Kodėl prasideda pogimdyminė depresija? Ar gali taip būti, kad pogimdymine depresija suserga moterys, kurios mus motyvuoja, moko ir aiškina ką daryti, kad nesusirgtume?
Apie tai – Laura Dabašinskienė – kvalifikuota nėščiųjų ir moterų po gimdymo treniravimo specialistė bei diplomuota bei patirtį turinti akušerė. Ji subūrė mamų bendruomenę „Mano MAMA juda“, augina 2 dukras – Jogailei netrukus 7 metai, Gabrielei 2-eji. Šį kartą mūsų pokalbis – netikėta tema. Laura, būdama motinystės profesionalė, po pirmosios dukros gimimo patyrė depresiją.
Laura, mums atrodo, kad akušerės gimdo su šypsena ir po to nepaliauja šypsotis. O kaip buvo jums?
Apie pogimdymines būsenas, atrodo, žinojau viską – juk 4 metus apie tai mokiausi universitete, turėjau praktikos dirbdama Santaros klinikose. Kad aš patirsiu pogimdyminę depresiją? Nejuokaukite. Bet kadangi tai įvyko, noriu pasidalinti savo istorija.
Kodėl prasideda pogimdyminė depresija, jeigu ja suserga net psichologės ir motyvatorės? 2017 metais laukiausi pirmagimės Jogailės. Motinystę idealizavau, įsivaizdavau, kad tai tarsi pasaka. Vaikas, atrodė, negali suteikti jokių neigiamų emocijų. Jei namie kūdikis, savaime aišku, kad nuotaika bus puiki. Mačiau savo motinystės atostogas – žiūriu filmus, skaitau knygas, susitinku su draugėmis. Kadangi tikėjausi, kad bus labai lengva (juk aš profesionalė!), mane motinystė šokiravo. Gavau ne tai, ko tikėjausi.
Kas nutiko jums?
Po gimdymo viskas atrodė labai sudėtinga. Žindymas atrodė neįveikiama kliūtis. Dukra beveik nemiegojo. Aš, akušerė, turinti galybę žinių apie žindymą, pati ieškojau pagalbos. Nors žinojau, ką kolegės patars, – „reikia laiko“, „išlauk, kol susiformuos žarnynas“ ir t.t.
Dukra buvo hiperaktyvi, 8 valandas be pertraukų turėjau žindyti. Ji tiesiog nesitraukė nuo manęs. 15 minučių pamiegodavo, o paskui 3 valandas klykdavo. Dieną naktį. Vyras žiūrėdamas į mane stebėjosi: „Juk tu sakei, kad kūdikis turi arba miegoti, arba valgyti, arba kakoti. Kodėl ji nemiega? Kodėl tiek ilgai valgo?“ Spenelių būklė nuo nuolatinio žindymo pasidarė tragiška, nepadėjo jokie tepalai. Nors ir saugojau, ir žinojau, kaip paduoti krūtį.
Supratau, kad taip neturi būti, negali kūdikis visą laiką verkti, nemiegoti. Ėjau su dukra pas neurologus, kitus gydytojus – kas jai yra?
Visi atsakė, kad per 2–3 mėnesius viskas pasikeis, žarnynas susiformuos. Net tyriau savo pieną, gal ten stafilokokas? Kad ir ką darėme, kad ir kokius lašiukus girdėme, vis tiek riksmas, verksmas. O kai pridėdavau prie krūties, ji mane stumdavo klykdama, pamaitinti normaliai buvo neįmanoma misija. Užsupdavau ir greitai pamaitindavau apsnūdusią. Visada laikiau ant rankų ir spyruokliavau.
Tą laikotarpį prisimenu tik su viena emocija – kada pasibaigs šitas košmaras? Manęs klausia, kodėl nesilioviau žindyti, jei tai buvo lyg katorga. Tiesiog maniau, kad tai vis tiek geriausia, ką galiu duoti savo vaikui. Nors ir buvo sunku, – žindyti norėjau.
Ar atėjo žindymo palaima?
Niekada neatėjo. Po pusės metų dukrai rado alergiją, gimė mintis verčiau pirkti alergiškiems kūdikiams skirtą mišinį. Tačiau gydytoja pasakė, kad vaikas greičiau išaugs alergiją, jei maitinsiu pati. Ko mama nepadarys dėl savo vaiko. Maitinau iki 1 metų ir 1 mėnesio. Tarp kitko, kai nutraukiau žindymą visiškai, vaiko sveikata visiškai susitvarkė.
Kuo pasireiškė jūsų pogimdyminė depresija?
Grįžusi iš ligoninės namo elgiausi neadekvačiai. Papasakosiu kelis pavyzdžius.
Po 3 dienų turėjome važiuoti į ligoninę skiepo, vyras sėdėjo už vairo, aš su dukra gale. Prieš Jogailės gimimą netekome šuniuko – jis žuvo išbėgęs į gatvę. Važiuojant į ligoninę pamačiau prie gatvės šunį ir pradėjau klykti, vyras net išsigando.
Reikėjo parduotuvėje apsipirkti, vyras su kūdikiu liko mašinoje. Parduotuvėje vaikščiojau iš kampo į kampą beveik valandą, kol vyras atėjo pažiūrėti, kas nutiko. Negalėjau susikaupti, ėjau iš vieno skyriaus į kitą ir viską pamiršdavau. Galų gale aprėkiau pardavėją (man pasirodė, kad ji per greitai skenuoja prekes), nors man tokie dalykai visiškai nebūdingi.
Jaučiau stipriai išreikštą melancholiją, dar prisidėjo lizdo sukimo sindromas. Grįžusi iš ligoninės pradėjau tvarkytis, pamiršdavau net valgyti. Vyras kviečia, – ateik, pašildžiau, o aš toliau tvarkausi. Maistas atšąla, vyras šildo vėl ir vėl kviečia.
Kartą šildė maistą 4 kartus, kol griežtai pasodino ir liepė valgyti. Valgau, o rankos dreba, matyt, dėl nukritusio cukraus kiekio kraujyje. Paprašiau vyro: „Ričardai, jeigu man iki pirmadienio nepraeis, turi vesti pas psichologę, nes nevaldau savęs, nesuprantu, kas man darosi“. Protas sako, kad man kažkas negerai, kad turiu valdytis, bet kūnas neklauso. Įdomus jausmas.
Ar mąstėte, kodėl susirgote būtent jūs?
Dirbdama akušere Santaros klinikose, pastebėjau, kad moterys po gimdymo būna keistos. Viena nenorėdavo rūpintis vaiku, kita nenorėdavo duoti krūtį. Galvodavau, kas joms yra? Kažkokios neadekvačios. Bet žinojau, kad kai jos grįš namo, po kelių dienų ar savaičių viskas praeis. Gal ir man būtų praėję, jeigu vaikas būtų buvęs ramus, o aš būčiau galėjusi pailsėti?
Pasidariau labai dirgli. Pagaliau atėjo momentas, kai dukra miegodavo valandą, aš tuo tarpu atsiguldavau šalia ir sakydavau sau – dabar, Laura, miegok. Tačiau girdėdavau kiekvieną krebždesį, sulojantį šunį, kiekvieną šluotos brūkštelėjimą, jei kas nors šlavė kiemą. Kaip tyčia, tuo metu gyvenome daugiabutyje, už sienos kaimynai nieko neperspėję pradėjo remonto darbus. Negalėdavau atsipalaiduoti.
Dabar bandau ieškoti priežasčių, kodėl prasideda pogimdyminė depresija, ir kodėl tai atsitiko man.
Ją lėmė stresas, kurį išgyvenau laukdamasi? Nėštumas buvo sklandus, bet patyriau emocinę traumą dėl vyro ligos. Jis susirgo labai sunkia legioneliozės forma, nežinojome, ar išgyvens. O gal prisidėjo tamsus metų laikas – gimdžiau lapkričio 19?
Bet didžiausia bėda, matyt, buvo neramus vaikas ir nesėkmingas žindymas.
Gal būt tai atsakymai, kodėl prasideda pogimdyminė depresija.
Kaip išėjote iš tos būsenos, ar reikėjo gydymo?
Situacija pradėjo gerėti, kai namiškiai mane tiesiog išgrūdo iš namų, kad išeičiau ir atsipalaiduočiau. Taip atradau sportą ir labai užsikabinau. Tuo metu gyvenome Kaune, ten vyko projektas „Judėk sveikai“, galima buvo nemokamai lankyti treniruotes. Grįždavau visiškai nusikalusi, bet psichologiškai pradėjau stiprėti. Ir toliau buvau pavargusi ir nemiegojusi, tačiau pasigamindavo šiek tiek laimės hormonų.
Organizmui, žinoma, tai nelabai patiko. Draugė, kai Jogailei buvo 4 metai, pasakė: „Nepyk, tada nenorėjau tavęs nervinti, bet po gimdymo atrodei 10 metų senesnė nei dabar“. Buvau išsekusiu, labai liesa, akys pajuodusios. Susenusi tiesiogine to žodžio prasme.
Psichologiniai išgyvenimai ir sunkumai labai susiję su svorio kritimu. Mamai, kuri po gimdymo yra superliekna, tikėtina, reikia pagalbos, o ne džiūgauti, kaip ji gerai „susitvarkė“ ir numetė pogimdyminį svorį.
Kreipėtės pagalbos?
Deja, aš, kaip ir dauguma mamų po gimdymo, nesikreipiau pagalbos. Kol neatsiranda haliucinacijos ir neišveža greitoji, mes, lietuvės, kenčiame pačios. Viena mama laukdamasi lankė pas mane treniruotes. Po jos gimdymo praėjus 3 mėnesiams gavau žinutę – noriu pasikalbėti, gal susitinkam kavos? Susitariau susitikti kitą savaitę. Tačiau kitą savaitę ji parašė, kad guli klinikose.
Nuvažiavau aplankyti. Jos būklė buvo tapusi tokia sunki, kad moteris nebepasakė nei savo vardo, nei pavardės, matė haliucinacijas. Daug ko iš to etapo neprisimena. Beje, jos vaikas buvo visiškai ramus, miegojo, valgė. Nepaisant to, praėjus 3 mėnesiams po gimdymo, jai pradėjo plūsti nevaldomi minčių srautai, ji negalėjo atsipalaiduoti, 3 paras nemiegojo (nors vaikas tuo metu ramiai miegodavo).
Per kiek laiko jums grįžo gyvenimo džiaugsmas?
Sakyčiau, tik po 1,5 metų, kai nutariau tapti policijos pareigūne. Fiziškai buvau visai išsekusi, nors ir sportavau. Nepadarydavau nė vieno atsispaudimo. Buvo motyvacija įstoti į policiją, pradėjau sportuoti tikslingai, per mėnesį jau padariau 15 atsispaudimų. Grįžo džiaugsmas, kai išėjau iš namų. Mano auksinė babytė Jadvyga (84 m.) tuo metu prižiūrėdavo Jogailę.
Paradoksas – mylintis ir jautrus vyras, močiutė prie šono, žinių begalės, jūs pati – akušerė, o taip atsitiko?
Tai ir keisčiausia. Pasikartosiu – niekada nesitikėjau, kad tai patirsiu, galvojau, tikra nesąmonė, kad moterys tai išgyvena, juk motinystė tokia graži. Gal man trūko kažkokių vitaminų, saulės. Nebuvo kada savimi domėtis, nes vaikas klykė paromis. Niekur nesikreipiau, o tik dabar, po 6 metų suvokiu, kad tai galėjo baigtis net ir tragiškai.
Kalbant apie partnerį, jis irgi gali susirgti pogimdymine depresija, kai mato savo moterį sužlugusią. Mano vyras mokėjo mane ištempti iš namų, net su klykiančiu vaiku pakeliavome po Lietuvą. Tačiau būkime atviri – ne visi vyrai empatiški, įsijaučiantys. Man labiau padėjo pokalbiai su kolege akušere Jovita, kuri man tapo antra mama. Kai iš nevilties riedėdavo ašaros, skambindavau jai.
Gimus antrai dukrai nieko panašaus nebuvo?
Gimus Gabrielei, patyriau atvirkštinę būseną – pogimdyminę euforiją. Abi dukras gimdžiau Kauno P. Mažylio gimdymo namuose. Pamenu, einu į prausyklą ir sutinku grupelę nėščiųjų, kurios atėjusios į mokymus, ir joms vedama ekskursija. Pažįstama akušerė sako: „Susipažinkite, čia Laura, vakar pagimdžiusi. Na, Laura, pasakyk, kaip tau tas gimdymas“. Aš net suklikau – tai nuostabu, moterys, gimdykite, jėga!
Buvo vasara, birželio 24-oji, palatoje buvau viena, žiūrėjau pro langą, saulė švietė, šilta, vaikelis pamaitintas miegojo. Buvau paskendusi laimės būsenoje. Mėnesį ši begalinė laimės būsena buvo itin išreikšta. O dar didžiulis energijos perteklius. 3 valandą ryto džiaunu skalbinius, žiūriu per langą, brėkšta, paukščiukai čiulba, o aš labai laiminga.
Asmeninė patirtis įkvėpė domėtis pogimdymine depresija, padėti kitoms moterims?
Supratau, kad akušerės pareiga – ne tik priimti gimdymus ir mokyti žindyti, bet ir pasirūpinti, kad moteris po gimdymo jaustųsi psichologiškai gerai, turėtų kur išeiti, su kuo pasikalbėti. Neužtenka, kai akušerė po gimdymo pasako – kai pasijusite blogai, skambinkite šiuo numeriu. Reikia ne tik paduoti numeriuką, bet ir realiai kažką pasiūlyti.
Savo kailiu patyriau, kad padeda sportas, išėjimas iš namų. Beje, priversti moterį išeiti iš namų ar juo labiau sportuoti, patikėkite, tikrai nelengva. Bet kai moteris pamato, kaip greitai gerėja būsena, pati nori judėti.
Savo veikla mėgaujuosi. Labai džiaugiuosi, kad išjudėjo ledai, pasikeitė stereotipai. Ne gėda kalbėti apie pogimdyminę depresiją. Iš pradžių provincijoje vis dar pastebėdavau senovinį požiūrį, kad pagimdei ir sėdėk namie.
O dabar matau, kaip moterys keičiasi, kaip gerai jaučiasi sportuodamos. Savo veikla noriu parodyti, kad su vaiku galima keliauti, šokti, dviračiu važiuoti. Net su neramiu vaiku galima labai daug ką nuveikti.
Neila Ramoškienė, nuotraukos Malvinos Palaitytės, Vina_Photography
