Kaip „kalba“ 1 metų vaikas
Kiekvieno vaiko kalba vystosi labai individualiai. Vienerių metų pradžioje vaikutis jau dėlioja trumpus „sakinukus“, jo žodyną sudaro 8-10 žinomų žodžių, garsažodžių: mama, tete, baba, dede (dėdė), kate (katė), au-au (šuo), am-am, niam-niam, tik-tik (laikrodis), atia-atia (viso gero), tia-tia (gerti), ne-ne. Tai nėra taisyklė. Tokio amžiaus vaikutis gali kalbėti ir sava kalba, beprasmiškai čiauškėti, skleisti įvairius garsus, būdingus tėvų gimtajai kalbai, garsų samplaikas: dzzz, papapa, tiutiutiu, zega-zega, dzika-dzika ir pan.
1 metų vaikas kontroliuoja savo kalbos intonacijas, kuriose atsispindi jo nuotaikos, reikalavimai, pasitenkinimas ar pyktis.
Labai originaliai imituoja pokalbį telefonu su „kažkuo“: čiauška savo kalba, patyli, paklauso, palinguoja galva arba ją papurto nesutikdamas, o po to „atsako“.
Šiuo laiku vaiko kalbos supratimas stipriai lenkia jo aktyviąją kalbą. Baigiantis pirmiesiems metams vaikai supranta apie 30 dažniausiai girdimų žodžių. Pirmiausia pradeda suprasti artimiausios aplinkos daiktų pavadinimus, paskui – suaugusiųjų vardus, vėliau – kūno ir veido dalių pavadinimus, supranta ir daugelį paliepimų: paglostyti, pabučiuoti, padaryti „myliu-myliu“, pašokti, padaryti „gydu-gydu“, ateiti kviečiamas, paduoti daiktą ir pan.
Kaip „kalba“ 1,5 metų vaikas
Kalbėti anksčiau pradeda mergaitės. 1,5 metų jau gana daug kalbančio vaikučio žodyną gali sudaryti tokie žodeliai: mama, tete, baba, ciute (močiutė), selis (senelis), sese, ciuce (šuo), pupa, ausi (ausis), bamba, nosi (nosis), aki (akis), koce (koja), batiai (batai), pule (kepurė), pistine (pirštinė), desa (dešra), siuba (sriuba), lele (vaikas), lialia (muzika), babaaa (nebėra), nio (noriu), nenio (nenoriu), apapa (pakelk), cypa cypa (paukštis) ir t.t.
Vaiko kalboje atsiranda trumpi 2 žodžių sakinukai: „nio niam niam“, „nenio liūle“, „lempa dega“. Jeigu vaikučio kalba vystosi laiku, aukščiau minėti žodeliai, sakinukai atsiranda pirmų metų pačioje pabaigoje, antrųjų metų pradžioje.
Antrieji vaiko gyvenimo metai – tai labai prieštaringas periodas. Per jį vaikas neįsivaizduojamai daug išmoksta. Šiuo amžiaus periodu vaikas pradeda galvoti, klausti, apibendrinti. Mėgstamiausiu vaiko užsiėmimu tampa daiktų pažinimas, įvardijimas. Ateina ir spalvotų, įvairių lavinamųjų knygučių metas.
Platėja vaiko aktyvusis žodynas, tobulėja kalbos supratimo kokybė. Kalba darosi tikslesnė, subtilesnė, mažyliai išmoksta kalbėti trijų žodžių sakiniais. Vaikas kalbasi su tėvais, žaisdamas – ir pats su savimi. Dažniausiai tėvai, patys to nepastebėdami, skatina vaiko kalbos susidarymą – mat jie nesąmoningai stengiasi su vaiku kalbėti trumpais sakinukais, garsiau, lėčiau, pakeltu balsu – taip lavinamas vaiko gebėjimas suprasti kitų žmonių kalbą.
Kaip „kalba“ 2-3 metų vaikas
Ypač sparčiai gausėja žodynas antrųjų metų antrą pusmetį. Atlikti įvairių autorių tyrimai parodė, kad to paties amžiaus vaikų žodyno skirtumai yra didžiuliai. Tai priklauso nuo to, kaip intensyviai ugdoma kalba, nuo vaiką supančios aplinkos ir nuo individualių vaiko savybių. Tėveliai į tai turi atkreipti dėmesį, intensyviai kalbėti su savo vaiku, kartu stebėti aplinką, aiškinti įvairius reiškinius, atsakyti į nesibaigiančius mažylio „kodėl“, skaityti trumpas pasakėles, mokytis deklamuoti trumpus eilėraštukus, kartu dainuoti daineles. Dvejų su puse metų ar net ir jaunesnį vaikutį jau galima vestis į teatrą, žiūrėti patiems mažiausiems skirtus trumpus spektaklėlius.
Antrųjų metų pabaigoje, trečiųjų pradžioje vaikai kalba vientisiniais sakinukais iš 4-5 žodžių. Sakiniai sparčiai ilgėja. Vaikai taisyklingiau ištaria 2-3 skiemenų žodelius, daro mažiau derinimo klaidų. Tokio amžiaus vaikų kalbai būdingas „fiziologinis šveplavimas“, tačiau tai yra norma. Vaikai gali neištarti sunkiau artikuliuojamų garsų: ch, h, f, r, š, ž, č, dž. Kalbai būdingas kietų garsų minkštinimas: siaulė (saulė), siako (sako), sliapias (šlapias), ziuikis (zuikis), siuniukas (šuniukas) ir pan.
Kada kreiptis į logopedą
Jei vaikutis, baigiantis savo antruosius gyvenimo, metus tyli arba kalba aplinkiniams visiškai nesuprantama sava kalba, savo norus reiškia aktyviai gestikuliuodamas rankomis, ar net būna susikūręs savo gestų kalbą (suprantamą tik tėvams), rekomenduočiau nieko nelaukiant kreiptis į logopedą. Tokie požymiai gali rodyti sudėtingą kalbos sutrikimą.
Vaiko kalbos raidą gali sutrikdyti ir klausos sutrikimas. Nustatyti klausos sutrikimus labai sudėtinga. Maždaug 40 proc. blogai girdinčių kūdikių pirmaisiais metais per profilaktinius patikrinimus klausos sutrikimų nustatyti nepavyksta, nes nepaisant neprigirdėjimo, atrodo, kad kūdikio kalba vystosi lyg ir normaliai. Jei pastebėjote, jog jūsų dvejų metų vaikutis pradėjo retai kalbėti, retai juoktis, jis neįstengia įdėmiai klausytis, kaip kalba suaugusieji, galima įtarti, kad jis neprigirdi. Kilusius įtarimus papasakokite vaiko gydytojui, kuris patars, į kokius specialistus kreiptis.
Konsultavo vyresnioji logopedė Ingrida Liaudeneckienė
„Mamos žurnalas“