Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu
Laisvai vaikas gali judėti tik lauke. Deja, mūsų mažieji daugiau laiko praleidžia žaisdami patalpose, žiūrėdami televizorių ar sėdėdami prie kompiuterių. Dažnai visi kaltina blogą orą.
Negrūdinti vaikai bijo mažiausio vėjelio, auga silpni, dažnai serga.
Nepamirškime, kad vaikų kaulai, raumenys, sąnariai, raiščiai intensyviai auga ir bręsta, o stuburas vaikystėje be galo jautrus deformuojantiems poveikiams.
Judrumas priklauso nuo vaiko savijautos, nuotaikos, sveikatos būklės, charakterio bruožų.
Visi sveiki vaikai yra judrūs, reikia tik sudaryti sąlygas tam judrumui pasireikšti. Tik pasirodžius pirmosioms snaigėms, spūstelėjus šaltukui ar švystelėjus žiemos saulei, tinkamai aprengę vaikus, išleiskime juos į lauką. Žmogaus organizmui žiemos sportas labai naudingas. Džiaugsmo ir pramogų žiemą ne taip ir mažai – tai ir slidinėjimas, ir čiuožimas pačiūžomis, žaidimai sniego gniūžtėmis, pasivažinėjimas rogutėmis, senio besmegenio lipdymas ir ridenimas.
Senis besmegenis
Kiekvienas nors kartą yra nulipdęs senį besmegenį. Tai puiki pramoga atvirame ore visai šeimai. Prie tirpstančio senio besmegenio galima rengti daug įvairių žaidimų. Pulti jį sniego gniūžtėmis suteikia daug džiaugsmo vaikams.
Slidinėjimas
Slidė, lazdos, apkaustai. Slidinėjimui reikia gana daug inventoriaus, bet ši žiemos sporto šaka teikia daugiausia smagumo ir džiaugsmo. Slidės turėtų būti 20-30 cm ilgesnės už slidininko ūgį. Pradedantiesiems geriau slidinėti trumpesnėmis, o pramokusiems – ilgesnėmis slidėmis. Apkaustų paskirtis – pritvirtinti batus prie slidžiu taip, kad batai kuo mažiau judėtų, ir kad apkaustus būtu galima kuo greičiau atsegti slidininkui parkritus.
Tinkamiausios ir tvirčiausios yra metalinės lazdos. Jų galai turi būti maždaug per delno plotį aukščiau už slidininko juosmenį. Slidinėti gali pradėti ir priešmokyklinio amžiaus vaikai.
Slidinėjimo abėcėlė. Pradedantys slidininkai pirmiausia tegul pažaidžia su slidėmis. Pavyzdžiui, galima čiuožti atsisėdus ant slidžių arba atsigulus ant jų leistis nuo žemesnio kalnelio. Patariama pradėti šliuožti tik viena slide, o kita koja – tik pasispirti. Pats pirmasis pratimas yra šliuožimas slidėmis. Jį turi išmokti visi norintys slidinėti. Slydimas – tai ne ėjimas, bet čiūžčiojimas kojomis. Dažnai daroma klaida – slysdamas slidininkas visai be reikalo pakelia slides nuo sniego.
Slidinėti pradėkite be lazdų, vėliau pakaitomis remkitės jomis į žemę.
Posūkis su slidėmis. Paprasčiausias posūkis vietoje atliekamas žingsneliais aplink užpakalinius slidžių galus. Posūkis mostu yra sunkesnis. Kartu jis yra puikus pusiausvyros pratimas, padedantis priprasti prie slidžių. Vieną statmenai iškeltą slidę statykite ant sniego, pasisukite 180 kampu, tada ją pastatykite šalia kitos slidės. Dabar jos lygiagrečios, tik atgręžtos į priešingas puses, paskui apsukite ir kitą koją su slide.
Kritimai. Slidinėdami, ypač tik pradėję, vaikai neišvengs kritimų. Parkritus reikėtų atsisėsti ant sniego vienoje ar kitoje slidžių pusėje ir suktis, kol slidės bus statmenos (skersos) į kalną, o slidininko kūnas bus slidžių priekinių galų pusėje, ir tik tada stotis. Šitaip atsistoti yra lengviausia.
Kaip kopti į kalną ir nusileisti. Reikėtų išmokti kelių kopimo į kalną būdų. Visai paprastas būdas yra kopimas „eglute“. Slidininkas kopia, pasisukęs į kalną: kojos žergtai, slidžių užpakaliniai galai beveik siekia vienas kitą, o priekiniai išskėsti į šalis. Jei daug prisnigta, į kalną kopkite pasisukę šonu – tai kopimas laipteliais. Daugiausia džiaugsmo slidininkams teikia nusileidimas nuo kalno. Nuo kalno tiesiausiu keliu slidininkas leidžiasi laisvai pražergęs kojas, slidės lygiagrečios – tuomet didžiausias svoris tenka padų viduriui. Viena slidė gali būti truputį išsikišusi į priekį, tada bus tvirčiau stovėti. Važiuodami nelygia vieta, spyruokliuokite laisvai per kelius sulenktomis kojomis, liemuo truputį palinkęs į priekį.
Pusiausvyrą padės išlaikyti rankos, lazdų galai atgręžti atgal. Yra dar vienas nusileidimo būdas – įžambusis. Taip čiuožiama nuo aukštų kalnų, nes nuo jų nusileisti tiesiai būtų sunku. Tuomet viršutinė slidė šiek tiek būna pastumta į priekį, o didesnioji slidininko kūno svorio dalis krinta ant apatinės slidės. Keliai laisvai pakreipti į kalno pusę, o slidės slysta į kalno pusę pakreiptomis briaunomis.
Yra keli smagūs pratimai, kurie padės išmokti įžambiai nusileisti nuo kalno.
1. Tėtis ar mama stovi susikibę rankomis – tai tunelis. Vaikai slidėmis pravažiuoja pro jį. Ir iš dviejų slidžių lazdų galima padaryti tunelį arba visą jų virtinę.
2. Dar vienas pratimas, kai slidininkas čiuoždamas pakelia nuo žemės kepurę, paskui ją padeda kitoje slidžių pusėje. Šis pratimas lavina vikrumą.
3. Naudingas ir toks pratimas – leisdamiesi nuo kalno, kartu su slidėmis pašokite aukštyn. Darydami šį pratimą, išmoksite paskristi oru.
Slidininkų triukai. Dar geriau išmoksite čiuožti slidėmis, jei nuo žemesnio kalniuko nusileisite viena slide (pakaitomis abiem kojom). Pats paprasčiausias stabdymo būdas – stabdymas plūgu: praskėskite užpakalinius slidžių galus, kelius atkiškite į priekį ir truputį suglauskite, o slidžių vidines briaunas paverskite šonu. Dėl padidėjusios trinties slidės sustoja. Nuolat treniruojantis įgūdžiai vis gerės, ir bus galima išmokti naujų pratimų.
Čiuožimas pačiūžomis
Studijos „G foto“ nuotr.
Pradedantiems čiuožėjams pačiūžomis patariama – užsidėję pačiūžas, ką nors pasitiesę ant grindų (geriausia – guminį takelį), kelias minutes pastovėkite ant grindų, tada atsitūpkite, paskui kelias sekundes pabandykite pastovėti ant vienos kojos. Vieną koją pakelkite atgal, juosmenį lenkite į priekį, o išlaikyti pusiausvyrą padėkite rankomis.
Tokie namie daromi pratimai stiprina čiurną. Išmokę jų, ir čiuožykloje jausitės drąsesni. Išėję ant ledo, iš pradžių čiuožkite lėtai, viena į priekį atstatyta koja, o atsispirkite ant kitos kojos pritvirtintos pačiūžos pavažėlės vidine puse.
Spirdamiesi svorį perkelkite ant priekyje esančios kojos ir žiūrėkite į priekį.
Svarbu išmokti daryti posūkį į kairę pusę (kadangi čiuožykloje judėjimo kryptis priešinga laikrodžio rodyklės sukimuisi). Priekyje esančią koją (ant jos perkeltas kūno svoris) pasukite į kairę ir, laisvai žingsniuodami, darykite vadinamąją pynutę, tuomet pačiūžos paliks pėdsaką, panašų į pynutę.
Reikėtų išmokti ir stabdyti – tą koją, ant kurios neperkeltas kūno svoris, perkelkite į priekį, pastatykite skersai judėjimo krypties ir ant jos laisvai perkelkite kūno svorį. O čiuožėjai lenktynininkai pačiūžas stabdo taip, kaip slidininkai stabdo slides plūgu – abiejų pačiūžų priekinius galus suglaudžia, o kulnus išskečia.
Išmokus čiuožti, galima žaisti žaidimus visai šeimai ar tik vieniems vaikams. Pvz. „Vanagas“ – „vanago“ paliestas vaikas gaudo kitus žaidėjus. Jis turi paliesti kito vaiko tą kūno vietą, kurią jam pačiam palietė „vanagas“.
Kitas žaidimas – pora gaudo porą. Dvi susikibusios už rankų poros gaudo viena kitą. Žaidėjai visą laiką turi vienas kitą laikyti už rankų.
„Tunelis“ – žaidėjai vorele važiuoja vienas paskui kitą. Čiuoždami jie plačiai išžergia kojas. Paskutinis žaidėjas atsitūpęs pračiuožia pro išžergtas kitų žaidėjų kojas.
Rogutės
Studijos „G foto“ nuotr.
Ne mažiau malonių akimirkų suteikia ir pasivažinėjimas rogutėmis. Nuvažiavus nuo kalnelio, vėl norisi ant jo užlipti, vėl klampoti per sniegą, užsitempti rogutes ir vėl leistis nuo jo. Tikroji važinėjimosi rogutėmis sportinė esmė – rogučių tempimas. Užtat tegu pats vaikas tempia rogutes.
Žiemos sportas gali atnešti ne tik džiaugsmo, bet ir ašarų, jei nebūsim atidūs ir atsargūs, tinkamai tam pasiruošę. Drabužiai turėtų saugoti vaiką nuo šalčio ir leisti jam laisvai judėti, avalynė – patogi ir šilta, neužmirškime pirštinių, šaliko ir kepurės. Labai jautrios šalčiui yra vaikų rankos, kojos, ausys ir neuždengtos veido dalys. Ir rankų, ir kojų traumos susijusios su šaltu oru.
Pramankštinti, pramiklinti raumenys greičiau ir tiksliau atlieka mūsų valios paliepimus, todėl gera mankšta yra būtinas žiemos sporto palydovas. Ne visada patys galime būti ten, kur mūsų vaikai, bet būtinai turime žinoti, kur jie žaidžia, įsitikinti, ar ten saugu.
Leiskime savo vaikučiams pasijusti sniego valdovais!
AB „Ortopedijos technika“ fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėja Jolita Kavaliauskienė
„Mamos žurnalas“
