Pagrindinė priežastis, dėl kurios kūdikiai šunta – oda po sauskelnėmis nekvėpuoja, yra drėgna. Ją dirgina trynimasis į sauskelnes, irstantis šlapimas ir išmatos. Kol kūdikis valgo tik mamos pieną, išmatos būna rūgštesnės, jų enzimai mažiau aktyvūs.
Todėl žindomi kūdikiai šunta rečiau.
Kai kūdikis pradeda valgyti „rimtesnį“ maistą (7-12 mėnesiais), išmatos tampa labiau šarmingos, jų enzimai – aktyvesni. Todėl vaikas smarkiau šunta.
Viduriuojančio vaiko išmatos irgi „agresyvios“.
Pirmoji pagalba iššutus
Šuntančio vaikučio oda turi būti kuo sausesnė, nes drėgmė – puiki terpė daugintis mikroorganizmams, kurie ir sukelia odos uždegimą.
Nuprausę odą, nusausinkite ją švelniu rankšluosčiu ir visiškai sausą patepkite specialiu kremu. Prieš tepant kremu, odą galima padžiovinti drungna plaukų džiovintuvo oro srove.
Sauskelnes ar vystyklus pirmaisiais mėnesiais reikia keisti prieš kiekvieną maitinimą ir po jo bei kiekvieną kartą kūdikiui pasituštinus (10-12 kartų per parą). Vėliau pakanka sauskelnes pakeisti po kiekvieno maitinimo, bet ne rečiau nei 6 kartus per parą. Šlapiuose vystykluose kaupiasi bakterijos, gaminančios amoniaką, kuris dirgina odą.
Sauskelnės turi būti tinkamo dydžio – jokiu būdu ne per mažos. Sauskelnės turi gerai priglusti, tačiau jų nereikia užsegti labai tampriai. Užklijavus juosteles, tarp sauskelnių priekinės dalies ir kūdikio pilvuko turėtų pralįsti mamos pirštas.
Jei reklamoje sakoma, kad vienerios sauskelnės sugeria daugiau skysčio nei kitos, nemanykite, kad šias sauskelnes kūdikis gali segėti ilgiau.
Net ir keli lašiukai šlapimo, ypač jei jame padidėjęs pH lygis, dirgina odą.
Klaidingai manoma, kad jei kūdikio užpakaliukas dar nėra šlapias, tai sauskelnių keisti nereikia. Nesvarbu, ką teigtų reklamos tekstas – bet kurias sauskelnes reikia keisti kas 3-4 valandas, o tik gimusiems mažyliams jas reikia keisti dar dažniau.
Sauskelnes reikia keisti po kiekvieno pasituštinimo, nors reklamoje teigiama, kad sauskelnės sugeria skystas išmatas, tačiau išmatose yra virškinimo fermentų, kurie dirgina labai jautrią ir ploną kūdikio odelę.
Nereikėtų pernelyg dažnai prausti užpakaliuko muilu – muilą naudokite, tik kai vaikas pasituština. Muilo likučius visada reikia kruopščiai nuplauti.
Kūdikį dažniau palaikykite nesuvystytą.
Iššutusių vietų nevalykite drėgnomis higieninėmis servetėlėmis: jose esančios medžiagos gali dar labiau sudirginti jau suerzintą odelę. Jokiu būdu nieko netepkite ant drėgnos odos, nebarstykite miltelių – jie ant pažeistos odos gali sudaryti savotišką luobelę, po kuria bėrimas toliau plis.
Savamoksliškai negydykite vystyklų bėrimo antibiotikų, hormonų tepalais. Netinkamai naudojami tokie tepalai gali tik dar labiau pakenkti.
Iššutus labiausiai tinka kremai ar tepalai, turintys cinko oksido. Po kiekvieno nuprausimo užkaliuką reikia patepti vėl. Cinko oksidas jungiasi prie odos bei žaizdos sekreto ir sudaro tirpias cinko druskas, kurios audinius sutraukia, sausina ir dezinfekuoja. Be to, jos nedirgina sveikos odos. Su audinių baltymais laisvi cinko jonai sudaro standžius, netirpstančius albuminatus, todėl mažėja kraujagyslių pralaidumas, žaizdos paviršiuje atsiranda apsauginė plėvelė.
Iššutimų gydymui ir profilaktikai skirti tepalai turi ir kitų veikliųjų medžiagų, pavyzdžiui, lanolinas padeda suminkštinti ir nuraminti odą, benzilo benzoatas ir benzilo cinamatas turi antibakterinį ir priešgrybelinį veikimą, benzilo alkoholis turi antibakterinių savybių ir vietiškai nuskausmina.
Vystant nenaudokite klijuotės arba polietileno plėvelės, plastikinių kelnaičių.
Rizikos veiksniai iššutimams gali būti perkaitimas ir prakaitavimas. Per šiltai aprengus ar suvysčius mažylį, oda prakaituoja.
Ji tampa šlapia, sutrinka odos apsauginė funkcija. Nepamirškite, kad sauskelnės – savotiška aprangos dalis. Ji ne tik sugeria šlapimą, bet ir šildo, todėl mauti kūdikiui kelerių šiltų kelnių tikrai nereikia.
Jei vaiko užpakaliukas raudonas nuolatos, pasitarkite su savo pediatru – gal reikės rimtesnio gydymo.
Konsultavo doc. Algimantas Vingras
„Mamos žurnalas“
