Didieji vaikystės atradimai vyksta ne prie kompiuterio, o lauke. Kaip išvilioti vaikus į lauką?
Skaitykite ištrauką iš Scotto D. Sampsono knygos „Kaip užauginti gamtos vaiką“ ir suprasite.
5 geriausi visų laikų žaislai
Prieš kelerius metus žurnale „Wired“ buvo išspausdintas straipsnis „Penki geriausi visų laikų žaislai“. Skaitytojai nustebo sąraše neradę moderniųjų technologijų žaidimų. Jame buvo išvardyti šie dalykai: 1. Lazda; 2. Dėžė; 3. Virvė; 4. Kartoninė tūta; 5. Purvas. Kuo susiję šie žaislai? Jie priskiriami prie „atskirų detalių“ kategorijos – tai yra daiktai, neturintys aiškios paskirties. Kitaip tariant, tokie žaislai gali būti pritaikyti beveik bet kokioms reikmėms, viskas priklauso nuo vaiko fantazijos.
Štai kad ir pirmame šio sąrašo punkte paminėtalazda 2008 metais tapo Nacionalinio žaislų šlovės muziejaus eksponatu. Lazdų būna pačių įvairiausių dydžių, formų, spalvų, paviršių ir svorio. Dviejų vienodų lazdų iš tikrųjų nebūna. Lazda galima braižyti įdomias figūras smėlyje, sniege arba purvyne. Ji tinka žongliruoti arba pasiremti einant. Nesunkiai virsta batuta, skeptru, teleskopu, meškere, kastuvu ir – taip, kardu (arba modernesne jo atmaina – lazeriniu kardu). Lazdų krūva, arba dar geriau, jei tai bus rąstai, – nuostabios statybinės medžiagos, iš kurių galima pastatyti bokštus, kėdes, namus ir slėptuves.
Didelės lazdos įgalina išbandyti jėgas. Su ilgesiu prisimenu, kaip vaikystėje tampydavau milžiniškas medžių šakas (mama sakydavo: „Skotai, dabar pat mesk!“, o tėtis užtardavo: „Džune, tegul vaikas pažaidžia!“).
Jei mintis, kad vaikas žaidžia su lazdomis, kelia nerimą, pakaks nustatyti kelias paprastas taisykles, sakykime, susitarti, kad jomis negalima liesti žmonių ir nieko daužyti.
Lauke galima rasti daug daugiau ir įvairesnių detalių nei namie, kur paprastai būna tik žmogaus pagamintų dalykų, pavyzdžiui, virvių, dėžučių ir kartoninių tūtų. Lauke, be lazdų ir purvo, gausiai randama neapibrėžtos paskirties, naudoti paruoštų daiktų. Akmenys – tai ir didžiuliai rieduliai, ir akmenėliai, kurie žaidžiant gali virsti bet kuo. Augalų dalių irgi būna visokių. Lauke pilna ne tik lazdų, bet ir lapų, žievių, kankorėžių, gėlių, vaisių, sėklų ir gilių. Labai skiriasi ir pati gamtos vietovė, nors paprastai būna medžių, žolės, vandens ir įvairių žemės paviršiaus nelygumų – augalų šaknų, uolų, kalvų, krūmynų. Dar žinant, kad netrūksta paukščių, vabzdžių, kirminų ir kitų smulkių padarėlių kartu su jiems priklausančiais priedais – kriauklėmis, lizdais, pėdsakais ir panašiais dalykais, akivaizdu: prieš jus – tikrai nuostabi žaidimų aikštelė, kurią vargiai kas galėtų pranokti.
Kodėl sveiki tie, kurie žaidžia lauke
Kodėl taip svarbu žaisti gamtoje su atskiromis detalėmis? Nes tai yra augančių smegenų ir organizmo energijos šaltinis. Nuo 1980 metų nutukusių vaikų skaičius Jungtinėse Valstijose beveik patrigubėjo ir dabar siekia 17 procentų. Ligų kontrolės centrai žaidimą gryname ore laiko pagrindine priemone suvaldyti šiai nerimą keliančiai tendencijai. Žaidžiant su dideliais objektais, tarkime, su akmenimis, lavėja stambiosios motorikos gebėjimai, o žaidimai su netaisyklingų formų mažais daiktais gerina smulkiąją motoriką.
Žaidimai gamtoje stiprina kaulus ir raumenis. Būdami lauke, vaikai nuolat gauna vitamino D, kurio neretai trūksta miestų vaikams. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad lauke žaidžiantiems vaikams itin mažėja tikimybė vėliau susirgti trumparegyste, nes pakaitomis žiūrima tai į artimus, tai į tolimus objektus. Žaidimai gryname ore ugdo nevaržomą kūrybiškumą ir vaizduotę, stiprina jutiminį aplinkos pažinimą ir bendrumo jausmą. Tos atskiros detalės atveria neribotas galimybes joms teikti vis kitokius pavadinimus, rūšiuoti ir dėlioti. Nenuostabu, kad, žaidžiant gamtoje, didėja ir tikimybė, jog užaugę tokie vaikai taps uoliais gamtos saugotojais.
Laukinukas – būsimas moksliukas
Žaidžiant su konkrečios paskirties neturinčiais daiktais, gerėja ir gebėjimas mokytis. Statydami ir kurdami vaikai nepastebimai gausina gamtos mokslų ir matematikos žinias. Tos atskiros detalės skaičiuojamos arba netgi laikomos atsiskaitymo priemone. Daug vertingų fizikos žinių žaidžiantys mokslininkai įgyja į vandenį mėtydami akmenėlius arba nuo lentos ridendami didesnius akmenis (taip jie sužino, kad akmuo rieda tuo greičiau, kuo stačiau atremta lenta). Vaikai lavina ir estetinį skonį, kai vietą puošia gamtoje rastais daiktais. Todėl nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, esą vaikai užsiima menkaverčiais žaidimais, iš tikrųjų jie panyra į itin našią mokymosi aplinką.
Štai paprastas bandymas. Duokite vaikams kibirą įvairių dydžių, formos ir spalvų akmenų. Beveik neabejoju – netrukus suprasite, kad akmenų naudojimo galimybės yra beribės. Vaikai akmenis ridens, kraus į krūvą, dėlios aplink, užkas, plaus, slėps ir rūšiuos. Įmes į vandenį ir į purvyną, pasidarys sunkvežimių, pilių ar dinozaurų. Išgirdę, kad juos galima nudažyti, tai ir padarys arba pavers meno kūriniais. Šie uolienų gabalai daug geriau nei barbės ar žaisliniai sunkvežimiai padės susigalvoti įvairių žaidimų. Tokia praktinė veikla, atitinkanti pirmąjį patirties, mokymo, supratimo dėmenį, nepaprastai svarbi, kad vaikai galėtų suartėti su gamta.
Pabūkite gudriuoju kojotu
Dabar jau turbūt galvojate: „Žinoma, visa tai atrodo labai gražiai. Bet mano vaikams daug įdomiau sėdėti namie ir žaisti kompiuterinius žaidimus.“ Galbūt jau teko ir nusivilti, kai, įkalbinę vaikus išeiti iš namų, labai tikėjotės praleisti laiką gamtoje, tačiau šie netrukus pareiškė, esą jiems nuobodu, ir norėjo grįžti namo – vėl galės įsitaisyti prie televizoriaus arba kompiuterio. Kiek man teko pastebėti, priešmokyklinukai taip elgiasi retai; ši problema būdingesnė ūgtelėjusiems vaikams, ypač jei jie įpratę daug laiko praleisti prie ekranų ir mažai būna gryname ore. Tokiais atvejais iš pradžių jums reikės pasitelkti išradingumą ir tapti gudriuoju kojotu: vaikams sugalvoti tokių užsiėmimų, kurie suviliotų iškišti nosį į lauką. Tai gali būti ramūs užsiėmimai, kad ir piešimas, arba aktyvesni – slėpynės. Kelis kartus smagiai pabuvę gamtoje, daugelis jau noriau eis į lauką, kur susigalvos įvairiausių užsiėmimų. Aš, be jokios abejonės, vaikystėje mieliau laiką leisdavau lauke, spėju – jūs taip pat.
Purvas – puikus dalykas
„Bet palaukite, – jau beveik girdžiu vėl prieštaraujant, – jei leisime mažyliams žaisti lauke, jie išsiterlios nuo galvos iki kojų ir dar, ko gero, žaisdami prisivalgys tų atskirų detalių.“
Nerimaudami, kad vaikas išsipurvins, grius, užsprings, užsikrės mikrobais ar dar kaip nors nukentės, natūraliai stengiamės nedelsdami reaguoti. Bet pamėginkite susilaikyti! Jei gyvybei ar sveikatai nekyla jokia tikra grėsmė, leiskite vaikui tyrinėti aplinką. Kartais nesikiškite net ir tuomet, kai padėtis gali tapti pavojinga. Ir visada galvoje turėkite savo veido išraišką ir kūno kalbą. Vaikai linkę perimti jūsų emocijas – ir baimę, ir ramybę. Todėl jei jaudinatės ar bijote, taip pat jausis ir jie.
O kalbant apie purvą ir mikrobus, panašu, kad vaikai vadovaujasi natūraliais ir normaliais polinkiais.
Jau tikriausiai girdėjote hipotezę – itin steriliai auginamiems vaikams dažniau pasireiškia įvairios alergijos arba astminės ligos, palyginti su vaikais, kuriems ant žemės gyvenantys mikrobai ir kiti nematomi organizmai – įprastas dalykas. Ši idėja pastaraisiais metais sulaukė didžiulio palaikymo, apie tai išsamiau rašoma Mary Ruebush knygoje „Kodėl purvintis gerai: 5 būdai susidraugauti su mikrobais“ (Why Dirt is Good: 5 Ways to Make Germs Your Friends). Kaip teigia knygos autorė, labiausiai pasiseka tam vaikui, kuris prisiragauja įvairių nešvarumų, nes užsigrūdina imuninę sistemą. Ji susiformuoja per pirmus gyvenimo metus, todėl kuo anksčiau susipažinsime su įvairiausiais galimais alergenais, tuo didesnė garantija, kad vėliau būsime sveikesni.
Kad purvas yra naudingas, rodo ir kitas pastarojo meto tyrimas. Helsinkio universiteto specialistas Ilkka Hanski su grupe bendradarbių atliko įdomų alerginių ligų tyrimą: lygino paauglių, gyvenančių gamtos apsuptuose rajonuose, ir paauglių iš betoninių pastatų kvartalų su tvarkingai nupjauta pievele, sveikatos būklę. Nustatyta, kad natūralesnėse gamtinėse vietovėse, kuriose yra daugiau laukinių augalų, gyvenantys turėjo daugiau mikrobų, o alergijų tikimybė jiems buvo mažesnė, palyginti su paaugliais iš geriau sutvarkytų vietovių. Todėl leiskite vaikams būti natūralios gamtos vietose ir purvintis! Taip pat nepamirškite, kad gamtos pažinimas – kontaktinis sportas. Sėdėti ant kruopščiai nupjautos pievelės ir žiūrėti į žalią pievą ne taip smagu, nei po ją lakstyti ir išsimurzinti! Kai tik įmanoma, tegul vaikai išbando viską! Ir pasiduokite jų įkalbinėjimams žaisti kartu!
PATARIMAI GAMTOS MOKYTOJAMS
1. Lanksčios žaidimų taisyklės!
Maži vaikai trokšta žaisti – toks yra jų darbas. Todėl reguliariai raskite jiems laiko, kad galėtų savarankiškai žaisti ir bent dalį žaidimo laiko praleistų lauke. „Savarankiškai“ reiškia, kad žaidžia kaip nori, nekontroliuojami ir neprižiūrimi suaugusiųjų. Raginkite susigalvoti savo žaidimų ir užsiėmimų, geriausia su tais daiktais, kurių pilna aplink, – su vandeniu, šakomis, purvu ir akmenimis. Drąsiai ir patys galite pririnkti šių detalių arba dar geriau, jei tai padarys patys vaikai. Iš didesnių detalių, tarkime, iš ilgų šakų, galima susiręsti įvairių statinių – tvirtovių arba tiltų. Smulkesnius daiktus galima naudoti patiems įvairiausiems užsiėmimams. Tegul vaikai kasdien bent valandą žaidžia gryname ore, o jūs stebėkite, kaip keičiasi jų elgsena. Sparčiai daugėja įrodymų, kad tokio pobūdžio žaidimai gamtoje labai svarbūs fiziniam, protiniam, emociniam ir socialiniam vystymuisi ir gerina kasdienę savijautą. Be to, vaikai jums bus dėkingi už šias pastangas!
2. Gamtos pažinimas – kontaktinis sportas
Šiandien gamtoje būnantys vaikai per dažnai drausminami: „Žiūrėk, bet neliesk“. Trokšdami bet kokia kaina apsaugoti gamtą ir vaikus, dažniau pridarome daugiau bėdos negu naudos. Norint pasijusti artimu gamtai, ją būtina justi tiesiogiai ir visais pojūčiais. Taip, šis užsiėmimas ne pats švariausias – teks rinkti lapus ir gėles, vartyti akmenis, čiupinėti besiraitančius kirminus, taškytis tvenkiniuose. Jei vaikas negali to patirti, auga skurdžiomis sąlygomis ir jam mažai rūpės gamta, ką ir kalbėti apie jos saugojimą. Todėl atleiskite vadžias ir pagalvokite, kuo vaikai galėtų užsiimti gamtoje. Užuot kartoję „ne“, kai tik vaikas užsimano lipti į medį, mėtyti akmenis ar bristi į dumbliną tvenkinį, giliai įkvėpkite ir jį padrąsinkite. Nesijaudinkite, jei išsipurvins ar nusibrozdins. Drabužius galima išskalbti, vaiką nuprausti, o įbrėžimai užgyja.
Dažniausiai vaikams nereikia aiškinti, ką veikti gamtoje. Tai užkoduota jų DNR. Nemanykite, kad mažus vaikus teks mokyti pažinti gamtą; pakaks tik išsivesti į lauką ir leisti daryti tai, ko nori. Bent retsykiais vykite į atokesnes vietas, kad vaikams nereikėtų visą laiką vaikščioti pažymėtais takais ir jie galėtų pažaisti miško tankmėje. Kiek tik įmanoma (o vaikams augant, to reikės vis labiau), aplinką tegul tyrinėja savarankiškai. Gamtos pažinimas – kontaktinis sportas, gamtai nepadarysiantis nieko bloga.
3. Išvaduoti vabalus
Pasiėmę puodelį ir popieriaus lapą su vaikais sugaukite kambaryje ar klasėje atsidūrusius vabzdžius ir vorus.
Geriausiai tinka permatomas plastikinis puodelis, kad, prieš paleisdami šiuos padarėlius į laisvę, galėtumėte stebėti. Su Džeide tai darėme ne vienerius metus.
Ragindavau kuo įdėmiau stebėti įvairius „vabalus“. Taip vaikas ir nesakius (nors galima ir pasakyti) supranta: kiekvienas iš šių daugiakojų padarėlių yra individas, turintis savo gyvenimą, vertą jį padėti išsaugoti. Jei vaikams įdomu, galite kartu aiškintis, kokį vabzdį pagavote, tačiau sužinoti jo pavadinimą nelabai svarbu. Arba galbūt kelis gyvūnėlius paaukosite – prismeigsite prie kartono lapo, tai yra papildysite gamtos kolekciją ir galbūt vėliau jais dar pasidomėsite. Suprantu, koks kontraversiškas šis siūlymas, žinant, kad gamtą privalome saugoti, bet šiuos padarėlius galima nugalabyti taip, kad vaikai aiškiai suvoktų visų gyvybės formų vertę ir svarbą. Jei jaučiate negalėsiantys užmušti net ir vabzdžio, galite rinkti jau negyvus vabalus ir tada prismeigti prie kartono – vaikų gamtos stalas pasipildys naujais eksponatais.
4. Nakties nuotykiai
Kaip pastebėjo sūnėną į paplūdimį nusivedusi Rachel Carson, buvimas gamtoje naktį palieka labai stiprų įspūdį, ir tai nepriklauso nuo žmogaus amžiaus.
Tamsoje paplūdimiai, dykumos, miškai ir net gyvenamasis rajonas atrodo visiškai kitaip. Ir, žinoma, nusileidus saulei, pasirodo visiškai kitokių gyvių. Tad, jei tik žinote kokią nors saugią vietą, išsiveskite vaikus į lauką naktį, net jei tik rengiatės apeiti ratu savo kvartalą ar ramiai pasėdėti kieme. Atidžiai juos stebėkite, kad suprastumėte, kas įdomu (ir ko bijo). Elkitės natūraliai ir vėl pajuskite tą savo vaikišką naivų žavėjimąsi tais dalykais, kurie patinka ir jums, ir vaikams. Jei vaikai matys jūsų nuotaikingą domėjimąsi, jausis saugiau ir elgsis taip pat. Galų gale visi pajusite užplūstantį žavėjimąsi supančia aplinka.
Jei gyvenate mieste, bent retsykiais ištrūkite į gamtą pasigrožėti aklinai juodu dangumi. Puikus būdas pasitikrinti – įžvelgti Paukščių Taką – tą šviesią ūkanotą dangų skrodžiančią žvaigždžių juostą. Yra keli dar įspūdingesni potyriai, negu gulėti po žvaigždėtu dangumi, ypač tuomet, kai prasideda kasmetinis meteorų liūčių sezonas.
5. Pasistenkite, kad vaikai turėtų atskirų žaidimo detalių
Nesvarbu, ar esate mokytojas, tėvas, senelis ar kitas vaiką prižiūrintis asmuo, užtikrinkite, kad žaidimų vietose būtų gamtinių detalių. Jei mokyklos ar namo kieme arba žaidimų aikštelėje atsiras gamtos daiktų – akmenų, rąstų, vandens ir lazdų, žaidimai bus visiškai kitokie. Man teko matyti įspūdingų žaidimo vietų, kur vaikai galėjo žaisti su ilgomis, kartis primenančiomis lazdomis ir iš jų statytis į vigvamus panašius namus. Žinoma, jei eisite į parką, tokių daiktų ir taip rasite su kaupu. Svarbiausia – sužadinti vaikų vaizduotę ir išjudinti juos pačius, kad laisvai lakstytų ir kūrybiškai žaistų. Drąsiai įsitaisykite kur nors nuošaly ir leiskite reikštis vaikams. Jeigu žaisite kartu, nė už ką nevadovaukite, o darykite taip, kaip nori jie. Nepamirškite – kad žaistų visiškai savarankiškai, privalo vadovauti vaikai!
