Literatūroje aprašoma, kad tipiškas moteriškas manieras, gestus ir bendravimo ypatumus galima pastebėti dar iki to amžiaus, kai mergaitė išmoksta vaikščioti.
Tačiau tik 3–5 metų mergaitė iš vaiko pradeda virsti maža „mamyte“: gali pradėti kartu su mama ruošti maistą, jei tai daro mama, atkartoti mamos elgesį ir įpročius. Dažnai atsiranda svajonių ir fantazijų apie savo vestuves: iš pradžių šios fantazijos atspindi mergaitės tapatinimąsi su mama, norą dalyvauti visuose „moteriškuose“ reikaluose, vėliau noras ištekėti tampa konkretesnis ir susitelkia į norą būti vienintele mylimąja… savo tėčiui.
Taip taip, kaip berniukai, apie kuriuos kalbėjome praėjusiame žurnalo numeryje, įsimyli mamas, nes jos yra pačios geriausios ir labiausiai gebančios pasirūpinti ir mylėti, taip mergaitės susižavi ir įsimyli savo tėčius, kurie irgi atrodo esą patys geriausi. Noras turėti kūdikį ir juo rūpintis (šį norą galime pastebėti, mergaitėms žaidžiant su lėlėmis) virsta noru susilaukti kūdikio nuo tėčio.
Pagal psichoanalitines teorijas, mergaitė, pastebėjusi, kad neturi varpos ir dėl to besijaučianti ne tokia vertinga, ima pykti ant mamos, kad ši ją pagimdė „su defektu“. Suprasdama, kad tėtis yra kitoks, turi tai, ko jai pačiai trūksta (tai yra, taip trokštamą varpą), pradeda šlietis prie tėčio, įsimyli jį, nori, kad tėčio meilė priklausytų tik jai vienai. Kaip berniukai konkuruoja su tėčiu dėl mamos dėmesio ir meilės, taip ir mergaitė ima konkuruoti su mama.
Realybėje mergaitės meilę tėčiui galime matyti iš jos noro kuo daugiau laiko praleisti su tėčiu, puoštis, siekiant jam patikti, kartais mergaitės labai atvirai koketuoja, gali sakyti, kad su mama neįdomu, nori visą laiką būti tik su tėčiu, gyventi kartu su juo, be mamos, ir panašiai. Kartais galima net išgirsti, kaip mergaitė sako norinti, kad mama numirtų ar kokiu kitu būdu išnyktų, ir tada būtų galima likti su tėčiu dviese.
Kita vertus, konkurenciją su mama mergaitėms tenka derinti kartu su noru būti panašioms į mamą ir vis dėlto išlaikyti gerus santykius. Mama mergaitės svajonėse yra panaši į pasakų „gerąją fėją“, kuri pasirūpina prispaudus bėdai ir nepriekaištauja.
Jei mamos ir dukros santykiai darnūs, mama geba nesupykdama priimti mergaitės pyktį ir konkurenciją, mergaitė gali ir mylėti tėtį, norėti būti jo „vienintele mylima mergaite“, ir išlaikyti savo ryšį su mama.
Situaciją, kai mergaitė įsimyli tėtį ir konkuruoja su mama, Z. Froidas pavadino moteriškuoju Edipo kompleksu. Tik vėliau jo mokinys, analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas pasiūlė terminą „Elektros kompleksas“. Literatūroje galima sutikti abu pavadinimus, nors dažniau vartojamas Z. Froido įvestas terminas.
Mergaitės Elektros kompleksą išgyvena kiek kitaip nei berniukai: sėkmingos raidos atveju berniukams daugiau būdingas „santykių išsiaiškinimas“ su tėčiu ir mama, pereinant į kitą raidos stadiją. Mergaitėms šis raidos etapas nesibaigia taip aiškiai ir apibrėžtai, nes jų santykiai su tėčiu ir mama nėra tokie aiškūs ir apibrėžti kaip kad berniukų atveju (nėra taip lengva su mama ir konkuruoti, ir tuo pat metu draugauti!). Todėl tėčio dėmesio siekimas ir konkurencija su mama gali išlikti ir ilgiau, ir tai nebūtinai reiškia, kad vyksta kažkas ne taip. Jeigu pavydas mamai nesukelia kaltės jausmo, o meilė tėčiui nėra pernelyg sustiprinama, tokie jausmai ir ryšiai gali išlikti iki pat paauglystės.
Kaip ir berniukams, sėkmingai įveiktas šis raidos etapas mergaitėms padeda suvokti, kad ne visada norai gali būti įgyvendinti, kad gyvenime kartais tenka išgyventi pralaimėjimą bei nusivylimą. Be to, būtent šiuo amžiaus tarpsniu vaikai iš diadinių santykių (tai yra, kai ryšys kuriamas tarp dviejų žmonių – mamos ir vaiko, tėčio ir vaiko) pereina į triadinius (kai ryšys kuriamas tarp trijų žmonių: abiejų tėvų ir vaiko), mokosi, kaip reikia konkuruoti, suderinti meilę ir pyktį, tinkamai kovoti dėl dėmesio sau. Šie įgūdžiai vėliau gyvenime ypač reikalingi: tiek draugaujant su tos pačios lyties atstovais mokykloje (ypač mergaitėms būdingi draugių „trikampiai“, kai po kurio laiko viena iš draugių lieka atstumta), tiek kuriant santykius su priešingos lyties atstovais, kartais – mokantis ir studijuojant ir pagaliau – darbo aplinkoje.
Elektros istorija
Graikų mitologijoje minimos trys Elektros: pirmoji yra Agamemnono ir Klitemnestros dukra; antroji – viena iš septynių Atlaso ir Plejonės dukterų Plejadžių, su Dzeusu susilaukusi sūnaus Dardano; trečioji Elektra – tai jūros nimfa, Okeano ir Tetės dukra, kuri ištekėjo už Taumo ir tapo Iridės (Vaivorykštės) ir Harpijos (Vėjo) motina. Iš visų trijų Elektrų daugiausiai yra žinoma pirmoji.
Pasak graikų mitų, Spartos karalius Tinderėjus turėjo dvi dukteris, Klitemnestrą ir Eleną, kurios buvo ištekėjusios už brolių Agamemnono ir Menelajaus. Agamemnonas buvo Agro karalius. Su Klitemnestra jis buvo susilaukęs trijų dukterų – Ifigenijos, Elektros ir Chrisotemidės – bei sūnaus Oresto.
Kai Elena pabėgo su Pariu, Trojos karaliaus Priamo sūnumi, Agamemnonas ir Menelajus išėjo kariauti su Troja. Grįžęs iš Trojos Agamemnonas atsivežė Trojos pranašę Kasandrą, kuri buvo tapusi Agamemnono sugyventine.
Kol Agamemnonas kariavo, Klitemnestra įsimylėjo Egistą. Agamemnonui grįžus į Agrą, Egistas ir Klitemnestra jį nužudė (pagal kai kurias mitų versijas, Agamemnoną nužudė vienas Egistas arba viena Klitemnestra).
Nužudžius tėvą, Elektra tapo pilna neapykantos motinai. Ji paprašė savo brolio Oresto, kad nužudytų Klitemnestrą ir jos meilužį Egistą.
Apie Elektrą trumpai užsiminė Homeras „Iliadoje“, rašė senieji graikų dramaturgai – Eschilas, Euripidas ir Sofoklis. Iš naujųjų laikų autorių gerai žinomas Eugene O‘Neill kūrinys „Elektrai skirta gedėti“. Psichologijoje Elektros vardas buvo pavartotas, norint įvardyti situaciją, kai mergaitė iš meilės tėvui neapkenčia motinos ir siekia ją nužudyti.
Elektros komplekso pavojai – kaip juos įveikti
Mamos požiūris į save
Kalbant apie mergaičių raidą, nuolat kartojama, kaip svarbu pačiai mamai mėgautis savo moteriškumu – juk dukra tapatinasi su mama ir iš jos mokosi, kaip save vertinti. Todėl jei mamai sunku priimti save kaip moterį ar ji yra nusivylusi moteriškumu – dukrai gali būti sunkumų mokantis moters vaidmens.
Toks požiūris neretai perduodamas iš kartos į kartą, pavyzdžiui, jei mergaitės močiutė jos mamai perteikė suvokimą, kad būti moterimi yra vargas, „trijų namų kampų laikymas“, besikartojantys nėštumai ir gimdymai arba kontraceptinių priemonių vartojimas su visomis susijusiomis pasekmėmis, nuolatinis „tarnavimas vyrui“ ir desperatiškas bandymas suderinti motinystę su karjera – trumpai tariant, kad moters dalia yra sunkus gyvenimas, be abejo, minėta mama greičiausiai nesidžiaugs savo moteriškumu ir tokį požiūrį nesąmoningai perteiks dukrai. Laimė, šiuo metu tokio požiūrio pasitaiko vis rečiau, nes vis daugiau vyrų įsijungia į šeimos gyvenimą, yra daugybė buities palengvinimų, vis daugiau kalbama apie tai, kad moteriškoji lytis nė kiek ne prastesnė, lyginant su vyriškąja, taigi atsiranda naujų galimybių ir erdvės didžiuotis savo lytimi.
Kartais integruoti savo moteriškumą gali būti sunku dėl patirtos seksualinės prievartos arba užaugus šeimoje, kur tėvai labiau vertino berniukus, o ne mergaites, taip pat subtilesniais atvejais, pavyzdžiui, jei šeimoje buvo drovimasi ar gėdimasi bet kokių lytiškumo, seksualumo požymių (niekada nekalbama apie mėnesines ar intymius santykius, galimą kontraceptikų vartojimą, vizitą pas ginekologą ir panašiai).
Kaip išspręsti? Jei jaučiate, kad jums sunku didžiuotis tuo, jog esate moteris, galbūt iki šiol drovitės savo impulsų ir patyrimų, susijusių su seksualine sritimi – ir jums, ir jūsų vaikams būtų naudinga, jei kreiptumėtės pagalbos į psichoterapeutą. Augant vaikams, su seksualumo klausimais tenka susidurti vis dažniau – tiek perteikiant jiems savo požiūrį į seksualumą ir moteriškumą, tiek tiesiogiai atsakant į klausimus, todėl jūsų vidinė savijauta turi daug įtakos vaikų raidai.
Mamos santykis su dukra
Kaip jau minėjome, mergaitėms Elektros kompleksą išgyventi sudėtingiau nei berniukams, ir dažnai jis lieka iki galo neužbaigtas, nes mergaitei tenka derinti savo konkuravimą su mama ir baimę, kad konkuruodama ji mamą praras. Jei mama nuvertina dukrą – dažniausiai taip nutinka, kai mama nesidžiaugia gimusia mergaite, nes tikėjosi susilaukti sūnaus ar kai dukra neatitinka mamos įsivaizduojamo „geros dukros“ įvaizdžio (o taip dažniausiai būna, kai pernelyg susitelkiame į savo svajones, nes realybė kitokia nei fantazijos). Todėl dažnai bara, kritikuoja – tuomet mergaitė gali ne konkuruoti su mama, kaip tai „priklausytų“ pagal raidos etapus, bet išlaikyti savo ankstyvąjį prisirišimą ir likti nuo mamos priklausoma, bijoti prarasti mamą. Augant tokios mergaitės charakteryje ima dominuoti nuolankumas, paklusnumas ir net mazochistiniai bruožai.
Verta žinoti, kad vaikai augdami į savo psichiką integruoja tokį mamos paveikslą, kokį jį kasdien mato: jei mama yra mylinti, suprantanti, atliepianti poreikius – dukros (ar sūnaus) psichikoje atsiras vidinė mylinti ir prieinama „mama“, kuri nuramins mergaitę ar berniuką, jai (jam) išgyvenant liūdesį, pyktį, nusivylimą ar kitus stiprius jausmus. Jei mama yra pernelyg griežta, šalta – vaiko psichikoje susiformuos toks mamos paveikslas, kuris greičiausiai negalės nuraminti, ir teks ieškoti paguodos kur nors išorėje: guostis draugams, galbūt pradėti vartoti psichiką veikiančias medžiagas arba daug valgyti. Taigi jūsų elgesys su vaiku, o ypač – jūsų požiūris, net nesąmoningas ir jums pačiai ne visada suvokiamas, gali turėti įtakos vaiko būsenai ne tik dabar, bet ir visam likusiam gyvenimui.
Kaip išspręsti? Sėkmingai vaikų raidai svarbūs visi etapai: jei kuris nors neįveikiamas, problemos tęsiasi ir toliau, kartais stabdydamos vėlesnius raidos etapus, nes vaiko psichika vis bando išspręsti „skausmingus taškus“. Jūsų santykis su dukra ir požiūris į dukrą svarbus nuo pat mažylės pirmųjų gyvenimo mėnesių, ir jei jums sunku priimti, kad turite būtent tokią dukrą, kokią turite – tai būtina kuo greičiau išspręsti, kad mergaitė galėtų darniai augti toliau. Pabandykite pamilti tą vaiką, kurį turite: pastebėkite teigiamus dukros bruožus, girkite ją girdint jai pačiai ir kalbėdama su aplinkiniais, nekritikuokite – bent jau girdint vaikui, o geriausia, kad ir apskritai kritiką apribotumėte. Jeigu sunku tai pakeisti – kreipkitės į psichoterapeutą, kuris padės suprasti, kodėl jums taip sunku priimti savo vaiką. Dažnai priežastys slypi pačių tėvų ankstyvajame gyvenimo patyrime ir santykyje su savo tėvais, kurį ne taip lengva pačiam atrasti ir pakeisti.
Mamos reakcija į konkuravimą
Jei mama dukros koketavimą su tėčiu vertina rimtai ir nesupratingai, bara už tai mergaitę, pyksta, jei dukra jai bando parodyti savo pyktį ar konkuruoja – tai gali sustiprinti mergaitės nerimą, kad dėl savo „meilės romano“ su tėčiu ji praras mamos meilę. Tokiu atveju mergaitė gali užgniaužti savo jausmus tėčiui ir likti ankstesniame raidos etape.
Kaip išspręsti? Reikėtų nepamiršti, kad dukros žodžiai apie tai, kad jūsų nemyli ar nori būti tik dviese su tėčiu, be mamos, nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų. Nepriimkite mergaitės žodžių asmeniškai! Net jei dukra atvirai pyksta ant jūsų, įvairiausiais būdais rodo, kad tėtis jai svarbesnis ir reikšmingesnis – neatstumkite jos. Ko mergaitei šiuo laikotarpiu reikia – tai užtikrinti, kad ją mylite, ir jos pyktis ar meilė tėčiui jūsų meilės neatšaldo. Greičiausiai pastebėsite ir tokių epizodų, kai ji ateina pas jus pasiguosti ar pasidalinti savo džiaugsmu. Tai pats geriausias įrodymas, kad vis tiek esate dukrai svarbi.
Tėčio bendravimas su dukra
Laikotarpis, kai mergaitė koketuoja su tėčiu, rodo, kad jis jai svarbiausias – sudėtingai išgyvenamas ne tik dukrai ir mamai, bet ir tėčiui. Svarbiausia – bendraujant sugebėti išlaikyti aukso viduriuką: būti prieinamam, išklausančiam ir priimančiam mergaitės jausmus, tačiau pernelyg negundančiam arba, priešingai, itin šaltam.
Jeigu tėtis pernelyg įsitraukia į flirtavimą su dukra, net gundo ją (daugeliu atvejų turimas galvoje psichologinis, ne fizinis, gundymas) – tai gali itin sudirginti mergaitę ir perdėtai sustiprinti jos seksualumą, dėl to gali susiformuoti tokie charakterio bruožai, kurie skatina merginas ir moteris gyvenime visko siekti per gundymą ir seksualinius santykius. Tuo pat metu mergaitė ima jausti kaltę prieš mamą ir tam, kad išvengtų šio jausmo, gali visiškai atsitraukti nuo bendravimo su ja. Kitas galimas variantas – bandymas pabėgti nuo gundančio tėčio, labai suartėjant su mama, ypatingai stipriai prie jos prisirišant.
Jei tėtis labai kritiškas, šaltas arba dažnai nebūna namuose – mergaitė jį gali arba labai idealizuoti, arba priimti jo nebuvimą ar kritiškumą kaip bausmę. Tai irgi gali sukelti kaltės jausmus ir trikdyti mergaitės raidą.
Kaip išspręsti? Pasistenkite ramiai reaguoti į dukros koketavimą, prisiminkite, kad tai – normali raidos dalis. Nebauskite jos ir nepašiepkite, nekritikuokite. Stenkitės skirti mergaitei dėmesio, tačiau vis parodant ir pasakant (ir pačiam sau tą nuolat primenant), kad jūsų gyvenimo partnerė yra žmona, o ne dukra. Kartais dukra gali atrodyti supratingesnė ir švelnesnė, nei žmona, ypač jei jūsų santuoka braška, tačiau prisiminkite, kad dukra – „ne jūsų lygos žaidėja“, todėl paguodos ir supratimo reikėtų ieškoti kitur, tarp suaugusių žmonių.
Kartais tėčiai linkę manyti, kad visas vaikų problemas geriausiai gali išspręsti mamos, ypač dėl to, kad pirmuosius dvejus–trejus metus dažniausiai taip ir būna. Vaikui sulaukus trejų metų, situacija pasikeičia, todėl reikėtų šio laikotarpio nepražiopsoti ir neprasėdėti darbe ar užsiėmus kitais reikalais: tai laikas, kai jūs esate labai reikalingi, be jūsų raida negali sklandžiai įvykti. Tikrai.
„Mamos žurnalas“