Vaikų auginimas – tokia sritis, kurioje permainų vėjai gali papūsti greičiau, nei užauga nauja karta. Šis pokalbis su gydytoju ortopedu apie vaikų pėdas ne vienai mamai ir močiutei bus kaip lietus iš saulėto dangaus. Kalbamės su med. m. dr. ortopedu Regimantu Žitkausku.
Visi gimsta plokščiapadžiai
Visi vaikučiai gimsta plokščiapadžiai su putliomis kojytėmis, kurių apačioje yra gana nemažai riebalinio audinio. Mano mokytojai Vokietijoje sakė: „Čia Dievulis taip specialiai sukūrė, kad pirmą kartą atsistojęs vaikas galėtų visu kojos paviršiumi pajausti žemę, išmokti balansuoti“. Nežinau, kiek iš tiesų Dievulis prisidėjo, tačiau atvejo, kad mažo vaiko pėdos turėtų visus išlinkimus, man neteko matyti.
Fiziologinė plokščiapadystė, kuri būdinga kūdikėliams, išsilaiko maždaug iki 3 metų. Būna išimčių, kai jau 2 metukų vaikučių pėdoje galima pamatyti gražios pėdos pradžią.
Bet tai tikrai retos išimtys, gal iš 500 vaikų – vienas. O visi kiti remiasi į žemę putliomis ir pilnomis pėdutėmis. Tėvai gali pasakyti: „Mano vaiko pėdos nėra putlios, bet jos vis tiek plokščios“. Tiesa, vaikui tįstant riebalinio audinio ant pėdų mažėja, tačiau svoriui augant pradeda ryškėti laisvi raiščiai (kuriuos turi visi vaikučiai). Tada plokščiapadiškumas būna sąlygotas labiau laisvų raiščių, nei riebalinio audinio.
Bet kuriuo atveju įstatę mažą vaiką į dažus, o po to padarę jo pėdos atspaudą, pamatysite – plokščia, plokščia, plokščia.
Vaikas pilnapadiškumą gydosi pats
Vaikas, mokydamasis vaikščioti, jau pats žino, kaip gydyti savo plokščiapadystę. Dauguma vaikučių, pradėdami vaikščioti, eina ant puspirščių. Taip jie stiprina savo pėdučių raumenukus, kad kompensuotų raiščių laisvumą. Jie bėgioja, šokinėja, laipioja. Nuo 1 iki 3 metų vaikai nesugadinti, jie juda nuolatos – ar būtų lauke, ar namuose. Mamos klausia, kaip suprasti, ar vaikščiojimas pasistiebus – norma, ar jau kokios ligos požymis. Jei paimsite vaikučio pėdutę ir laisvai pakelsite ją aukštyn maždaug 120 laipsnių kampu, o pėda nesipriešins, galite ramiai miegoti – vadinasi, vaikas ant pirštų vaikšto sąmoningai, gydydamas savo plokščiapadystę. Tačiau jei vaikutis serga neurologine liga spastika, tuomet pėdutės lankstomos nepasiduos. Toks vaikas iš ryto vaikščios tik ant puspirščių, o ant kulno nusileisti nelabai galės. Jei bandysite atlenkti pėdą, ji pasiduos nebent trūkčiojančiais judesiais tik iki 90 laipsnių. Tada skubėkite pas neurologus ir ortopedus.
Tokia spastinė pėda dar vadinama arklio pėda.
Batukai namuose?
Ortopedai chirurgai ne visada sutaria, ar namuose leisti vaikams bėgioti basomis, ar auti ortopediniais batukais, ar (kaip seniau sakydavo) šlepetėmis kietais padais. Šiais laikais Lietuvoje rusiškos ar baltarusiškos avalynės, skirtos vaikščioti namuose, nelabai surasite, viskas atkeliauja iš Vakarų. O ten šlepetės kietais padais nebegaminamos jau gal 30 metų.
Todėl tėvai suka galvas, kaip įvykdyti močiučių prisakymus ir randa išeitį namuose audami vaikams vasarinius batukus.
Tačiau tėvai nesusimąsto, kad patys po namus vaikšto be batų.
Tad kodėl vaikams būtinai reikia įpakuoti pėdutes į taisyklingus ortopedinius batus? Vaikai namie batų autis nenori, nes jie žino, kaip yra sveikiau.
Nebent vaikas nekonfliktiškas ir ramesnis – tada jis, vargšelis, eina po kambarius su tais vasariniai batukais. Atlikta nemažai studijų Amerikoje, Vokietijoje, kurios įrodė, kad batukais auti pradedančius vaikščioti vaikus visai nebūtina.
Buvo tirtos vaikų grupės – vieni, kurie nuo kūdikystės auti batukais kietais padais, kiti – kuriems leista vaikščioti basomis.
Nugalėjo tie, kurie lakstė basi, nes jų pėdos kur kas labiau sustiprėjo ir įgavo gražesnę formą, nei tų, kurie buvo nuolatos „įmūryti“ kad ir į labai kokybiškus, brangiausius, geriausius ortopedinius batus.
Taigi jeigu norite, kad Jūsų vaikas išlavintų koją, netrukdykite jam bėgioti, šokinėti, laipioti. Ir geriausia – basomis. Antra nebloga išeitis – kojinaitės su stabdžiais (guminiais padukais), kad įsibėgėjęs laiku sustotų ir neatsitrenktų į sieną.
Įsijungia genetika
Taigi vaikučiai patys gydosi savo plokščiapadystę, tačiau ne visiems gerai pavyksta, nes įsijungia ir genetinis veiksnys.
Vieni vaikai stambesni, kiti – liesesni, vieni judrūs, kiti – tingūs, vieni paveldėję labai laisvus raiščius, kiti – tampresnius.
Pėdutės, kurios priklauso sunkiam vaikučiui, turės įdėti daug daugiau darbo, kad pakeltų nuo žemės savo šeimininką.
Blogiau tiems, kurių raiščiai genetiškai labai laisvi – tada pėdos tiesiog virs į vidų.
Pamažu stiprindami raumenukus, bėgiodami ant puspirščių, šokdami, šokinėdami, važinėdami dviračiai aukštai pakelta sėdyne, žaisdami krepšinį, vaikai raumenukus stiprina. Ir jei vaikas yra sveikas, judrus ir nenuorama, pas ortopedus jam netenka lankytis. Jis pats savo pėdas sustiprina. Na, o jei genetiškai vaikui „padovanoti“ laisvesni raiščiai, ortopedai turi gausybę priemonių, kurios gali padėti pėdos raumenukams sustiprėti. Yra įvairių kamuoliukų su rageliais, įvairių balansavimo prietaisų (minkštos pripūstos pagalvės, ant kurių vaikas turi pastovėti tai ant vienos, tai ant kitos kojos išlaikydamas pusiausvyrą). Yra įvairių žaisliukų, skirtų rinkti kojomis ir stiprinti tam tikrus pėdos raumenis. Jei užeisite į ortopedinių prekių parduotuvę, pasikonsultuosite su pardavėju-konsultantu, jis tikrai Jums pasiūlys įdomių priemonių pėdutėms stiprinti.
Pėda formuojasi iki… 16 metų
Pėdos skliautas pradeda formuotis nuo pirmo savarankiškai žengto žingsnio, tačiau didžiosios permainos vyksta nuo 3 iki 5 metų. Pėda turėtų formuotis iki 10 metų, taip rašoma protingose knygose, tačiau pėdos formavimasis nenutrūksta tol, kol žmogus auga – iki 16 metų ar dar ilgiau.
Iki 3 metų „diagnozuoti“ vaikui pilnapadiškumą – tikra nesąmonė.
Kadaise po darželius vaikščiodavo specialistai ir tikrindavo vaikų pėdas – jie visiems 3 metų vaikams diagnozuodavo plokščiapadystes, o tėvai lėkdavo pirkti įdėklų į batus.
Plokščiapadžiams kojas skauda
Kodėl taip svarbu, kad susiformuotų pėdos skliautas? Atrodo, tegul sau šlepsi pilna pėdute… Plokščiapadystė – ne tik estetinė problema. Pėdos skliautas skirtas ne tik grakščiam žingsniui, bet ir tam, kad žingsnio metu žmogaus kūnas amortizuotų, o ne sunkiai nusileistų pilna pėda sukeldamas skausmą. Pėdos skliautas padaro žingsnį plastišką, ir tuomet vaikštant neskauda kojų. Jei vaikučiui per lėtai vystosi pėdos skliautas, jau nuo 5 metų kojas pradeda skaudėti. Kai matau būsimojo pirmoko plokščias pėdas, galiu net neklausti, ar jis pavargsta eidamas su tėveliais. Deja, taip.
Kaip suprasti, ar vaikui skauda? Jis tiesiog nebegali eiti kartu su tėvais ilgų atstumų. Jei vaikas prašosi imamas ant rankų, tai dar nereiškia, kad jam skauda, bet jei siūlo pasėdėti ir pailsėti, tada jam sunku eiti iš tikrųjų.
Užsisuka ydingas ratas: norint sustiprinti pėdas, būtina sportuoti, o sportuoti vaikas negali, nes jam nors truputį pavaikščiojus skauda kojas. Tada tenka rūpintis batų kokybe, telktis įvairius ortopedinius vidpadžius, supinatorius, padelius. Netobulą pėdą paguldome į tobulą padėtį, tada ėjimo metu vaikas nepavargsta, jam kyla noras daugiau eiti, bėgioti, o judėdamas jis stiprina pėdutę.
Tai, kad turint plokščias pėdas ilgai nepavaikščiosi, įrodo ir nuoroda anksčiau neimti plokščiapadžių į armiją. Batai tuomet visi buvo vienodi, be jokių „kalnelių“. Plokščiapadžiai su tokiais batais tiesiog negalėdavo eiti į žygius, marširuoti – turėdavo kęsti skausmus. Esant plokščiai pėdai skauda ne tik pačią pėdą – skausmas kyla net iki kelių.
Mitas apie supinatorius
Tėvai įsivaizduoja, kad ortopediniai batai gydo pėdą, kad pėda įgaus bato formą ir taps tobula. Tai klaida. Atlikti tyrimai parodė net atvirkštinį efektą.
Vaikai, kurių kojos nuo mažų dienų buvo „įpakuotos“ į tobulus ortopedinius batukus su visais skliautais ir išlinkimais, neišlavino sveikos pėdos, nes jų raumenys vaikščiodami nejautė nepatogumo. Pėdai buvo taip patogu, kad nekilo poreikio vystytis, tad jų raumenys liko suglebę.
„Išėmus“ iš batų pėdutes, jos atrodė kur kas blogiau nei tų vaikų, kurie visai neavėjo batų. Kiltų klausimas – tad kodėl avalynės pramonė gamina batukus su išlinkimais, supinatoriais? Įdėklai mažina skausmą ir suteikia patogumo einant. Tačiau skausmas dėl plokščiapadystės vaikams būdingas tik ėjimo metu – einant nuo taško A į tašką B.
Išdykaujant, šokinėjant per baldus, dūkstant vaikui neskauda. Ir todėl įdėklas reikalingas tik tuose batukuose, su kuriais vaikais ilgai vaikšto. Šlepetėse vaikams supinatorių nereikia, nes būnant patalpoje koja nepavargsta.
Pėdų mankštos
Pėdas stiprina įvairūs mankštos pratimai, tačiau vaikams jie greitai pabosta. Jei vaikui pasiūlysime mankštos pratimų – pavaikščioti ant pirštukų, kulnų, pėdų šoniukų, parinkti žaisliukus su pėda – tai vaikas pirmą dieną atliks juos užsidegęs, antrą dieną rodys mažiau susidomėjimo, o trečią dieną sakys „nenoriu“. Jei vaikui pasiūlysime pažaisti kiškučiais, pašokinėti per šokdynę, per gumytę, jei pakabinę namie krepšinio lanką sudominsime žaisti krepšinį ar skatinsime namie šokti pagal vaiko mėgstamą muziką, jei raginsime važinėti dviračiu aukščiau pakėlę sėdynę (kad mintų puspirščiais), tuomet vaikas nuo ryto iki vakaro gydysis savo kojas ir rezultatas tikrai bus. Taigi pagrindinė taisyklė – plokščiapadystę vaikas turi gydytis pramogaudamas, o ne prievarta. Visi girdėjo pratimą, kaip išrūšiuoti lego kaladėles pagal spalvas imant pėdų pirštukais. Tačiau ne visi vaikai norės tapti pelenėmis, atrinkinėjančiomis „žirnius nuo pupų“. Mamytė greitai susivoks, kad pati viena perrinkinėja lego, o vaikas jau kažkur nudūmė.
Batukų „klaidos“
Svarbiausia „batukų“ klaida yra tada, kai vaikas juos avi nuo ryto iki vakaro.
Pirkdami batus atkreipkite dėmesį, kad pėdos priekis būtų lankstus (tai ne visai galioja žieminiams batams, nes jų padas būna storesnis, kad pėda nesušaltų). Svarbu ir stabilus batukų užkulnis. Koja nuo kieto užkulnio tiesi nepasidarys, bet jei nupirksite minkštučius, vaikas labai greitai nuklišins batukus. Tvirtas užkulnis neleis batų greitai sunešioti.
Dar vienas reikalavimas – batas turi būti šiek tiek (nors 0,5-1 cm) didesnis už pėdą, nes vaikų kojos labai greitai auga ir visada turime palikti nedidelį rezervą. O iškilimas paduke bus reikalingas tik 5-7 metų vaikui ir tik tuo atveju, jei vaiko pėdutė atsiliks vystytis (dėl genetiškai per laisvų raiščių arba dėl judrumo stokos, didelio svorio). Jei pėda bus netobula, tuomet batais stengsimės kompensuoti jos netobulumą, kad vaikštant neskaudėtų.
Žinoma, jokios nuodėmės nepadarysite, jei pirksite batukus su supinatoriais, bet dėl to sukti galvos tikrai neverta. Mamos kartais sako: „Gražus batukas ir kaina gera, bet nėra pade kalniuko, nepirksiu“. Jos nepagalvoja, kad jei vaiko pėda sveika, jam to kalniuko visai nereikia. Tą pado kalnelį avalynės meistrai daro daugiau ne vaikams, o tėvams, kad šie įsivaizduotų, kad tas kalnelis kažką prilaiko. O iš tiesų, jei kalnelis per standus ir per didelis, vaikas greitai pradės jausti nepatogumą ir atsisakys su tais batais eiti.
Dėvėti batukai
Mano mokytojai iš Vokietijos sakė: „Nė viena pėda neįgavo bato formos, o visi batai įgauna pėdos formą“. Tai galioja kalbant ir apie dėvėtus batukus. Jei jie nėra be galo nudėvėti, nukleišti, o tik šiek tiek panešioti, vaiko pėda gana greitai juos pritaikys pagal save. Dėvėti batai vaikams – joks tabu. Apie tai, kad nevalia auti vaikui kažkieno jau panešiotų batų, skelbia dažniausiai tie, kurie prekiauja naujais batais. Niekada nei sau, nei vaikui neimsite visiškai nudremžtų svetimų batų. Dažniausiai išaugtais drabužėliais ir batukais dalinasi tos mamos, kurios turi mažų vaikų, o šie paprastai batukų nenudėvi. Jei vaikas paavėjo batus kelis mėnesius ir išaugo, tikrai pėdos atspaudo bate neliko, nes vaikai yra lengvo svorio.
Vaikiškus batukus gali nešioti kad ir penki vaikai iš eilės (žinoma, jei tie vaikai nėra perdėm judrūs penkiamečiai).
Šleivapadystė – ne plokščiapadystė
Lietuvių kalba gana skurdoka norint papasakoti apie pėdas.
Vien lotynų kalboje yra apie 10 įvairių pėdų pavadinimų. O lietuvių kalboje – tik plokščia, šleiva ir sveika. Mamos dažnai painiojasi, galvodamos, kad jų vaikų pėdos – šleivos.
Tikroji šleiva pėdutė yra įgimta, tokios šleivapadystės gydomos gipsu, operacijomis. Su tokia diagnoze iškart pakliūsite pas ortopedus ir jie nurodys tolesnį gydymo planą. Šleivos pėdos – tai ne tas pats, kas naujagimių pasuktos padais į vidų pėdutės, kurias vokiečiai vadina „laipiojimo į medžius pėdomis“. Tokiomis pėdutėmis vaikutis gali paploti, kaip koala. Bet jos savaime susitvarko ir negydomos.
Į senatvę – vėl plokščiapadystė
Pėda formuojasi iki 16 metų, paskui apie 20 metų ji būna graži, o po to, deja, po truputį vėl pradeda deformuotis, nes išsibalansuoja raiščiai. Tai natūralu, nes žmogaus svoris metams bėgant didėja, fizinis krūvis – mažėja. 50 metų moterys beveik visos turi skersines plokščiapadystes, vėliau „sėda“ ir išilginis skliautas. Štai kodėl vyresni žmonės ieško patogių, plačių batų ir kartais visai mielai dedasi į batus įdėklus. Žinoma, yra nedidelio ūgio, smulkučių žmonių, kurie daug juda, jų pėdos bus nuostabios ir sulaukus 100metų. O tie, kurie turi viršsvorį ir kurių „amortizatoriai greičiau sėda“ labai džiaugsis batais su visais išlinkimais, kurie prilaiko pėdą ir sumažina skausmą einant. Kartais ir viršsvorio nereikia – pakanka pasyvaus sėdimo darbo, kai raumenys praranda tonusą ir einant pradeda skaudėti pėdas. Išeitis – visą gyvenimą judėti, sportuoti, šokti, važinėt dviračiu.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Ačiū!!! Labai išsamiai ir žmoniškai parašyta apie pilnapadystę. Būčiau dėkinga, jei paprašytumėt šio gydytojo pakomentuoti tariamą šleivapėdystę (kai vaikas vieną ar abi kojas stato ne tiesiai, o suka į vidų/išorę). Labai praverstų komentaras pagal amžiaus grupes ir (ne)tikslingas „gydymo” priemones