„Kaip sekėsi mokykloje?“ – „Normaliai.“ „Ką veikei?“ – „Nieko.“ Pokalbis baigiasi, o tėvams lieka klausimas, kaip prakalbinti savo vaiką, kuris anksčiau noriai dalydavosi savo diena. Mokslo metų kasdienybėje bendravimas dažnai susiaurėja iki pažymių, namų darbų ir priminimų. Tačiau ryšys su paaugliu kuriamas ne vien kalbantis apie tai, kas nutiko mokykloje. Jam svarbu jausti, kad tėvams rūpi jo pasaulis, mintys ir jausmai.
Daugiau privatumo ir savarankiškumo norintis paauglys vis dar turi artumo poreikį. Uždarytos kambario durys ar trumpi atsakymai nebūtinai reiškia, kad santykis su tėvais jam nebesvarbus. SOS vaikų kaimai Lietuva specialistai siūlo domėtis jauno žmogaus pasauliu, išlaikyti aiškias ribas ir atkreipti dėmesį į savo reakcijas. Ryšiui stiprinti nebūtina ieškoti ypatingų progų – dažnai svarbiausi yra maži, kasdieniai momentai.
Domėkitės, kuo gyvena paauglys
Jei kiekvienas pokalbis prasideda klausimais apie pažymius, nesutvarkytą kambarį ar laiką prie telefono, paauglys gali iš anksto laukti pastabų. Todėl verta parodyti, kad norite pažinti ne tik tai, ką jis turi padaryti, bet ir tai, kas jam pačiam įdomu. Pamėginkite pradėti nuo temos, kuri jam patinka: muzikos, žaidimo, sporto, piešimo ar draugų. Net jei jo pomėgis jums atrodo nesuprantamas, suteikite jam galimybę apie jį papasakoti.
Galite paklausti: „Kokią dainą dabar dažniausiai klausai?“ arba „Parodysi, ką nufilmavai?“ Svarbu, kad susidomėjimas nevirstų proga kritikuoti ar skaityti paskaitą. Jei paauglys sutinka parodyti mėgstamą žaidimą, išklausykite jo pasakojimą, neskubėdami vertinti, kiek laiko jis tam skiria.
Pokalbiui nebūtina specialiai susėsti. Jis gali užsimegzti gaminant vakarienę, važiuojant automobiliu ar einant pasivaikščioti. Kartais lengviausia kalbėtis tada, kai nereikia vienas kitam žiūrėti į akis ir pokalbis neatrodo kaip apklausa. Jei šiandien kalbėtis nesinori, gerbkite tai ir parodykite, kad būsite pasiruošę išklausyti vėliau.
Ne visada skubėkite patarti – pirmiausia išgirskite
Išgirdus apie nesutarimą su draugu ar prastai parašytą kontrolinį, norisi iš karto pasiūlyti sprendimą. Tačiau pirmiausia verta išsiaiškinti, kaip situaciją patyrė pats paauglys. Frazės „čia nieko tokio“ ar „neimk į galvą“ gali užbaigti pokalbį dar nespėjus suprasti, kas jam skaudu.
Pabandykite pasakyti: „Atrodo, kad tau tai buvo nemalonu. Nori papasakoti daugiau?“ Išklausę galite paklausti: „Ar norėtum, kad kartu pagalvotume, ką daryti?“ Tokiu būdu ne atimate iš paauglio problemą, o padedate jam pačiam geriau ją suprasti ir ieškoti sprendimo.
Pripažinti paauglio jausmus galima ir nesutinkant su jo elgesiu. Pavyzdžiui: „Suprantu, kad supykai. Vis dėlto įžeidinėti kitą žmogų negalima.“ Tokiu būdu išlieka ir palaikymas, ir aiški riba.
Pastebėkite ne tik klaidas – džiaukitės mažais laimėjimais
Paauglio savivertė susijusi ir su tuo, kaip jį mato artimi žmonės. Jei namuose daugiausia aptariamos klaidos, jam gali būti sunkiau pastebėti savo stipriąsias puses. Jos nebūtinai atsiskleidžia per aukštus pažymius ar laimėtus konkursus. Tai gali būti rūpinimasis gyvūnu, dėmesys draugui, kūrybiškumas ar atkaklumas.
Šiandien įvardykite vieną konkretų dalyką, kurį pastebėjote: „Mačiau, kaip kantriai padėjai sesei“ arba „Pastebėjau, kad prie šios užduoties grįžai, nors iš pradžių buvo sunku.“ Konkretūs žodžiai parodo, kad matote jo pastangas.
Venkite lyginimo su broliu, klasioke ar savimi paauglystėje. Jei reikia aptarti problemą, kalbėkite apie konkretų veiksmą. „Nesilaikei mūsų susitarimo“ leidžia aptarti, kas įvyko, nepriskiriant paaugliui etiketės „neatsakingas“.
Ribos ryšio nesugadina – neaiškios ribos gali kelti dar daugiau įtampos
Artimas santykis su paaugliu dera su aiškiomis ribomis. Jaunam žmogui svarbu suprasti, ko iš jo tikimasi, kodėl tai svarbu ir kas nutiks nesilaikant susitarimo. Tėvams verta įvertinti, ar jų lūkesčiai konkretūs ir įgyvendinami.
Pasirinkite vieną dažnai įtampą keliančią temą, pavyzdžiui, grįžimo laiką. Ramiu metu aptarkite, kada paauglys grįš, kaip praneš pasikeitus planams ir kokios bus susitarimo nesilaikymo pasekmės. Svarbu ne tik pasakyti, kokia taisyklė galioja, bet ir išgirsti, kaip ją mato pats paauglys. Paklauskite ir jo nuomonės. Susitarimas turi būti aiškus abiem pusėms.
Pasekmė turėtų būti proporcinga ir susijusi su tuo, kas įvyko. Jei paauglys ką nors sugadino, prasminga aptarti, kaip jis prisidės prie sutvarkymo. Taip pat svarbu aiškiai pasakyti, kaip galima atkurti pasitikėjimą. Sprendimą dėl pasekmių geriau priimti nusiraminus.
Po konflikto nepalikite santykio „pakibusio“
Tėvai taip pat pavargsta, išsigąsta ir supyksta. Pastebėję, kad pokalbis virsta šaukimu, galite padaryti pauzę: „Dabar esu per daug susierzinęs, kad ramiai kalbėčiau. Prie šios temos grįžkime po pusvalandžio.“ Svarbu pažadą ištesėti, kad pauzė nevirstų ilgu tylėjimu.
Jei pakėlėte balsą ar pasakėte skaudžių žodžių, atsiprašykite konkrečiai: „Atsiprašau, kad ant tavęs šaukiau. Taip kalbėti neturėjau. Vis tiek turime aptarti mūsų susitarimą.“ Venkite atsiprašymą užbaigti kaltinimu „bet tu mane išprovokavai“.
Atsiprašymas nereiškia, kad tėvai atsisako savo ribų ar taisyklių. Jis parodo, kad ir suaugusieji prisiima atsakomybę už savo elgesį. Pripažindami savo klaidą parodote, kaip prisiimti atsakomybę. Kartu galite išlaikyti ribą ir tikėtis atsakomybės iš paauglio. Svarbu, kad po nesutarimo jis žinotų: konfliktas nereiškia santykio pabaigos, o prie pokalbio galima sugrįžti.
Ryšys su paaugliu stiprėja ne per vieną „rimtą pokalbį“, o per daugybę mažų kasdienių akimirkų. Todėl pradėti galima nuo vieno veiksmo: išklausyti nepertraukiant, pastebėti pastangą, pasidomėti tuo, kas jam patinka, ar ramiai aptarti vieną šeimos susitarimą. Paauglys nebūtinai iš karto atsivers. Tačiau nuoseklus tėvų dėmesys padeda jam žinoti, kad šalia esantys suaugusieji yra pasiruošę išgirsti ir tada, kai kalbėtis nėra lengva.
