Kol dar nebuvau mama, viskas atrodė labai paprasta ir nuostabu. Kol dar nebuvau mama, tikėjau, kad auginti vaikelį yra vienas malonumas ir džiaugsmas. Kaip aš klydau…
***
Prieš 12 metų laukiausi mergaitės, tuomet man atrodė, kad didžiausias mano darbas ir užduotis saugiai išnešioti mažylę. Saugotis nuo virusinių infekcijų, žiemą nepargriūti, nepervargti, nepatirti streso ir pan. Minties apie pasiruošimą žindymui ar motinystei nė nebuvo, o kam? Juk gimus vaikeliui, pasibaigs mano didieji vargai ir prasidės malonumai. Žindymas tuomet atrodė kaip eilinis dalykas, kuris vyksta savaime – panašiai kaip kvėpuoti, juk niekas žmogaus nemoko to daryti. Buvau be galo naivi ir kvaila, pridariau daug klaidų. Buvau sutrikusi, nes labai trūko žinių apie motinystę, dar daugiau trūko žinių apie žindymą. Savo pirmąją mergaitę žindžiau vieną savaitę. Mišinukai tapo mano gelbėtojais, o gydytoja, pasiūliusi jais maitinti vaikelį – Supergydytoja. Kaip aš klydau…
***
Praėjusių metų spalį supratau, kad mūsų šeimą aplankė stebuklas, ir aš pagaliau vėl laukiuosi. Koks tai buvo džiaugsmas mums visiems, atrodo, visas pasaulis iškart nušvito. Praėjus euforijai, pamenu, susimąsčiau, kad esu nebe tokia jauna, kitaip tariant „padėvėta mama“, ir turiu viskam gerai pasiruošti, ne tik psichologiškai, bet ir teoriškai, nes žinios (jei tokių nors kiek ir buvo) apie vaiko auginimą visai išblėso. Rinkau literatūrą, skaičiau atsiliepimus mamyčių forumuose, peržiūrėjau eilę filmuotos medžiagos apie teisingą kūdikio priglaudimą prie krūties, žindymo pozas, perskaičiau puikią K.Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“. Jaučiausi pasiruošusi visiems galimiems nesklandumams.
K.Vitkausko knyga atvėrė akis ir supratau, kodėl neišmaitinau savo pirmosios dukrytės, kokias esmines klaidas tuomet padariau:
1. Nebuvau pasiruošusi motinystei, neturėjau žinių, kaip elgtis su kūdikiu, klausiau kiekvieno, dalinančio patarimus, nežiūrint į jo patirtį.
2. Krūtis reikėjo ruošti žindymui nėštumo metu, o ne pagimdžius.
3. Pirmosiomis žindymo paromis gaminasi priešpienis ir jo būna labai mažai, tačiau aš to nežinojau.
4. Nebūtina nutraukti pieną vien tam, kad įsitikintumei, ar jo pakanka vaikeliui.
Knyga išties padeda suvokti esminius dalykus, kodėl būtina taip elgtis, Pamenu vieną juokingą istoriją, kai būdama gal septintą mėnesį nėščia sėdėjau parke su K.Vitkausko knyga rankose ir skaičiau. Prie manęs priėjo vyresnio amžiaus moteriškė ir pradėjo pokalbį apie nėštumą, jaunas mamas ir pan. Ji labai nustebo pamačiusi mano skaitomą knygą ir net nusijuokė: „Ko čia nežinoti? Kiši krūtį į burną ir tiek…“ Tikrai taip, kaip aš pati maniau, būdama mama pirmąjį kartą, ir kaip aš tuomet klydau…
***
Nėštumas ėjo sklandžiai, rytinių pykinimų nebuvo, silpnumo nejaučiau – skraidžiau kaip ant sparnų, o tam labai daug padėjo kompaktiškas mano pilvukas. Aplinkiniams jis pasirodė tik gal kokį septintą mėnesį. Esu stambaus sudėjimo, tai visad juokaudavau, kad kilogramai turi daug vietos kur slėptis. Viso nėštumo metu vadovavaus posakiu, kad nėštumas yra tik būsena, o ne liga. Pozityvus mąstymas neleido galvoti apie savo metus, o juk nebuvau jauniklė (37 metų). Atsargiai vertinau pasiūlymą nuvykti išsitirti į genetikos centrą, nes tokio amžiaus moterys priklauso kritinei grupei. Apsvarsčiusi visus už ir prieš, nusprendžiau ten nevykti, nes mintis kamavo viena – kaip vertinsiu atsakymą? Jei jis bus palankus, svarstyčiau, o kas, jeigu jie suklydo? Jei atsakymas nepalankus, manyčiau, kad gal įvyko klaida. Žinoma, tai tik mano asmeninė nuomonė, kuria tuomet pasitikėjau. Kiekvienu atveju mamos vertina savaip, nesiūlyčiau kitoms sekti manuoju pavyzdžiu. Žodžiu, tikėjau ir jaučiau, kad mano lėlytė (laukiausi mergaitės) bus sveikut sveikutėlė.
***
Darbas sekėsi gerai, kolektyvas žinią apie mano nėštumą sutiko sunkiai, nes jiems jis reiškė naujas papildomas pareigas ir daug naujų dalykų, kuriuos jie turės perimti iš manęs, kol išeisiu nėštumo ir gimdymo atostogų. Darbo diena norom nenorom pailgėjo, nes teko ne tik nudirbti būtinus darbus, bet ir mokyti kolegas. Tai man nebuvo jokia kliūtis, nes jaučiausi puikiai, o ir suspėti visur suspėjau. Kolegos juokaudavo, kad „einu kaip tankas“, ir jie buvo teisūs, nes svoris jau buvo gerokai peržengęs šimtuko ribą. Be tiesioginio savo darbo, turėjau visokios kitos veiklos: prižiūrėti augančius pomidorus šiltnamyje, gėlynus, o kur dar braškių lysvelės. Žodžiu, daug veiklos ir mažai poilsio. Likus kelioms savaitėms iki gimdymo, iškilo visos tokio judraus gyvenimo pasekmės – padidėjo kraujospūdis, mane prižiūrinti gydytoja įtarė preaklampsiją. Likusias savaites leidau namie, ilsėjausi, laukiau savo dienos.
***
Gimdymo išvis nebijojau, tvirtai žinojau, kad gimdysiu pati ir neprašysiu jokių nuskausminamųjų, norėjosi įsirašyti kiekvieną to reikšmingo įvykio minutę į savo „ilgąją atmintį“. Gimė 50 centimetrų ir 3180 gramų graži mažutė Gustytė. Iš džiaugsmo ašaros riedėjo skruostais, buvome devintame danguje, tačiau suvokiau, kad dabar manęs laukia egzaminas, kurio prieš daug metų aš neišlaikiau.
Tiesa, gavau dar vieną šaltą dušą, gydytoja paaiškino, kad mano placenta buvo plėvelinė. Kas gi čia dabar? Žinių apie tai neturėjau jokių, buvo sunku suvokti. Pasakė labai trumpai: „Manyk, kad laimėjai loterijoje… Plėvė galėjo atitrūkti bet kada ir vaisius būtų nukraujavęs“.
***
Abi išvargusios, bet laimingos pasiekėme palatą. Džiaugėsi tėtis, džiaugėsi sesutė. Dar gimdykloje paragavusi pirmųjų priešpienio lašų, Gustytė buvo rami, bet vakarop istorija pasikartojo. Tą pirmą naktį skyriuje buvo mirtina tyla, tik mudvi triukšmavome. Atrodo, galva pilna informacijos, bet man nesisekė duoti krūtį. Kai po begalės bandymų pavyko, apsidžiaugiau – gal pagaliau susitvarkysiu. Žinojau, kad artumas labai svarbus pieno gamybai, todėl abi miegojome kartu. Įveikusi savo baimę nuspausti ar kaip kitaip užkliudyti tą mažą žmogeliuką, užmigome. Kitą dieną mažoji, atrodo, nieko neveikė tik buvo prisisiurbusi prie manęs. Džiaugiausi tuo, nors ant spenelių jau buvo pirmosios žaizdos. Bet ir tai jau nebuvo taip baisu, žinojau, kas efektyviai jas gydo. Dar nėštumo metu tepiau spenelius, kad jie, atėjus žindymo laikui, būtų pasiruošę.
Prisimenu, kaip tuomet prieš 12 metų šeimos gydytoja mokė mane užgrūdinti krūtis. Sakė: „Pasiimk patį šiurkščiausią rankšluostį ir trink spenelius, kiek iškenti“. Ar tai grūdinimas? Tai žalojimas. Norėčiau tikėti, kad dabar ji tokių patarimų jau nebedalina.
***
Mus greitai išleido namo. Važiavau namo rami, neturėjau ko baimintis – namie mūsų laukė palaikymo komanda. Buvau pasitikinti savimi ir žinojau, ką turiu daryti. Pasitikėjimas sušlubavo, kai kelintą naktį iš eilės mažoji vis verkė ir verkė, verkė ir verkė… Sūpavau, nešiojau. Vyras sūpavo, nešiojo. Pasąmonėje kirbėjo – kas jai, gal ką skauda? Atsakymo neturėjau. Mažoji pasidarė nerami ne tik naktį, bet ir dieną. Atrodo, pamaitini ir pradeda verkti, tuomet sūpuoji, nešioji iki kito maitinimo ir vėl daina nuo pradžių. Gydytoja patarė pradėti vartoti vaistus nuo pilvuko dieglių, bet situacija negerėjo.
Vyras, pabuvęs namie su mumis savaitę, išskubėjo į darbą. Likau viena namie su Gustyte. Dienos slinko lėtai, mažoji arba žindė, arba verkė. Stengdamasi nuraminti nešiodavau ją, glostydavau pilvuką, glaudžiau prie savęs, tačiau pagerėdavo tik trumpam. Nuo tokio režimo visai neturėjau laiko sau, vakare prisimindavau, jog dar nepusryčiavusi. Pasigaminti maisto nebuvo nė minties, galėjau tik pribėgdama kažką nutverti valgomo. Gustytės verksmas varė į neviltį, bandžiau save raminti, kad nepratrūkčiau, nes tai kenkia pieno gamybai. Sunkiai valdžiausi, nes kartais galvoje sukdavosi ne pačios geriausios mintys. O kas, jei kokia liga? Juk abu su vyru ne jaunikliai, o ir tas faktas, kad nevykau išsitirti į genetikos centrą vis dažniau ir dažniau lįsdavo į mano galvą.
Prie visų kančių prisidėjo ir negyjančios spenelių žaizdos, maitinti buvo taip skausminga, kad keletą akimirkų net sulaikydavau kvėpavimą. Tiksliai žinojau, kad, praėjus 4 minutėms nuo žindymo pradžios, skausmas atlėgs. Taip akis subedusi į laikrodį skaičiavau sekundes. Literatūroje aiškiai parašyta, kad sužaloti speneliai yra blogo apžiojimo pasekmė, bet kiekvieną kartą atrodo pataisydavau, jei mažoji paimdavo krūtį netaisyklingai. Buvau pasiruošusi iškęsti tą skausmą dėl to, kad galėčiau maitinti Gustytę tiek ilgai, kiek ji panorės.
***
Nepraėjus nė savaitei nuo grįžimo namo, mažylės burnytėje pastebėjau mažą baltą dėmelę. Pienligė! Nieko gero. Gal anksčiau ir būčiau supanikavusi, bet ne dabar – K. Vitkausko knyga visada buvo šalia, aš vis verčiau ir verčiau puslapius iš naujo.
Žinojau, kaip elgtis, kokių vaistų reikia, tad nieko nelaukdama įsigijau preparatą ir pradėjau juo tepti Gustytės burnytę ir spenelius. Žaizdoti speneliai, o čia dar ta pienligė prisidėjo. Jausmas toks, kad būtų daug kartų nudilgę. Labai skaudėjo maitinant, kentėjau. Tikėjau – tai laikina ir turi praeiti. Po kelių dienų mažosios lūpytes ir burnytę irgi išbėrė raudonomis dėmelėmis. Situacija tik sunkėjo: nesibaigiantys mažosios verksmai, skausmingas žindymas, laiko stoka pačiai pavalgyti ir pailsėti. Būdavo naktų kai užmigdavau su mažąja ant rankų, o prabudusi labai išsigąsdavau, juk galėjau pamesti.
***
Po to laukė ir kiti žindymo „malonumai“, pradėjo tvinkti krūtys, pakilo temperatūra. Šioje situacijoje gelbėjo kopūstas, prieš dėdama ant krūtų kopūsto lapus atšaldydavau, taip kvepėdama troškintais kopūstais vaikščiojau gal keletą dienų. Vėliau pabrinkimas atslūgo, tačiau užčiuopiau keletą gumbelių. Mintyse sukosi viena mintis – kas dar man gali nutikti? Vis tos nesibaigiančios bėdos su „papais“, nejau turiu praeiti visus galimus aprašytus atvejus? Gumbeliai neišnyko, pamaniau, kad gali būti pieno sankaupos, todėl masažavau, glosčiau gumbelio vietą tam, kad išjudinčiau. Po kelių dienų darbo gumbelių nebeužčiuopiau.
***
Prasidėjus trečiai savaitei, pastebėjau, kad mažosios valgymas pasikeitė. Gal po kokių 5-6 minučių nuo žindymo pradžios negirdėjau rijimo, mažoji krūties nepaleisdavo po 20 minučių. Supratau, kad pienuko neužtenka. Maitinimas buvo toks: 20 minučių iš vienos krūties, 20 minučių iš kitos krūties ir po vienos valandos vėl grįždavome prie pirmosios. Taip ir sukosi ratu.
Krūtys per 2 valandas nespėdavo prisipildyti. Gustytė darėsi irzli. Ką daryti, iš kur gauti pieno? Mano pasitikėjimas savimi sušlubavo visiškai, atrodė, nieko nebesuprantu ir nežinau, kaip elgtis. Laisvą minutę sėsdavau prie interneto ieškoti sprendimo, o gal patarimo, ką daryti… Atsakymo neradau.
***
Sušlubavus pasitikėjimui savimi, vėl girdėjau visų aplinkinių pamokymus, dalijamus nieko vertus patarimus: „Visos storos pieno neturi, tu jokia išimtis“, „Kam vaiką marini badu, kai gali mišinuko duoti“, „Pasitikrink pientraukiu, kiek turi pieno“ ir t.t. Mintis apie pientraukį stūmiau kiek galima toliau, tačiau situacija negerėjo. Prasidėjus ketvirtai savaitei, paėmiau pientraukį į rankas ir pasitikrinau: 80 ml iš abiejų krūtų. Klausimas, o kiek tokio amžiaus vaikui reikia? Nežinau. Paskambinau draugei, kuri augino penkių mėnesių vaikelį, ji papasakojo, kad pritraukdavo 500 ml iš abiejų…
O siaube, iš kur man gauti tiek pieno?! Pasitikėjimas dar daugiau susvyravo. Nežinau, kas būtų padėję man tokiu atveju, kieno žodžio būčiau paklausiusi. Jaučiausi išvargusi nuo naktinių vaikelio verksmų, jaučiausi iškankinta nesibaigiančių krūtinės skausmų, nepailsėjusi ir sudirgusi. Nė negaliu dabar prisiminti, kokio motyvo paskatinta nusprendžiau trūkstamą pieno kiekį užpildyti mišinuku. Taip ir padariau – žindžiau ir toliau vaikutį iš abiejų krūtų kiekvieną maitinimą, o po žindymo sumaišydavau šiek tiek mišinuko. Gustytė jo išgerdavo iki 20 ml, džiaugiausi tuo, kad tai labai nedidelis kiekis ir tikėjau, kad gal pienuko dėl kažkokio stebuklo padaugės. Naktimis mišinuko nereikėjo, pakakdavo vien mano pienuko. Mažylė valgė kas dvi valandas.
***
Prasidėjo antras mėnuo. Verksmai aprimo, po truputį pradėjo užgyti speneliai, tačiau laiko sau ir namams stigo. Vyras daug dirbo, namo grįždavo išvargęs, jam irgi trūko poilsio, tačiau jis kaip įmanydamas stengdavosi man padėti. Paruošti šeimai vakarienę man šiaip ne taip pavykdavo, jei Gustytę prižiūrėdavo tėtis ar sesutė. Viską mėgau daryti pati, niekad nebuvau iš tų, kurioms reikia padėti, tačiau dabar be pagalbos negalėjau apsieiti, o prašyti pagalbos nebuvau pratusi, ir tai man daryti buvo sunku. Dabar suprantu, kad nereikėjo taip elgtis – reikėjo šauktis pagalbos ir visiems aiškiai pasakyti: „Padėkite man“.
Aplinkiniai ramino, kad būtina ištverti tris mėnesius, o po to jau viskas eisis puikiai. Tiek reikia laiko tam, kad priprastume viena prie kitos ir nusistovėtų tam tikras režimas. Tąkart tie trys mėnesiai man atrodė kaip begalybė, dienos slinko lėtai, o bėdos nesibaigė. Mažoji vis dažniau neištraukdavo iki galo krūties, jausdavau, kad ten dar yra pieno. Neliko kitos išeities kaip pačiai nutraukti pienuką ir sumaitinti jį iš buteliuko. Sunkiausia būdavo tai, kad tu sėdi su pientraukiu rankose, o ten vos vos lašelis po lašelio kapsi. O Dieve, kada prilašės tas būtinas pieno kiekis…
Sėdėdavau subedusi akis į pientraukį ir atrodė, kad ne pientraukis traukia, o akimis tą pieną ištrauksiu. Pamačiusi vos vos kapsintį pieną, puldavau į neviltį – pienas baigiasi, o juk visada svajojau, kad maitinsiu tiek ilgai, kol mažoji norės. Kaip aš ir vėl klydau taip darydama. Dabar jau žinau, kad stresas blokuoja pieno srovę, norint pritraukti pienuko, tiesiog būtinas atsipalaidavimas.
***
Kiekvieną dieną vis dažniau reikėdavo nusitraukinėti pienuką. Krūtys užgijo, skausmo nebeliko, atrodo, galėjome abi džiaugtis viena kitos draugija, tačiau įduoti krūtį kaskart būdavo vis sunkiau. Gustytė vos patraukusi keletą gurkšnių spjaudavo krūtį. Kodėl ji taip elgėsi – nesupratau, tačiau man tai buvo be galo skausminga. Skausmas ėjo iš širdies, nes pagaliau pajutau tą malonų jausmą, kai gali laikyti kūdikį taip arti savęs ir maitinti jį motiniška šiluma. Ir vėl bėgo ašaros, tik tąkart iš liūdesio, kad patirtas artumas tolo. Baigiantis antrajam mėnesiui, Gustytei pagrindiniu maistu tapo mišinukas, o kas antrą maitinimą įduodavau nutraukto pienuko, nes jo kiekis kasdien vis mažėjo.
***
Vieną dieną internete aptikau straipsnį, kur mama pasakojo savo žindymo istoriją, ji savo išsigelbėjimu laikė primaitinimo sistemėlę. Panaudojusi keletą mėnesių sistemėlę, moteris kūdikį išmaitino krūtimi dvejus metus. Perskaityta istorija mane įkvėpė, tad nedelsdama įsigijau primaitinimo sistemėlę. Mintis, kad ir man gali pasisekti, kirbėjo galvoje, tačiau realybė buvo kitokia. Kankinausi ne vieną kartą, bandydama įduoti krūtį kartu su sistemėle, tačiau Gustytė kategoriškai atsisakinėjo.
Pagaliau pasidaviau… Buvo labai graudu ir liūdna prisipažinti pačiai sau, kad ir vėl man nepasisekė.
Neišlaikiau „egzamino“ iš antro karto. Graužiausi ir analizavau savo žindymo istoriją nuo pradžios iki pabaigos, ieškojau savo klaidų. Mano žindymas užsibaigė prasidėjus antrajam mėnesiui, o pienuko mažėjo palaipsniui, kol vieną dieną nepritraukiau nė lašo. Gustytei buvo trys mėnesiai. Labai gaila, kad nesugebėjau savo vaikučiui duoti paties geriausio, ką gali duoti mama – pienuko.
***
Kodėl taip nutinka? Kodėl vienoms lemta turėti pieno tiek, kad visą būrį, atrodo, išmaitintų, o kitoms (tokioms kaip aš) nelieka nieko. Labai skausmingai reaguoju į mamų sprendimą nemaitinti vaikučio nuo „N“ mėnesio, nors pieno ten atrodo visiškai pakanka.
Dabar suprantu, kad labai klydau, nusprendusi primaitinti vaikutį iš buteliuko. Norint padidinti pienuko kiekį, būtinas dažnas žindymas. Primaitinimo sistemėlė turėjo būti mano sprendimas, o ne buteliukas. Kaip aš klydau…
Pientraukis. Mano nuomone jis gali būti naudojamas tik išimtiniais atvejais, kuomet mama negali pati būti šalia mažylio, o šiaip jis yra daugelio bėdų pradžia. Joks pientraukis neištrauks tiek pienuko, kiek kūdikis. Būtent pientraukis padidina atstumą tarp mamos ir vaiko, silpstant ryšiui – mažėja gaminamo pieno kiekis, krūtys nėra stimuliuojamos taip, kaip jos turėtų būti stimuliuojamos. Kaip aš klydau, paėmusi pientraukį į rankas…
Anot F. Dostojevskio „Buvimas su vaikais gydo sielas“. Šiandien mūsų mažoji princesė yra sveika ir miela mergytė, man buvimas su ja – pats didžiausias džiaugsmas. Ji – mano sielos gydytoja, mūsų brangiausias Deimantas.
Mama Jolita
„Mamos žurnalas“
