Galite nieko nežinoti apie Lauros Mazalienės gyvenimą, tačiau iš nuotraukų atpažinsite – ši jauna moteris tikrai kažkur matyta. Laura yra tobulas pavyzdys, kaip naudojantis socialinėmis medijomis ir viešumu galima sukurti prekinį ženklą – save. O paskui tuo naudotis darant gerus darbus.
Lauros šeima:
Laura (30 m.) su vyru Šarūnu (32 m.) yra žurnalistai, Laura turi ir viešųjų ryšių magistro diplomą. Šeimoje auga Deimilė (4 m.), Aurėja (2 m.) ir Matijus (1 m.).
Laura, 29 metų tapote daugiavaike mama, būdama visai jaunutė įkūrėte „Mamų radiją“. Kodėl jus taip traukė motinystės tema?
Kiek save pamenu vaikystėje – labai mėgau žaisti „namais“ ir būti mama. Sutapimas ar ne, bet vyriausioji dukra dabar, paklausus, kuo būsi užaugusi, visada sako tą patį – noriu būti mama kaip tu.
Esu vienturtė. Pamenu, visada dėl to labai išgyvenau, norėjau turėti brolį. Galbūt tai lėmė norą sukurti didelę šeimą. Augau labai retai matydama savo tėtį, jis iki šiol plaukioja po pasaulį (dirba jūreiviu), tad namuose dažniausiai būdavome dviese su mama arba tik aš viena. Dabar taip gera, jog galiu džiaugtis „pilnos trobos“ jausmu.
Mamų radijas gimė paskutiniais žurnalistikos studijų metais. Mokėmės žiniasklaidos vadybą ir baigiamasis darbas buvo sukurti Lietuvoje dar nematytą projektą. Nuo mažens labai mylėjau vaikus, domėjausi jų ir mamų kasdienybe, be to, daugelis mano draugų buvo vyresni, kai kurie jau pajautę tėvystės skonį. Klausydama jų minčių apjungiau viską į savo atsiskaitymo darbą. Dėstytojas paskatino nieko nelaukti ir idėją įgyvendinti, nors tuo metu vaikais mano gyvenime dar tikrai nekvepėjo.
Subūriau studijų draugų komandą, išsinuomojome patalpas ir vedėme laidas mamoms, o per pertraukas – grojo vaikiškos lopšinės ir pasakos.
Komandoje turėjome net vieną vyruką. Po to pradėjome kurti individualias pasakas vaikams, vadinosi „Vardinė pasakėlė“. Rengėme gražias iniciatyvas, smagus buvo laikas, bet vėliau mūsų ir komandos keliai išsiskyrė, jie pasuko į rimtąją žurnalistiką. Aš irgi. Pradėjau dirbti viename laikraštyje, vėliau –radijo stotyje. Bet po metų pradėjau lauktis ir vėl stojau prie „Mamų radijo“ vairo. Tik šįkart tai buvo ne interneto radijo stotis, o didelis projektas, apimantis renginius, idėjas, patarimus, straipsnius ir galų gale – žurnalą.
Papasakokite daugiau apie šį projektą – žurnalas „Įkvepiančiai motinystei“ kur kas skyrėsi nuo kitų.
Šį pavasarį žurnalas nebepasirodė. Po beveik trejų leidybos metų su komanda padėjome tašką. Aš pati jaučiausi „perdegusi“. Žurnalas gimė iš idėjos pasakoti tikras motinystės istorijas – itin atvirai. Deja, neapgalvojau, kad turėsiu ne tik kalbinti nuostabias moteris, bet ir valdyti komandos darbą, leidybos procesą, o tai visiškai ne mano valtis, tad ir plaukti ne visada sekėsi sėkmingai. Kad ir kaip būtų, tai vienas gražiausių ir prasmingiausių mano kūrybinių projektų, kuris labai praplėtė motinystės ribas, atvedė į mano gyvenimą daug sektinų asmenybių, leido išgirsti unikalias ir labai prasmingas istorijas.
Nuolatos vis ką nors sugalvojate, papasakokite, kokius su motinyste susijusius projektus darote dabar?
Po Naujųjų metų kilo idėja kviesti mamas į susitikimus „Mamos be tabu“ ir nuoširdžiai dalintis tikrais motinystės potyriais. Tai dariau kartu su kita trijų vaikų mama Simona Lipne. Buvo be galo malonu sulaukti beveik šimto mamų kiekvieno susitikimo metu. Klaipėdoje bilietus išpirko per kelias dienas.
Deja, dėl įvesto karantino renginių ciklas nutrūko. Tad kurį laiką projektai vyks tik socialinėje erdvėje.
Dabar kiekvieną savaitę savo IG paskyroje rengiu LIVE ciklus „Mamos, nemokančios meluoti“. Mane veda ta mintis, jog reikia rodyti kuo daugiau tikrų mamų, kurios nebijo pripažinti savo netobulumų. Nes kartais susidaro toks įspūdis, jog, tapusi mama, privalai tapti ir moterimi perfekcioniste. Ne. Šiandien kalbinau dizainerę Sandrą Šernę, kuri prisipažino, jog nemėgsta žaisti su vaikais. Ir tai visiškai normalu, tai kad turi vaikų, neprivalo tavęs įkinkyti į supermamos vaidmenį.
Papasakokite savo motinystės istoriją. Kelerių metų gimdėte pirmąją dukrelę? Kodėl taip anksti, „nemadingai“ šiems laikams?
Pirmoji dukra gimė, kai man buvo 25-eri. Nepasakyčiau, kad labai anksti.
Spėjau baigti tiek bakalauro, tiek magistro studijas. Dirbau žinių radijuje, iš žurnalistės tapau savireklamos projektų vadove. Jaučiausi save realizavusi profesinėje srityje, tad labai natūraliai norėjosi plėsti šeimą.
Vaikai visada buvo mano svajonė, bet tėvai labai norėjo, kad būčiau sėkminga asmenybė, baigčiau mokslus, turėčiau gerą darbą. Tai išsipildžius, tarsi atsigręžiau į savo norus, kurie, tapus mama, išryškėjo, aš tapau drąsesnė, labiau savimi pasitikinti moteris.
Nemėgstu tokių klišių, kaip „nemadinga“, „per anksti“. Parodykite man knygą, kurioje parašytos taisyklės, kaip gyventi visiems mums? Jos nėra, tad visada stengiuosi į savo ar draugių gyvenimą žvelgti kaip į unikalų vienetą.
Pirmoji dukrelė turėjo akių problemą, tačiau gana greitai susilaukėte kitos. Ar nebuvo baisu?
Liga niekur nedingo, mes sėkmingai su ja susigyvenome. Kasdien dukrai įdedame į operuotą akį kontaktinį lęšį, nes jos akies lęšis buvo pašalintas dėl drumsties vos ketvirtą jos gyvenimo mėnesį, ir dengiame sveikąją akį, kad akis tinginė lavėtų. Iki mokyklos dukrai turėtų būti atlikta dar viena operacija, gal tada ši mūsų kelionė ir baigsis.
Besilaukiant antrosios dukros, nerimo tikrai buvo daugiau, bet medikai atliko genetinius tyrimus tiek man, tiek pirmajai dukrai – atsakymai buvo geri. Kodėl taip nutiko Deimilei, niekas negali pasakyti, tai visiškas atsitiktinumas.
Apie dukros ligą kabėjote labai atvirai, ar artimieji palaikė šią poziciją?
Kalbėti apie tikrovę man visada buvo artima, labai nemėgstu padailintų gyvenimo istorijų. Buvo artimųjų, kurie to nesuprato, prašė neviešinti to fakto. Bet kodėl? Toks iškreiptas požiūris tik skatina patyčias, nes visi stengiasi rodyti tik gražius, daug pasiekusius vaikus. Bet juk gyvenime nutinka visko, būtent toks kelias pasipainiojo ir mums. Deimilė –nuostabi mergaitė, labai sąmoninga, brandžios sielos.
Tikiu, kad su liga ji į gyvenimą atsinešė daug nuostabių ir žmogui reikalingų savybių.
Pati pradžia buvo sunki. Man. Nes motinystę piešiau rožinėmis spalvomis, jaučiausi apgauta tų, kurie veda paskaitas nėščiosioms, literatūros autoriais, nes daugeliu atveju buvo kalbama tik apie vaiko priežiūrą ir jo gerovę. Mamos tuo etapu nebuvo… Susilaukus dukters, dukart patyriau mastitą, išgyvenau baby blues ir galiausiai po trijų mėnesių motinystės patys atradome dukros ligą. Mano vyras – nuostabus žmogus, gebantis labai racionaliai vertinti situaciją ir būti atrama. Jo palaikymas, tikėjimas mūsų šeima nė akimirkos man neleido suabejoti, jog viskas bus gerai. Situacija gal ir nebuvo pati maloniausia, bet joje mes atradome daug gražių momentų ir tik sustiprinome savo šeimą.
Ar laukiantis trečią kartą buvo skirtumas, kas gims?
Vaikai gimsta tikrai ne dėl fakto. Jie gimsta iš meilės. Skirtumo tikrai nebuvo, vyras net ir norėjo dar vienos mergaitės. Aš tyliai širdyje nešiojausi mintį, jog norėčiau sūnaus, bet nebuvau jos apsėsta. Vis dėlto nuo pat pirmų dienų jaučiau, kad po širdimi auga jis. Kiek su draugėmis lažinomės, visos buvo įsitikinusios, jog gims trečia dukra, bet mano intuicija neapvylė.
Skiriasi berniuko auginimas nuo mergaičių?
Dar labai sunku kažką pasakyti, kol sūnus – kūdikis. Teko prisiklausyti iš pažįstamų, jog berniukai labai prisirišę prie mamos, tai ši pastaba tikrai pasitvirtino. Jei ne ant rankų – tai įsikibęs į koją. Matijus aktyvus, fiziškai labai stiprus, 10 mėnesių jau vienas pats stovėjo, mergaitės tokius gebėjimus parodė tik prieš pirmąjį gimtadienį.
Kaip tokia lieknai, trapiai jums pavyksta sėkmingai išnešioti, pagimdyti ir vėl idealiai atrodyti? Gal turite šia tema ką patarti?
Ačiū. Visi nėštumai ir gimdymai ir labai panašūs, ir skirtingi. Visi trys vaikai pasaulį išvydo po cezario pjūvio dėl nesiveriančio kaklelio patologijos. Pirmus du kartus buvo leista bandyti gimdyti pačiai, tačiau medikams įvertinus situaciją atlikta cezario operacija. Trečiąjį kartą nebuvo jokių sąrėmių, pati nukulniavau į operacinę, be jokių gimdymo požymių. Buvo labai keista. 9 valandą ryto buvau dviejų vaikų mama, o 9.37 – trijų. Tiek su Deimile, tiek su Aurėja nėštumų metu gulėjau ligoninėse, buvo įtariamas gresiantis persileidimas ir priešlaikinis gimdymas. Su Matijumi viskas vyko sklandžiausiai, tik labai tinau. Dėl svorio, pirmojo nėštumo metu priaugau 14 kg, antrojo – 19 kg, trečiojo – 22 kg. Nieko specialiai nedariau, kad viskas sugrįžtų į savas vietas. Mėgstu ilgas distancijas su vežimu, matyt, jos viską ir sustatė. Esu didelė smaližė, bet kasmet stengiuosi cukraus vartoti vis mažiau… Bet vafliams vis dar sunku atsispirti (Laura su vyru yra restorano „Vaflių namai“ įkūrėjai – aut. past.).
Pajutote skirtumą tarp 2 ir 3 vaikų auginimo? Ar logiška, kad su 3 vaikais šeima jau laikoma daugiavaike?
Tikrai pajutome. Nes vienam vaikui visada reikia palaukti pagalbos rankų. Jų visų raida, o kartu ir poreikiai labai skirtingi, tad kiekviena diena – nauji iššūkiai, niekada nekyla minties, ką veikti… Žinoma, kartais ir du vaikai gali gerai nunešti stogą (juokiasi). Viskas priklauso, kokios asmenybės atkeliauja į šeimą.
Kaip pavyksta suderinti tiek veiklų ir 3 vaikų auginimą?
Dabar jau sunkiau. Aišku, labai gelbėja darželis ir tai, kad mergaitės jį lanko. Sūnus nuo mažens nedaug miega, nori būti šalia, tad darbai paskutiniu metu man pradėjo kelti didelę įtampą, o ir energijos rezervai labiau senka, nei yra pildomi, todėl daugelis projektų buvo tiesiog nustumti į šalį. O šiaip labai svarbu planuoti savo laiką ir suprasti, kas yra jūsų laiko vagys. Aš telefone esu išsijungusi visus „notification“.
Telefone būnu tada, kada noriu aš, o ne kažkas kitas. Turiu darbo valandas, vaikų pietų miegą, kada stengiuosi susidėlioti svarbiausius taškus, tuo metu nekeliu ragelio, neatsakau į žinutes. Draugai kartais papyksta, bet susitikus gyvai viską apkalbame ir susipratimų nelieka. Iš tiesų, tapę trijų vaikų tėvais, artimųjų labai prašome supratimo, nes veiklos tiek šeimyniniame, tiek darbiniame gyvenime tikrai netrūksta.
Kas jums yra „laikas sau“?
Kelionės. Tik jose galiu skirti laiko sau 100 proc. Turiu omeny keliones be vaikų (juokiasi). Gebu atsiriboti nuo namuose paliktos aplinkos ir džiaugtis ta akimirka, kuri tuo metu vyrauja. Tokio laiko sau man nereikia labai daug, vienas kartas per pusmetį labai gerai mane įkrauna.
Jūsų įvaizdis toks glamūrinis, visada šypsena, kiekvienas plaukelis vietoje. Ar tai sunku – daugiavaikei mamai būti pasitempusiai?
Būnu visokia. Ir vaikams tai rodau bei pasakau. Tikrai dažnai pavargstu ir ašarą nubraukiu, vyresnėlė iškart puola raminti, ieško, kaip mane pamotyvuoti. Gera, kai vaikai auga ne rožiniame burbule, mato visokias emocijas, kurios formuoja juos kaip empatiškas asmenybes.
Tikrai nesu glamūrinė moteris, kasdien nesidažau, bet tvarkingai atrodyti man patinka dėl savęs. Tada jaučiuosi geriau, tvarka man reikalinga visose gyvenimo sferose – tada aš jaučiuosi rami, stabili, neišsiderinusi.
Ačiū už pokalbį.
Parengė Neila Ramoškienė
Nuotraukos Simonos Kuzminskaitės fotografija
„Mamos žurnalas“
