų svečiai, ir pasilikdami viršutinį aukštą aguonų torto, to, kurį labiausiai mėgstame mes patys, – šlapią, perteptą kreminiu sūriu ir sūdyta karamele (po vestuvių paaiškėjo, kad jau kurį laiką vyro mėgstamiausias tortas vis dėlto yra „Napoleonas“ su riešutų sviestu – gerai, kad ir jo šventėje buvo).
„Saldus kaprizas“ – nes torto reikia tiesiog užsimanyti – kartais gaivaus, bet su karamele, kartais sodraus – su daug šokolado ar lengvo ir vasariško, nes desertas – ta maloni užgaida, kurią smagu įgyvendini.
Daugybę tortų ir desertų rasite ČIA
Ieškokite „Saldaus kaprizo“ socialiniuose tinkluose.
O dabar – pasigėrėkite mažais Akvilės šedevrais:
Susiję straipsniai
