Vaikas paslydo. Kaip dažnai tai nutinka jiems augant! Gerai, jeigu paslydęs ir nukritęs vaikas atsistoja ir lyg niekur nieko užsiima jau pradėta veikla. O jeigu ne? Jeigu jis skundžiasi, jog užsigavo? Jeigu jam skauda tiek, jog nebegali ne tik paeiti, bet ir atsistoti? Pasikalbėkime apie tai, kaip tokiu atveju vaikui padėti ir kada jau keliauti pas gydytoją.
Konsultuoja vaikų gydytoja ortopedė-traumatologė Raimonda Valaikaitė
Kur galima paslysti
Atsakymas galėtų būti – bet kur. Vaikai paslysta tiek namuose (vonioje, užlipę ant prie grindų nepritvirtinto kilimėlio, ant šlapių prieškambario plytelių ir t.t.), tiek lauke. Žinoma, paslydimų lauke padaugėja atvėsus orams, kai pradeda rodytis šaltukas, o žemę kaustyti ledas. Pavojingi ne tik gerai matomi atviri ledo šaltiniai (užšalusios balos kieme ar gatvėje, upės ar ežero ledas), bet ir visi objektai, užkloti plonu sniego sluoksniu. Paslysti galima akimirksniu ir dažniausiai tokių situacijų numatyti neįmanoma.
Kaip nepaslysti
Stebuklingo recepto čia nėra. Turbūt pats patikimiausias būdas nepaslysti – tiesiog nesilankyti ten, kur paslysti galima. Tik visi suprantame, kad tokia rekomendacija, ypač vaikams, būtų ne tik nelogiška, bet net atnešanti daugiau žalos. Vaikai turi eiti į lauką, judėti, tyrinėti. Neturėtume riboti jų teisės mėgautis grynu oru ir gamtos suteikiamomis galimybėmis vien todėl, kad kažkur už kampo gali tykoti užšalusi bala. Todėl išmintingiau būtų tam pasiruošti – pasirinkti tinkamą neslystančią avalynę, vaikų neprirengti pernelyg šiltai, bet pasistengti, kad drabužiai galėtų sušvelninti smūgį kritimo metu. Vaikus galima mokyti nelipti arba daryti tai itin atsargiai ten, kur pavojus gana akivaizdus, – atviras ledas, vandeniu ar plonu sniego sluoksniu padengtas ledas, slidūs laiptai, apšalę žaidimų aikštelės įrenginiai ir t.t. Labai svarbu pasirūpinti ir tinkamomis apsaugomis, jeigu vaikas ketina užsiimti ledo sportu (ledo rituliu, slidinėjimu su pačiūžomis ir t.t.), kur rizika nukristi, dar neturint daug patirties, ypač padidėja.
Jeigu vaikas paslydo
Jeigu vaikas paslydo ir parkrito ant žemės, pirmiausia derėtų įvertinti, ar saugi aplinka. Jeigu nukrito ant perėjos, važiuojamojoje kelio dalyje ar ten, kur gali grėsti pavojus, reikia pasistengti pavojaus tikimybę pašalinti. Tokia situacijos analizė trunka keletą akimirkų, tačiau gali išgelbėti gyvybes.
Toliau galima pastebėti, kaip elgiasi pats vaikas. Ar jis gali pakilti ir pats eiti toliau. Jeigu taip, – tuomet užtenka tiesiog pasiteirauti, kaip jis jaučiasi. Jeigu vaikas dar nemoka kalbėti, tai dažniausiai galime nuspėti iš veiksmų.
Net jeigu vaikas atsistojo, jis gali šlubuoti – čiurnos traumos paslydus yra gana dažnas reiškinys. Jeigu vaikas šlubuoja, tačiau gali eiti – greičiausiai atsipirko sumušimu arba raiščių patempimu. Retesniais atvejais įvyksta lūžis aplink čiurnos sąnarį, tokiu atveju judėjimas beveik neįmanomas. Tuomet derėtų nuraminti vaiką bei kviesti pagalbą arba patiems jį gabenti į skubios pagalbos skyrių. Jeigu įtariate sumušimą ar patempimą, – pirmoji pagalba yra šaltis ir ramybė. Jeigu simptomai išlieka kelias dienas, situacija negerėja arba atvirkščiai – blogėja (didėja tinimas, skausmas, atsiranda veržimo jausmas), tuomet derėtų nedelsiant kreiptis į medikus. Dažnai kritimo metu gali nukentėti ir kelių sąnariai. Tačiau paprasto kritimo metu kas nors rimčiau, negu sumušimas, šioje srityje būna labai retai. Todėl dažniausiai pirmajai pagalbai, sumušus kelio sąnarį, pakanka šalčio ir ramybės.
Kadangi natūralus kiekvieno žmogaus refleksas kritimo metu yra ieškoti, kur atsiremti, neretai nukenčia ir rankos. Ypač dažnai gali įvykti riešo trauma – nuo sumušimo, patempimo iki lūžio. Kadangi ranka sugeria nemažą smūgio dalį, gana dažnai skausmas riešo srityje byloja apie patirtą stipinkaulio distalinės dalies arba, rečiau, riešakaulių lūžį. Jeigu parkritęs vaikas skundžiasi skausmu riešo srityje, o mažesnis vaikas, kuris dar negali pasiskųsti žodžiais, nustoja judinti rankytę, ją saugo, siūlyčiau apsilankyti skubios pagalbos skyriuje.
Nugaros traumos, paslydus ir nukritus iš savo ūgio, nėra dažnos. Žinoma, jeigu po kritimo vaikui skauda nugarą ir skausmas nemažėja, derėtų pasikonsultuoti su gydytoju.
Atskira tema – galvos traumos nukritus. Neretai krisdami, ypač mažesni vaikai, užsigauna ir galvą. Dažniau nukenčia pakaušio sritis, kiek rečiau – kaktinė, smilkininė ar veido sritys. Užsigauti galvą krentant iš savo ūgio – nieko tokio. Smegenys apsaugotos gana kietu kaulu, todėl dažniausiai jokių sužalojimų neįvyksta. Juo labiau kad žiemą galva saugoma ir šiltos kepurės. Kas kita, jeigu buvo krentama iš aukščio, nuo slidžių laiptų ar apšalusių žaidimo aikštelės įrenginių. Tokius vaikus reikia bent 24 valandas stebėti dėl galvos traumos. O jeigu vaikas po kritimo prarado sąmonę, vemia, jį ištiko traukuliai, klaba nerišliai, skundžiasi sutrikusiu regėjimu ar kraujuoja žaizda, – reikėtų nedelsiant kreiptis pagalbos į skubios pagalbos skyrių.
Visų situacijų numatyti neįmanoma, tad leiskite savo vaikams saugiai džiaugtis žiemos malonumais. O jeigu, įvykus traumai, nežinote, kaip elgtis, arba manote, jog galėjo nutikti kažkas daugiau negu paprastas sumušimas, – visuomet gera mintis specializuotos pagalbos kreiptis į medikus.
„Mamos žurnalas“
