Mielos mamos,
prasidėjo pats smagiausias metų laikas, geresnis net už atostogas, visi išgyvensime begales gerų emocijų. Kartu tai laikas, kai galime padaryti ką nors gero to savo gerumo nesidrovėdami. Esame labai santūrūs, gerus žodžius ir mintis laikome savyje, gėdinamės dalintis. Gydytojui, kaimynų močiutei, darželio auklytei, kiemsargiui – visiems turime ką gero pasakyti, bet mažą dovanėlę ar saldumyną sugebame paduoti tik prieš Kalėdas, nes dabar „tinkamas metas“. Žinoma, tai daug geriau nei neišdrįsti niekados.
Šiandien gavome skaitytojos laišką, kuri perduoda savo draugės Birutės prašymą padėti. Gal paspausite tą gerumo mygtuką ir paaukosite mergytei kelis litus. Mes pažadame pakalbėti su mama po gydymo Vokietijoje. Nepažįstamiems aukoti sunku, patys nesimaudome piniguose, be to, lieka abejonių, kur tie pinigai bus panaudoti, ar nepateks piktavaliams. Bet be pasitikėjimo pražūtume, pasaulis būtų ypač tamsus ir baisus. Siunčiant į nežinią tuos sunkiai uždirbtus pinigėlius reikia galvoti – o jei man atsitiktų tokia bėda, jei turėčiau surinkti didelę sumą savo vaikui? Koks būtų stebuklas, jei kas nors padėtų…
Mamos Birutės prašymas:
Prieš metus su trupučiu mūsų gyvenimai nusidažė visomis vaivorykštės spalvomis – gimė dukrytė Ūla, mūsų gyvenimo prasmė ir džiaugsmas. Gimusi Ūlytė turėjo keletą sveikatos problemų, bet nenutuokėme, kas mūsų laukia po 3 mėnesių.
Prasidėjo epilepsijos priepuoliai, kurie kūdikiams ypač pavojingi, atimantys visus gebėjimus ir neleidžiantys toliau vystytis. Ūlytei nustatyta vaistams atspari epilepsijos forma. Tai reiškia, kad nors ir taikomas dukrytei stiprus medikamentinis gydymas, tačiau traukuliai kartojasi kasdien. Dėl to mūsų mažytė labai serga – kvėpuoja per vamzdelį, įstatytą į kakliuką, maitinama per žarnelę pilve, nejuda, nefokusuoja žvilgsnio, negalime girdėti jos balso, ji mažai verkia ir nereaguoja į aplinką. Blogiausia tai, kad epilepsija – tik pasėkmė kažko, ko mes nežinome.
Šiuo metu mums reikalinga skubi (2015 m. vasario 2 d.) kelionė į Vokietijos universitetinę vaikų kliniką, kur bus tęsiami tolesni tyrimai bei gydymas Ūlytei. Deja, pinigų, kuriuos turime, neužtenka padengti visų medicininių išlaidų. Nesulaukę pagalbos iš valstybės, kreipiamės į Jus.
Gal susitiksime su jumis po kelerių metų parke, Ūla lakstys ir valgys ledus, o jūs žinosite, kad tai ir Jūsų nuopelnas. Jeigu nieko nedarysime šiandien, visų tų dalykų mažoji negalės patirti niekada gyvenime. Pasidalykite mūsų istorija su savo draugais ir artimaisiais, padėkite Ūlytei pasveikti.
Štai puslapis, kuriame galite rasti daugiau informacijos apie jų šeimą: http://www.ulafund.com/#!homelt/c1wl0
Nuotraukoje Ūla su mama Birute