Linos Ruškytės nuotr.
Pirmaisiais metais labiausiai pažeidžiamas kūdikio organas yra oda. Ko iš jos tikėtis?
Jautriausias organas
Sąvoka „kūdikystės problemos“ asocijuojasi su pilvuko pūtimu, dantukų dygimu, atpylinėjimu, na, dar blogu miegu. Tačiau daugiausiai problemų kūdikystėje sukelia oda, nes ji yra didžiausias vaikučio organas. Pridėjus dar ir gleivines, problemų galime suskaičiuoti dešimtis. Tai jokiu būdu nereiškia, kad visos užklups jūsų kūdikį! Kita vertus, bent 2 odos problemos – iššutimai ir burnos pienligė – yra visiška klasika.
Didelis nepatogumas
Kol psichologai diskutuoja, koks kūdikių skausmo slenkstis, mamos gali pasakyti – net mažiausia odos problema pakeičia vaiko elgesį. Jeigu burnoje opelės, jeigu niežti atopinę odą ar griaužia kirkšnis dėl iššutimo, susdaro grandinė: sutrikęs valgymas–sutrikęs miegas. Dar reikėtų pridėti padidėjusį dirglumą, kurio priežastys beveik visada „nurašomos“ pilvui ir dantims. Patyrę gydytojai visada pirmiausia apžiūri kūdikio odą, jei tik mama prasitaria apie padidėjusį kūdikio dirglumą, versmą „be priežasties“, blogą savijautą.
Keletas klasikinių mažų vaikų odos pažeidimų
Seborėjinis dermatitas. Taipleiskanos ant kaktos, plaukučiuose. Tai dėl hormonų persitvarkymo atsirandanti odos problema, dar vadinama lopšio kepurėle, gavos luoba. Po maudymo pleiskanotas vietas reikia patepti aliejuku ar drėkinamuoju kremu. Kai pleiskanos išmirksta, jas reikia švelniai iššukuoti tankiomis šukomis.
Iššutimai. Mamos susitelkia į sėdmenų sritį, tačiau iššutimų gali būti bet kuriuose odos linkiuose – ant kaklo, už ausų, per alkūnių lenkimus. Manoma, kad neiššutęs kūdikis – mamos garbės reikalas. Jei šunta, vadinasi, neprižiūrėtas. Tokia nuomonė tik iš dalies teisinga, nes įvairių studijų duomenimis, 40–60 proc. kūdikių nors kartą buvo išberti vystyklų srityje. Kūdikių odos barjerinės, imuninės ir kitos savybės yra labai skirtingos. Todėl tų pačių tėvų skirtingi vaikai tuo pačiu amžiaus tarpsniu ir taikant tas pačias odos priežiūros priemones gali skirtingai reaguoti.
Gleivinės pažeidimai. Gleivinė – itin jautri vaiko odos dalis, ir bet kokie jos pažeidimai sukelia didelį nepatogumą ir skausmą. Pastebėjus gleivinės pažeidimus, nereikėtų jų palikti „savieigai“, kol sugis savaime. Tinkamai parinktas tepaliukas padės greičiau sugyti, apramins skausmą ir neleis įsimesti infekcijai.
Dažniausia gleivinės liga – stomatitas, kai burnoje ant dantenų, liežuvio, lūpų, skruostų gleivinės atsiranda nedidelių, balkšvo arba gelsvo pagrindo žaizdelių (opelių), apjuostų raudonu lankeliu, dažnai prisilietus kraujuojančių.
Maži vaikai stomatitu serga dažniau nei vyresni, nes jie kiša į burną įvairius aplinkos daiktus ir taip užsikrečia.
Pienligė. Mažylio burnoje iškyla baltų, iškilių, varškę primenančių lopinėlių, jie išsidėsto ant skruostų vidinių pusių, liežuvio, gomurio, dantenų. Apnašas sunku nuvalyti, joms nusilupus matyti paraudusi burnos gleivinė, gali pasirodyti taškelis kraujo. Dėl pienligės kūdikiui žindant gali skaudėti, jis gali tapti neramus, blogiau valgyti.
Pienligę sukelia Candida šeimos mikroskopiniai, t.y. akimi neįžiūrimi grybeliai, o matyti tik jų sankaupos, t.y. balti, iškilūs, varškę primenantys lopinėliai. Šie grybeliai – nuolatiniai žmogaus organizmo gyventojai. Jie „gyvena“ ant odos, gleivinių, žarnyne. Tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, kai sumažėja organizmo atsparumas, grybeliai ima sparčiai daugintis ir sukelia ligą. Candida grybeliai dažniausiai pažeidžia odą ir gleivines. Liga greičiau prasideda pažeistoje gleivinėje, ant išmirkusios ar sužeistos odos.
Čiulptuko žiedas. Taip liaudiškai vadinama vieta apie kūdikio burną, kuri nuo sielių, į burną kišamų daiktų raudonuoja, šerpetoja, ypač jei kūdikis tikrai naudoja čiulptuką, su juo vedamas į lauką. Tada seilės ir temperatūrų pokytis sudaro idealias sąlygas odai nukentėti.
Atopinė oda. Atopinis dermatitas – viena dažniausių vaikų odos ligų. Žodis „atopinis“ sako, kad tas uždegimas neturi nuolatinės vietos. Jis „vaikšto“ po visą kūną ir apsistoja ten, kur jam patinka. Dažniausiai liga pažeidžia vaiko skruostus. Jie parausta, pleiskanoja, gali atsirasti mažų raudonų taškelių. Kūdikiams atopinis dermatitas pažeidžia odą aplink lūpas (nes čia odą dirgina seilės, čiulptuko kraštai). Vėliau pažeidimų atsiranda ant rankų ir kojų lenkiamųjų paviršių, sprando odos, alkūnių, pakinklių. Bėrimai susilieja salelėmis. Pažeista oda sustorėja. Atopinis dermatitas dar vadinamas vaikų egzema. Šia liga vaikai paprastai suserga 1–2 gyvenimo mėnesį ar vėliau. Daugiau nei pusė pacientų „išauga“ iš šios ligos iki paauglystės, tačiau likusieji serga ja visą gyvenimą.
Intymių vietų paraudimai. Mergaitėms dėl nuolatinės drėgmės gali parausti išorinės lytinės lūpos, lytinių organų gleivinė, tai vadinama vulvitu. Kad taip neatsitiktų, mergaitės lyties organus apiplaukite šiltu vandeniu 1–2 kartus per dieną, vandens tekėjimo kryptis – nuo šlaplės angos išangės link. Rekomenduojama nenaudoti jokio muilo (net ir vaikiško), intymios higienos ploviklių ar dezinfekuojančių tirpalų. Mergaitei nuo pat mažiausio amžiaus derėtų turėti asmeninį rankšluostėlį ir jį naudoti tik lytinei higienai, o kelnaites keisti kasdien.
Paraudusią intymių vietų gleivinę rekomenduojama tepti kūdikių odos priežiūrai skirtais aliejais ar kremais su vitaminais A, E, D ar vaistažolėmis (medetkomis, šaltalankiu).
Svarbiausia – nenugydyti!
Bet kuri mama šiais laikais galėtų apsiginti bent jau kursinį darbą, kaip prižiūrėti kūdikio odą. Higiena, kuo mažiau odą džiovinančių priemonių, tinkamos sauskelnės – odos priežiūros abėcėlė lyg ir aiški. Tačiau mamų žinios ir uolumas odai gali pakenkti. Tarkime, prekybos centruose gausu įvairiausių kūdikiams skirtų pienelių, kremų, pudrų, aliejukų ir t.t. Uoli mama superka (ar per palankynas giminaičiai padovanoja) visą rinkinį. Kas belieka? Tik naudoti – kūdikį tepti ir tepti. Iš tikrųjų kūdikių odos problemų profilaktikai nieko nereikia. Visos priemonės bus reikalingos tada, jei atsiras odos pažeidimų. Tuomet patariama eiti ne į prekybos centrą, o į vaistinę, ir įsigyti priemonę būtent tai problemai. Saugiausios priemonės tos, kurių sudėtis aiški, nedaug sudedamųjų dalių, o gamintojas – žinomas ir investuojantis į tyrimus.
