Didžiausia laimė auginti sveiką vaiką. Tačiau vargu ar rastume nors vieną šeimą, kuri nebūtų susidūrusi su didesniais ar mažesniais vaiko negalavimais. Net menkiausia sloga, jeigu ja suserga kūdikis, sukelia rūpesčių mamai. O ką jau sakyti apie karščiavimą, vėmimą ar kaulų lūžius.
Taigi viena aišku – liga yra fizinis ir psichologinis nepatogumas.
Yra dvi medalio pusės. Kai sergi, tave labiau globoja, lepina, tau skiriami skaniausi kąsneliai. Kartais liga tampa ne priešu, o geru draugu. Pakalbėkime apie tai. Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė.
Kodėl mano vaikas taip dažnai serga?
Iš tiesų, kodėl maži vaikai taip dažnai serga? Kartais vaikų poliklinika tampa vos ne antraisiais namais. Vaikų gydytojai tėvams turėtų paaiškinti, kad dažnos mažiukų ligos – normalu. Susidūrusi su išorinio pasaulio mikroorganizmais: virusais, bakterijomis, vaiko imuninė sistema reaguoja apsauginėmis reakcijomis – sloga, kosuliu, karščiavimu. Tokiu būdu organizmas susipažįsta su ligų sukėlėjais, ir kitą kartą su jais susidūręs iš karto gamina antikūnus, kurie saugo ir neleidžia pasireikšti ligai.
Šiuo atveju, tiek tėvų, tiek gydytojų pagrindinė užduotis – gerai slaugyti vaiką, sureguliuoti rėžimą, mitybą, taip padėti vaiko organizmui pačiam kovoti su ligų sukėlėjais ir „treniruoti“ imunitetą. Kartais, kai liga akivaizdžiai stipresnė už vaiką, prireikia vaistų, kurie padėtų nusverti svarstyklių lėkštelę vaiko naudai.
Ligų užkulisiai
Dabar kita medalio pusė. Visi žinome, kad mažiesiems pradėjus lankyti darželį, slogos beveik nesibaigia, o kartais pereina į užsitęsusį kosėjimą ar dažnus karščiavimus. Taip, tai tas adaptacijos periodas, kai vaikas susitinka daug daugiau ir įvairesnių mikroorganizmų, ligų sukėlėjų, nei augdamas namuose, įprastoje aplinkoje. Teoriškai, jis trunka 5-6 mėnesius, kiekvienam vaikui individualiai. Paklausite, kodėl ne visiems vienodai?
Ogi todėl, kad kiekvieno mažylio skirtinga ne tik imuninė sistema, bet ir nervų sistemos, temperamentai, charakteriai, psichologinis atsparumas, kurie ir sąlygoja adaptacijos eigą bei rezultatus. Štai čia prasideda tie ligų „užkulisiai“, kurie priverčia susimąstyti – kas pirmesnis: stresas dėl atsiskyrimo su mama, nepasitikėjimas ir nerimas bendraujant su auklėtoja, triukšmas ir nuovargis dideliame kitų vaikų būryje ar, vis dėlto – mikrobai ir virusai, negailestingai puolantys mamos paliktą darželyje vaiką.
Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą nepavyktų, kadangi čia dalyvauja daugybė aplinkybių. Mano nuomone, svarbiausios yra šios:
Gera mamos nuomonė apie darželį ir pasiryžimas pačiai „atsiskirti“ nuo vaiko (tai sąlygoja vaiko saugumo jausmą).
Grupės mikroklimatas ir auklėtojos asmenybė.
Šeimos gyvenimo būdas ir įpročiai, lemiantys, ar vaikas užgrūdintas ir savarankiškas.
Rytais skauda pilvuką
Štai dažnokai pasitaikantis pokalbis ryte, pusryčiaujant:
– Mamyte, man labai skauda pilvuką…
– ?… – mama sutrikusi galvoja, ką vakar vakare davė vakarienei, gal kokį sugedusį maistą, tuo pat metu bando prisiminti vaistus nuo pilvo skausmo.
– Tu paskambink į darbą ir pasakyk, kad neateisi, nes aš negaliu eiti į darželį.
…
Kažkas panašaus yra ir jums nutikę, ar ne? Ką darėte?
Šios istorijos pabaigų gali būti keletas: infekcinės ligos pradžia, apsinuodijimas maistu, netgi kažkokio ilgai besitęsiančio vaiko gyvenime streso sukeltas virškinimo sutrikimas, kurį irgi reikia gydyti. Bet yra dar viena galimybė – vaikas dėl kažkokių priežasčių nenori eiti į darželį. Todėl, paklauskite tiesiai šviesiai:
– Ar tau skauda pilvuką todėl, kad tu šiandien nenori eiti į darželį?
Neabejokite, 4-5 metų vaikai nemeluos, į tiesų klausimą gausite tiesų atsakymą:
– Taip, nes vakar susipykau su draugu, arba su manim niekas nežaidžia… ir t.t.
Uždaresnis vaikas tik linktels galva, tačiau vertėtų pamėginti jo išsiklausinėti priežastis, nes jam tikrai palengvėtų pasisakius ir sulaukus užuojautos ir supratimo. Paprastai, po tokio pokalbio, pilvo skausmai sumažėja ar net praeina ir… mamos karjera išgelbėta!
Liga – lyg geriausias draugas
Kodėl vaikai pasikviečia ligą, tarsi geriausią draugą, spręsdami savo emocines problemas? Juos to išmokė jų gyvenimiška patirtis. Geriau pagalvojus, kuri mama ar net griežtas tėtis barė savo vaiką, kai šis sirgo? Atvirkščiai, rūpinosi, labiau mylėjo, buvo šalia. Štai! Argi liga gali būti priešas? Juo labiau kad šiais laikais vaistai labai skanūs, lovoje gulėti neliepiama, tad kodėl gi nesusirgus, kai liūdna ar neramu širdelėje?
Mes, suaugusieji, pasižiūrėkime į save – nejau po nemalonaus pokalbio su viršininku, kuris baigėsi atlyginimo sumažinimu, vakare negėrėme vaistų nuo nepakeliamo galvos skausmo? O prieš metinę darbo ataskaitą, būsimą pranešimą didelei auditorijai ar vairavimo egzaminą nesutriko virškinimas (vieniems tai pasireiškė skausmu „duobutėje“, kitiems – viduriavimu ar vėmimu)? Ar neteko kreiptis į kardiologą dėl širdies ritmo sutrikimo po to, kai vyras su neapdraustu automobiliu pateko į avariją?
Kodėl gi, kai vaikui skauda galvą, pilvą, širdelę ar net kojų sąnarius, ilgai negalvodami tempiame jį pas gydytojus, guldome į ligoninę, atliekame įvairiausius tyrimus, prieš tai nė nepasiteiravę: „Kas tau šiuo metu nesiseka? Gal tu dėl ko nors nerimauji? Ar nieko nebijai man pasakyti?“ Tokie klausimai tikrai nepablogins vaiko būklės, o gal padės geriau suprasti savo vaiką, artimiau pasikalbėti, sumažinti jo skausmą, pabūti jo draugu, kad nereikėtų vaikui į pagalbą kviestis ligos…
Kodėl visos ligos – nuo nervų
Konsultuodama įvairiuose vaikų klinikos skyriuose, sužinojau daugybę priežasčių ir aplinkybių, kurios gali lemti vaikų fizines ligas. Laimei, laiku išsiaiškinus ir geranoriškai bendradarbiaujant su tėveliais, pavyksta sustabdyti ligą ir neleisti jai susidraugauti su vaiku ilgesniam laikui.
Mokslininkai įrodė, kad daugelis somatinėse klinikose dažnai besigydančių suaugusių pacientų vaikystėje susilaukdavo iš tėvų ypatingo dėmesio tuomet, kai kuo nors susirgdavo. Todėl, jie net ir užaugę, siekdami tokio paties dėmesio iš savo aplinkos, nesąmoningai yra nusprendę sirgti ir toliau.
Ar prisimenate liaudies posakį: „Visos ligos nuo nervų“? Kaip jau minėjau, pirmiausia atsigręžkime į save. Kada greičiau susergame infekcinėmis ligomis? Tikrai ne per atostogas, ir ne tada, kai ruošiamės tuoktis ir esame įsimylėję – tada net visi aplink esantys gali sirgti, mes neužsikrėsime…
Jeigu dirbame dviejuose darbuose, namuose kartu gyvena nuolat viskuo nepatenkinta uošvė, sūnus jau antrą kartą šį mėnesį mokykloje pametė sportinę aprangą – tada menkiausia sloga pereina į ilgai besitęsiantį bronchitą (nes gydytis namuose nėra laiko, o antibiotikus išgeriame per pietų pertrauką, jeigu prisimename).
Vaikai į gyvenimą reaguoja tokiu pat būdu: būna linksmi ir sveiki arba nelaimingi ir dažnai sergantys. Pavyzdžiui, pirmus metus labai geroje, prestižinėje mokykloje besimokanti penktokė, nuolat skundžiasi pykinimu, rytais negali nė kąsnio nuryti, pavalgiusi pietus išvemia, o vakare, paruošus pamokas, labai įskausta galvą, užmigti sunku, miegas negilus, nepilnavertis. Po savaitės tokių kančių ji paguldoma į ligoninę, kur per keletą dienų visi simptomai sumažėja, o savaitės pabaigoje – visai išnyksta. Atlikti tyrimai jokių organinių pokyčių neparodo, tačiau teigiamas ligoninės poveikis, globa ir rūpestis akivaizdūs.
Kai mergaitei pranešama džiugi naujiena apie išleidimą į namus, išvakarėse skausmai vėl atsinaujina, net pakyla temperatūra… Liga vėl šalia. Kas gi tai? Atsakymas labai paprastas – organizmas ginasi nuo kažkokių sunkesnių išbandymų, nei fizinis skausmas ar karščiavimas. Šiuo atveju tai buvo neatlaikoma konkurencija klasėje, siekimas bet kokia kaina pateisinti tėvų lūkesčius ir būti geriausia mokine, persimokymas, poilsio rėžimo nebuvimas ir krūva kitų neigiamų emocijų, susijusių su naujokės statusu klasėje.
Reakcija audringa, gąsdinanti, tačiau apsauginė – nes tik taip galima išvengti visiško išsekimo ir mirties. Taip kūnas mus įspėja, kad pavojus gresia protui, psichikai, jausmams. Taigi liga – kas ji: draugas ar priešas?
„Mamos žurnalas“
