Mums gimė alergiškas kūdikis… Visi tėvai, kuriems gimsta alergiškas kūdikis, keliauja tą pačią kelionę – veikia gana aiškus algoritmas, ką, kaip ir kada daryti. Pokalbiui pakvietėme vaikų alergologę, profesorę Odiliją Rudzevičienę. Jai pateikėme dažniausius tėvų klausimus ir susitarėme – kalbėsime paprastai.
Profesore, nuo kokio amžiaus galima pasakyti – mums gimė alergiškas kūdikis?
Naujagimio odelė pirmą, o dažnai ir antrą mėnesį nebūna idealiai lygi. Tėvai mato bėrimų ant veiduko, kūnelio, bet retais atvejais tai bus alergija. Dažniausiai tokie bėrimai praeina savaime. Taip, tenka nuo atopinio dermatito gydyti ir kelių savaičių kūdikėlius, bet jų mažuma.
Kitas etapas, kuris sujaudina tėvus, – papildomo maitinimo pradžia. Vaikutis pradeda valgyti košytes ir tyreles, ir oda apie jo burnytę būna nuolat ištepta maistu, susimaišiusiu su seilėmis. Atsiranda bėrimų apie burną, o tėvai nusprendžia – jis alergiškas, netiko maistas. Ir vėl noriu nuraminti, nes tokie bėrimai paprastai nėra alergija. Mes juos vadiname iritaciniais bėrimais. Paprastais žodžiais tariant, tuos dermatitus sukelia medžiagos, kurios mechaniškai ir chemiškai dirgina odą, bet nesukelia imuninių reakcijų.
Patarimas tėvams – prieš maitindami kūdikį patepkite aplink jo lūpas emolientu, jis gali būti su vario ir cinko kompleksu. Emolientas sukuria apsauginę plėvelę, ir maisto fermentai bei rūgštys mažiau dirgina odą. Po valgymo tereikia nuplauti veiduką vandeniu ir prieš kitą maitinimą vėl patepti. Beje, tokie iritaciniai veiduko dermatitai gali būti ne tik nuo maitinimo papildomu maistu, bet ir nuo seilių, ypač kai kūdikiui dygsta dantukai, nuo daiktų kišimo į burną, ką daro visi mažyliai. Paraudimai ir šerpetojimai gali būti ne tik aplink burnytę, bet ir ant smakro, kaklo, viršutinės krūtinės dalies – ten, kur patenka seilės. Tuomet emolientu patepkite didesnius odos plotus, taip apsaugosite odelę nuo seilių poveikio.
Žinoma, pasitaiko, kai toks bėrimas apie lūpas yra alerginės kilmės, taip nutinka, kai vaikutį alergizuoja kokia nors maiste esanti medžiaga – maisto priedas ar konservantas (pavyzdžiui, benzoinė ar askorbo rūgštis), kvapiosios medžiagos (pavyzdžiui, vanilinas, cinamonas), tam tikros dervos, esančios vaisiuose ar daržovėse (pavyzdžiui, svogūnuose, česnakuose, citrusiniuose vaisiuose). Atskirai norėčiau paminėti mangus, nes jų žievelėje esanti medžiaga urušiolis yra gana „pikta“. Šalyse, kur vaikai valgo daug mangų, tarkime, Australijoje, urušiolis yra gana dažnas augalinis kontaktinis alergenas.
Pasikartosiu, kad aplink lūpas kur kas dažniau beria ne dėl alergijos, o dėl paprasčiausio kontakto su maistu ir seilėmis.
Dar vienas tėvų suklaidinimas dėl alergijos yra vystyklų bėrimas. Tėvai mato paraudusį užpakaliuką ir svarsto – matyt, kūdikis alergiškas ir jam netiko sauskelnės. Dažniausiai užpakaliuko odelė raudonuoja dėl paprasčiausio iritacinio dermatito. Pažeidžiamos iškiliausios odos vietos, kurios kontaktuoja su sauskelnėmis, šlapimu, išmatomis, – tai užpakaliukas, tarpvietė, lytiniai organai, apatinė pilvuko dalis, viršutiniai šlaunų paviršiai. Kūdikių oda plona, jos barjerinė funkcija silpna, todėl ją greitai paveikia išmatų ir šlapimo fermentai, šarminis muilas, trynimas. Visa tai plius šiltnamio efektas po sauskelnėmis ir sukelia iritacinį bėrimą.
Dar gali prisidėti antrinė infekcija, kurią sukelia Candida genties grybelis. Bėrimus skatina prasta higiena, retas sauskelnių keitimas, neapiplovimas po pasituštinimo, ypač kai kūdikis viduriuoja.
O tikrasis alerginis kontaktinis dermatitas nuo sauskelnių pasitaiko retai. Tada vaikutį beria dėl sauskelnėse esančių dažų ir kvapiųjų medžiagų. Dažų dažniausiai būna sauskelnių kraščiukuose apie juosmenį ir šlaunytes, taip pat ant lipukų. Tada bėrimai bus konkrečiose vietose, kur dažytos sauskelnių vietos liečiasi su oda, tačiau odos raukšlės, tarpvietė, užpakaliukas nebus išberti. Pasitaiko, kai alerginį kontaktinį dermatitą kūdikiams sukelia drėgnos servetėlės arba kremas, tiksliau – kažkokia jo sudedamoji dalis. Tėvai žino, kad alergiją gali sukelti kremuose esantys konservantai ar sintetiniai kvapikliai, tačiau nenumano, kad alergizuoti gali net ir natūralūs priedai, pavyzdžiui, vaistažolės, riešutų aliejai. Juolab kad patepus užpakaliuką, kremo sudėtinės dalys šilumoje po sauskelnėmis veikia dar agresyviau – šiluma skatina medžiagų išsiskyrimą ir absorbciją per odą. Tad kartais natūralus, ekologiškas ir, atrodo, sveikuoliškas kremas gali netikti vaikui.
Kūdikį gali alergizuoti ir auskarai. Yra šalių, kur jie veriami daugumai kūdikių, ir pastebėta, kad dalis jų įsijautrina nikeliui, kurio yra pigesniuose auskaruose.
Apibendrinsiu, kad visi šie bėrimai kūdikystėje dažniausiai yra ne dėl alerginio kontaktinio dermatito. Alerginiai bėrimai paprastai „išlenda“ vėliau – antrais ar trečiais metais. Jeigu kūdikystėje vis dėlto pasitaikė alerginis kontaktinis dermatitas, tai jį galite įtarti iš to, kad jis bus visada toje pačioje vietoje, ilgai nepraeis ir nepasiduos tradiciniam gydymui. Alerginis kontaktinis dermatitas sudaro apie 20 proc. visų vaikų dermatitų atvejų, apimant visas amžiaus grupes.
Papasakokite, kaip alerginius bėrimus pamatyti, atpažinti ir ar iškart skubėti pas gydytoją?
Atopinio dermatito bėrimai vaikams iki 4 metų dažniausiai būna ant skruostų, smilkinių, kaklo, rankų ir kojų. Bėrimai būna išplitę – tarsi salynai pažeistų pleiskanojančių, paraudusių dėmelių. Atopinis dermatitas anksčiau ar vėliau praneš apie save labai aiškiu požymiu – niežėjimu. Jeigu matote, kad vaikas bėrimus kasosi, jie pradėjo šlapiuoti ar, atvirkščiai, tapo labai sausi, jeigu jie plinta, o paprasti emolientai nepadeda, galima galvoti apie atopinį dermatitą.
Pabandysiu sudėlioti, kokie veiksmai laukia tėvelių.
Pirmiausia reikėtų parodyti bėrimus vaikų ligų gydytojui arba šeimos gydytojui, kuris nukreips arba pas odos gydytoją, arba pas alergologą. Lengvus atopinius dermatitus gali gydyti ir šeimos gydytojas, tačiau vis tiek prireiks alergologo įsikišimo. Mat atopiniai dermatitai gali būti susiję su alergija arba nesusiję su ja, reikia tai nustatyti.
Antrasis žingsnis – alergologiniai tyrimai, kurių tikslas – nustatyti bėrimo priežastį. Gydytojas alergologas paklaus daug klausimų: kada pradėjo berti, kada bėrimai paūmėja ir t.t. Tada gali skirti odos dūrio mėginius. Jeigu vaikutis mažas, bus skirtas tyrimas maisto alergenams, jei vyresnis, – ir įkvepiamiems, tokiems kaip dulkių erkutės, gyvūnai.
Jeigu reikia, skiriamas kraujo tyrimas nustatyti specifiniams antikūnams. Šie du tyrimai (odos dūrio mėginiai ir antikūnų tyrimai) skirti nustatyti greito tipo alergines reakcijas.
Jeigu įtariama lėto tipo alergija, klijuojami odos lopo mėginiai. Gali būti ir taip, kad vaikutį tirsime taikydami provokacinius oralinius mėginius – kai mažomis porcijomis duodama alergizuojančio maisto ir stebima reakcija.
Kiek užtrunka detektyvas, kol nustatote, kokia atopinio dermatito priežastis?
Priežastis nustatoma maždaug per 2 mėnesius, nes paprastai neužtenka vieno tyrimo. Tačiau pas alergologus tenka lankytis ir kelerius metus. Paprastai du kartus per metus atliekame pakartotinius tyrimus, nes kartais vaikas įsijautrina naujiems alergenams arba, atvirkščiai, alergiją išauga.
Tėvams sudarome planą, kaip jie turi gydyti vaikutį. Kiekvienam vaikui planas bus vis kitoks. Jeigu nustatyta alergija maistui, surašome produktus, kokius vaikas gali valgyti, o kokių negali. Jei nustatyti įkvepiami alergenai, rekomendacijos jau kitokios. Lėtajai alergijai gydyti vėl kitos rekomendacijos. Jei vaikui yra buvęs anafilaksinis šokas, išmokome elgtis su adrenalino švirkštais. Galima sakyti, kad tėvai baigia savotiškas studijas, o tada išeina namo, kur atlieka namų darbus. Beje, dabar informacijos tiek daug, kad tėveliai yra gerai pasikaustę, o ne „nukritę iš dangaus“.
Vieni mokykloje gerai mokosi ir atlieka namų darbus, o kiti simuliuoja. Gydant atopinį dermatitą, matyt, daug kas priklauso nuo tėvų drausmės?
Tikra tiesa, sutinkame labai pavyzdingų tėvelių, kurie atsakingai daro viską, ką pasakome. Akivaizdu, kad jų vaikų ligos eiga lengvesnė, vaikai patiria mažiau nepatogumų. Deja, yra ir kitokių tėvų. Negydomas vaikas patiria didžiulį diskomfortą dėl niežėjimo. Be to, per pažeistas vietas didėja įsijautrinimas aplinkai. Vaikui atopinį dermatitą gali paūminti maisto alergenai, tarkime, kiaušiniai, tačiau jeigu oda negydoma, ilgainiui būtent per pažeistą odą jis įsijautrins žiedadulkėms, dulkių erkutėms ar gyvūnams. Tada dermatitą lydės alerginė sloga, bronchų astma.
Ar pagrįstai tėvai baiminasi hormoninių tepalų, juk apie juos yra visokių mitų?
Hormoninių tepalų bijo tėvai visame pasaulyje, ir ta baimė visiškai suprantama. Juk tėvų tėvai jiems pasakoja apie senuosius hormonų tepalus, kurie buvo vartojami prieš 50 metų. Šiuo metu tokių niekas net neparduotų.
Mes, alergologai, visada pabrėžiame – jeigu yra vidutinio ar didelio sunkumo atopinio dermatito staigus paūmėjimas, mes be hormonų to gaisro niekaip neužgesinsime. Hormonus reikia tepti taip, kaip pasakė gydytojas, tada oda nesuplonės ir nebus jokio šalutinio poveikio. Lengvas ir vidutinio sunkumo atopinis dermatitas gydomas ne hormoniniais tepalais, o naujos kartos vaistais – kalcineurino inhibitoriais, kurie saugesni odai. Dažnai taikome tokią schemą – uždegimą užgesiname hormonų tepalais, o pabaigiame gydyti kalcineurino inhibitoriais, kurie turi savybę atkurti odą, net jeigu ji nuo hormonų tepalo bus kokiame nors plotelyje suplonėjusi.
Tad hormonų tepalų protingo naudojimo nereikia bijoti. Naujausiais tyrimais įrodyta, kad kai yra sunkus atopinis dermatitas, pasiekus odos būklės pagerėjimą vis tiek patariama profilaktiškai pažeistas vietas patepti 2 kartus per savaitę hormonų tepalais. Tai net 8 kartus sumažina atopinio dermatito paūmėjimo riziką.
Be gydomųjų tepalų, atopiniu dermatitu sergančiam vaikui skiriami emolientai, kurie vadinami odos duona kasdienine. Kaip išsirinkti iš gausybės?
Emolientai yra tiesiog raudona linija gydant atopinį dermatitą – kitaip tariant, – esmių esmė, nes odą drėkina ir maitina.
Tepti pažeistas vietas 2 kartus per dieną, o esant pagerėjimui – 1 kartą per dieną turi tapti įprasta atopinį vaiką auginančių šeimų rutina. Tiesa, emolientų yra įvairių, tai labai gerai. Emolientai yra visiškai nekalti preparatai, prie jų oda nepripras ir jie niekaip negali pakenkti. Labai retai (tokių atvejų būna iki 5 proc.) jautri alergiško vaiko oda gali įsijautrinti ilgai naudojant vieną ir tą pačią emoliento rūšį. Jei odą pradeda perštėti, rausti, galima nupirkti kitą rūšį.
Pasakykite kažką pozityvaus atopiško vaikučio tėvams.
Noriu nuraminti, kad dauguma vaikučių atopinį dermatitą išaugs. Neseniai Vokietijoje buvo atliktas tyrimas – stebėti vaikai, kurie susirgo šia liga iki 2 metų. Kai tiems vaikučiams buvo 7 metai, sirgo tik trečdalis, o iš to trečdalio tik mažai daliai buvo pastebėta rimtesnių paūmėjimų. Kiti 2/3 ligą buvo išaugę. Dar viena gera naujiena – didžioji dauguma vaikų išauga maisto alergiją.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
