Mamos Sandros pasakojimas dar kartą primena: jei vaikas su specialiaisiais poreikiais sako, kad mokykloje jam blogai, nekentėkite. Ieškokite kitos mokyklos, kitų mokytojų, kitos atmosferos, ir tada jūsų „blogiausias pasaulyje vaikas“ taps šauniausiu vaiku.
Kaunietė Sandra Buivydienė sako, jog jų šeima augina svajonių komandą, – du berniukus ir dvi mergaites. Vyriausiai Emilijai – 15, Domantui – 9-eri, Ernestui – 7-eri, o jaunėlei Smiltei – treji. Svajonių komanda, nes Sandra visada svajojo apie didelę šeimą. Šioje svajonių komandoje du žaidėjai yra ypatingi, jie turi raidos sutrikimų.
Istorija
Sandra, auginote sveiką, smalsią pirmagimę dukrytę, kuri nekėlė jokių ypatingų rūpesčių. Ir tada šeimoje gimė antrasis vaikelis – Domantas, vaikas su specialiaisiais poreikiais.
Taip, Emilija jau buvo bebaigianti darželį, kai gimė broliukas. Pirmaisiais metais viskas buvo gerai, o artėjant antrajam gimtadieniui nutarėme išleisti jį į darželį. Domantas kalbėjo mažai, daugiausia savo žodžiais ir gestais, kuriuos mes išmokome suprasti. O darželyje jis neištardavo nė žodžio. Prakalbinti bandė logopedė, bet nepavyko. Tada ėjau pas šeimos gydytoją ir prašiau siuntimo pas specialistus, man kėlė nerimą, kodėl jis nekalba.
Mums patarė kreiptis ne tik į gydytoją neurologą, bet į ankstyvosios reabilitacijos kliniką „Lopšelis“, kad Domantą įvertintų specialistų komanda. „Lopšelyje“ nustatė, kad truputį sulėtėjusi jo raida, rekomendavo padirbėti su juo namuose ir patikino, kad viskas turėtų būti gerai. Galų gale jis dar buvo tikrai mažas, dvejų metukų vaikai kartais kalba dar labai nedaug.
Visus darželio lankymo metus mes lankėmės pas logopedę, bet Domantui kalba taip ir „neatsirišo“. Didysis lūžis įvyko tada, kai jis pateko į priešmokyklinę grupę. Ten prasidėjo ugdymas, panašus į pamokas mokykloje, – reikėdavo atlikti užduotis, piešti tai, kas užduota, o ne kas šovė į galvą. Domantas prakalbo, bet tik tam, kad paprieštarautų, – jis nesuprato, kodėl jam reikia rašyti, kodėl jis turi dalyvauti pamokoje, kodėl negali eiti žaisti kada nori, piešti ką jis nori. Tuo pat metu smogė kovidas, susirgome visa šeima.
Sunkiausiai sirgo berniukai, abiem buvo tokia aukšta temperatūra, kad neberodė net termometro padalos. O persirgus kovidu, Domanto ir Ernesto būklė pablogėjo – raidos sutrikimai, kurie buvo vos pastebimi, labai pasunkėjo. Kovidas dar gerai neištirtas, apie jo pasekmes galima tik spėlioti, bet mūsų šeimoje buvo juntamas berniukų elgesio pasikeitimas.
Domantas ir Ernestas – beveik pametinukai. Kada išryškėjo Ernesto raidos sutrikimai?
Ernestas gimė su daugybe naujagimiams būdingų problemų – buvo priaugęs liežuvio pasaitėlis, buvo duobutė virš sėdmenų linijos, veidelis, kaklas ir visa nugarytė nusėta „gandro žnybėmis“. Kai kurios dėmės augant pašviesėjo, bet nugara iki šiol atrodo tarsi nuplakta – kai tenka kur nors nusirengti, visada sulaukiame nustebusių žvilgsnių. Nuo pat pirmųjų metų Ernestas buvo taip prisirišęs prie manęs, kad negalėdavau atsitraukti nė minutėlei. Jis nuolat norėjo žįsti, nepaleisdavo krūties. Gydytojai kūdikiui jokių diagnozių nenustatinėjo, bet kartą aš pati netyčia perskaičiau straipsnį apie genų mutacijas, kurioms būdingi visi mano išvardinti požymiai.
Mane ištiko šokas, jau kitą dieną stovėjau prie šeimos gydytojos kabineto durų, norėdama sužinoti, ar Ernestui gali būti genų mutacija? Gydytoja kiek atvėsino paklaususi, ar man bus geriau, jei žinosiu tą faktą, kurio vis tiek niekaip negalėsiu pakeisti? Atlikome genetinius tyrimus, kurie patvirtino mutavusį geną. Yra nuomonių, kad mutavęs genas gali lemti autizmą, bet moksliškai dar nėra atlikta užtektinai tyrimų, kad tai būtų įrodyta.
Su Ernestu buvo visiškai kitaip, jis Domanto priešingybė. Domantą, dar nesulaukusį dvejų, išleidome į darželį, ir jis lengvai pritapo. Ernesto adaptacija truko visus penkerius metus iki pat mokyklos. Jis ištisai verkdavo. Kai išsiverkęs ir pavargęs nurimdavo, tada atsiguldavo miegoti ir miegodavo iki pavakarių, kol mes ateidavome jo pasiimti. Tai truko ne savaitę ir ne mėnesį. Nežinau, galbūt miegas buvo kažkokia apsauginė reakcija nuo jį gąsdinančios aplinkos?
Ne kartą buvome iškviesti pas darželio psichologę, kalbėjomės su auklėtojomis, buvo sukviesta Vaiko gerovės komisija. Mes nežinojome, ką daryti, kaip pakeisti situaciją? Vaikų neurologė skyrė vaistų, kurie padėtų jam lengviau užmigti vakare.
Buvo tikimasi, kad išsimiegoję naktį, jis nemiegos dieną. Bet tai nepadėjo. Kartais atvežusi vaikus į mokyklą ir darželį (abi šios įstaigos buvo tame pačiame pastate), aš likdavau automobilyje ir laukdavau, kada paskambins, kad pasiimčiau Domantą, nes jis nieko klasėje nedaro. Kartais po 15 minučių turėdavau grįžti į mokyklą ir pasiimti.
Mokykla
Kaip sekėsi iš darželio pereiti į mokyklą? Ar tas etapas berniukams buvo labai sudėtingas?
Kai Domantas darželyje lankė paruošiamąją grupę, Pedagoginė psichologinė tarnyba pasiūlė jį palikti kartoti kurso, dar neleisti į pirmą klasę. Mat per pamokėles Domantas nieko nedirbo. Bet kuri mama norės, kad jos vaikas būtų paliktas antriems metams? Nusprendėme leisti į mokyklą.
Pirmasis pusmetis buvo tikra kančia. Taip sutapo, kad dėl karantino tėvai negalėdavo užeiti į klasę, reikėdavo atsisveikinti su vaikais prie mokyklos durų. Domantas jautėsi nesaugus – ne tik dėl to, kad nauja aplinka, bet ir dėl krūvio per pamokas. Pirmą kartą į klasę aš atėjau balandžio pabaigoje, kai mokytoja iškvietė mane jį pasiimti, nes nieko nedaro per pamokas.
Pamenu, užėjau į klasę ir pamačiau savo vaiko suolą, pastatytą klasės gale prie spintos, gana toli nuo kitų vaikų suolų. Tas suolas buvo pritvirtintas prie grindų, kad Domantas jo nestumdytų. Pamenu, kaip man širdis nusirito į kulnus iš siaubo. Tada tik susigriebiau vaiką ir be žodžių išėjau. O vėliau buvo pasiūlyta man sėdėti per pamokas ir stebėti Domanto darbą.
Kol sėdėdavau, jis jausdavosi saugesnis, kai kurias užduotis atlikdavo. O vieną dieną, pamenu, negalėjau likti mokykloje, tai mokytoja vėl paskambino man, kad pasiimčiau nedirbantį Domantą. Mus buvo įtikinę, kad Domantas yra pats blogiausias vaikas pasaulyje. Ir mes su vyru jį bardavome – kodėl yra toks blogas, trukdo kitų vaikų darbą, nedirba pats, Bet nežinojome, kaip iš tos beviltiškos padėties išeiti.
Buvome sutarę, kad kasdien į mokyklą įdėsiu vieną eurą bandelei. Jis, kaip ir visi pradinukai, mokykloje gaudavo nemokamus pietus, o už eurą dar nusipirkdavo tai, kas jam skanu. Vieną dieną skambina socialinė pedagogė ir sako, kad už bausmę Domantui neleido nusipirkti bandelės. Ir apskritai eiti į valgyklą valgyti pietų. Vaikas buvo baudžiamas badu…
Man to jau pasidarė per daug. Nuvažiavau į mokyklą, o Domantas, suprasdamas, kad padarė kažką negerai, ėmė verkšlenti, kad neatiduočiau jo į vaikų kalėjimą. Galbūt jau buvo girdėjęs tokį grasinimą? Kreipiausi į mokyklos direktorę, kuri pažadėjo išsiaiškinti situaciją ir su manimi susisiekti, bet greit jau treji metai, o to skambučio vis nesulaukiu.
Mane labai skaudino tai, kad mokyklos personalas buvo tarsi nurašęs mūsų vaiką. Kartą mane aprėkė socialinė pedagogė, kam Domantui įdėjau čiulpinuką. Sakau, kai jis pasijunta blogai, saldus skonis truputį apramina. O mokytoja su didele pašaipa tada pasakė: „Mama, ar jūs esate tokia naivi ir tikite, kad šitas vaikas kada nors nusiramins?“
Nuvažiavau pas šeimos gydytoją visiškoje neviltyje – ką su tuo vaiku daryti, kur ieškoti pagalbos? Tuo metu poliklinikoje kaip tik buvo vaikų psichiatrė, kuri be eilės sutiko mane pakonsultuoti. Papasakojau situaciją, ji rekomendavo nestiprių raminamųjų vaistų, kad chaosas Domanto viduje kiek aprimtų. Netrukus buvo sukviestas neurologų, psichiatrų, šeimos gydytojų konsiliumas ir buvo nuspręsta, kad Domantui žalinga lankyti tą mokyklą, būti priešiškoje aplinkoje, kuri jį traumuoja psichologiškai. Mums rekomendavo pirmos klasės nebaigti – iki mokslo metų pabaigos buvo likęs mėnuo. O kitais metais kitoje mokykloje vėl pradėti nuo pirmos klasės.
Ryžotės pakeisti mokyklą?
Taip, ir tai buvo pats geriausias sprendimas! Radome pradžios mokyklą netoli namų, kuri buvo jauki, rami. Be to, netrukus turėjo būti perkelta į naujai pastatyto daugiafunkcinio komplekso patalpas. Nors buvo nerimo, bet supratau, kad blogiau jau nebus, – arba bus taip pat, arba geriau. Praėjo visa vasara, vaikai pailsėjo.
Mes rugpjūčio pabaigoje nuėjome į būsimų pirmokų susirinkimą, aš vis galvojau, kaip pasakyti, kad mūsų Domantas kitoks? Nutariau nueiti į direktorės kabinetą ir viską smulkiai papasakoti. Pradėjau pasakoti, jaučiu, kad verkiu, bet pasakoju toliau, ir direktorė sustabdo: „Palaukit“. Man pirma mintis – viskas, nepriims. O direktorė sako: „Mama, viskas bus gerai, jūs eikit namo, ruoškitės mokslo metams“. Pajutau palengvėjimą, bet vis kirbėjo klausimas, kad galbūt mūsų situacija apskritai nerūpi, kad į ją nesigilinama? Likus kelioms dienoms iki rugsėjo pirmosios, paskambino specialioji pedagogė ir pasiūlė su medicininiais dokumentais ateiti į mokyklą.
Atėjau nedrąsi: „Turbūt žinote, koks čia ateis vaikas“. O ji sako: „Nežinome, pas mus ateis naujas vaikas – tarsi naujas molio gabaliukas, iš kurio mes lipdysime žmogų“. Daug kalbėjomės, aptarėme savo lūkesčius, iššūkius, nuogąstavimus. Nutarėme pabandyti gauti mokytojos padėjėjos etatą, nors tai prieš pat mokslo metų pradžią atrodė beveik neįmanoma, nes tokie etatai skiriami birželio pradžioje. Bet mums pavyko! Kai į gražią rugsėjo pirmosios šventę atėjome kartu su Domantu, priėjo besišypsanti moteris ir paklausė, ar čia ne Domantas?
Nuo pirmųjų pažinties minučių iki dabar šypsena nedingsta nuo tos moters veido. Nors būna visko – Domantas ir supyksta, ir spardo suolą, ir išmėto knygas. Net tikra mama kartais neištveria, aprėkia savo vaikus, o ši mokytoja nėra pakėlusi balso. Aš stebiuosi jos kantrybe ir pašaukimu dirbti su vaikais.
Kartais Domantas trukdo pamokai ir jį reikia išvesti iš klasės, tada su padėjėja užduotis atlieka koridoriuje ar kokioje kitoje ramioje vietoje. Šitoje mokykloje niekada niekas nėra pasakęs, kad vaikas blogas, ir niekada per dvejus metus nesu pasiėmusi vaiko dėl to, kad jis negerai elgiasi. Pakeisti mokyklą buvo pats geriausias šeimos sprendimas! Mano vaikai šitoje mokykloje gauna nuostabiausių specialistų pagalbą – čia yra logopedas, psichologas, socialinis darbuotojas, socialinis pedagogas. Ir Domantas, ir Ernestas turi mokytojo asistentes. Lygiai tokiais pat gražiais žodžiais galėčiau kalbėti ir apie Ernesto padėjėją – ji tikra profesionalė.
Ir direktorė visada paklausia, kaip mums sekasi, kaip vaikai jaučiasi? Kiek žinau, visoje mokykloje yra tik keletas specialiųjų poreikių vaikai, ir du iš jų – mūsiškiai. Tam keletui vaikų yra įrengtas sensorinis kambarys nusiraminimui. Ernestas – pirmokas, jis savo klasėje turi asmeninį poilsio kampelį, jame – minkštas kampas su sensorinėmis priemonėmis, asmeninė planšetė, kadangi jis dėl savo sutrikimo negeba rašyti į sąsiuvinį. Ernestas užsideda ausines, užsitraukia užuolaidą ir gali tyloje kažką veikti ar nusiraminti. Vaikas su specialiaisiais poreikiais turi galimybes mokytis, tobulėti, socialiai integruotis, augti ir patirti pačią geriausią vaikystę mokykloje.
Vaikai myli mokytojas, sveikina su Mokytojo diena, koridoriuje neprasilenkia nenusišypsoję. Kartą pasakė, jog norėtų, kad mokytojos gyventų kartu su mumis ir kartu švęstų Kalėdas. Negalvojau, kad tikėsiu stebuklais, bet atėjus į šią mokyklą stebuklas įvyko.
Patarimai
Ką patartumėte kitoms šeimoms?
Jei vaikas su specialiaisiais poreikiais sako, kad yra blogai, patarčiau nekentėti ir netylėti, jei yra blogai. Viena specialistė yra pasakiusi, kad vaikas iš mokyklos parsineša blogas emocijas tarsi kokį degutą, ir tuo degutu aptepa visus kitus šeimos narius. Juk tėvai visada jaučia, kada vaikui negerai.
Kai pakeitėme mokyklą, pasikeitė ir mūsų šeimos atmosfera, nustojome kaltinti vaikus, pagerėjo tarpusavio santykiai, atsirado daugiau džiaugsmo. Mes žinome, kad mokykloje mūsų vaikai yra gerbiami tokie, kokie jie yra, – nė karto nesulaukėme priekaištų iš klasės draugų ar tėvelių bendruomenės. Ir mokytojai atsižvelgia į Domanto bei Ernesto jausmus. Pavyzdžiui, mokykla turi didelį baseiną, kuriame vyksta dalis fizinės kultūros pamokų. Bet Domantas bijo vandens, todėl jo niekas neverčia šokti į baseiną.
Šioje mokykloje bendradarbiaujame su Vaiko gerovės komisija, kuri yra tarsi komanda, norinti padėti mūsų vaikams. Ši komisija susirenka porą kartų per metus, specialistai aptaria, kokių būdų, priemonių imtis, kad pasiektume išsikeltus tikslus, kad vaikas su specialiaisiais poreikiais jaustųsi gerai.
Čia nėra kaltinamųjų ir kaltintojų – visi dalinamės informacija iš seminarų, mokymų apie specialiųjų poreikių vaikus. Aš pati dažnai perduodu Kauno klinikų psichiatrų rekomendacijas išbandyti vieną ar kitą būdą dėmesiui sutelkti, nurimti. Mokytojos mielai imasi tai išbandyti. Mes nesame tėvai, kurie išstūmė vaiką pro duris ir numetė mokytojams. Mes su mokykla esame dar viena šeima.
Mūsų vaikai pradėjo pastebėti gražius dalykus: pareina iš mokyklos ir pasakoja, kaip gražiai mokykloje pražydo gėlės, kokie garbanoti mokytojos plaukai ar koks gražus mėlynas ir ilgas mokytojos padėjėjos sijonas, su kuriuo jos kojos atrodo didelės didelės! Suaugusiajam tokios pastabos atrodo juokingos, bet vaikai tai pasakoja atvira širdimi.
Pernai prie mokyklos išklojo ruloninę žolę. Domantas ją mėgsta glostyti rankomis. Kartą paklausė, kas tai per žolė? Papasakojau, kad ruloninė žolė labai brangi, ją reikia saugoti. Todėl jis labai susirūpina, kai mato, kad kas nors tą žolę mindo…
Ginta Liaugminienė
***
Projektą „Priimti kitokį“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 7500 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.07.04.
Susiję straipsniai
