Pirmiausia – kaip atskirti, ar tai tikrai šienligė? Šienligės simptomai pasireiškia tuo, kad iš nosies teka skystos vandeningos išskyros, čiaudima, nosis būna užgulta, vargina nosies niežulys, sutrinka uoslė, gali skaudėti galvą. Dažniausiai dar peršti ir akis, jos ašaroja, bijo šviesos. Temperatūros paprastai nebūna. O esant virusinei slogai, būna viršutinių kvėpavimo takų uždegimo požymiai: didesnis arba mažesnis temperatūros pakilimas, kosulys, gerklės skausmas, iš nosies išsiskiriančios išskyros iš pradžių skystos, vėliau – tirštos, pūlinės.
Sveikam žmogui patariama nosį plauti kasdien, vieną kartą per dieną. Kad tai taptų natūraliu įpročiu, geriausia tai daryti rytinio tualeto metu, arba vakare, valantis dantis. Įprotis išsiplauti nosį naudingas tuo, kad kartu su vandeniu pašalinamos susikaupusios gleivės, tampa lengviau kvėpuoti.
Jeigu prasidėjusi alerginė sloga, nosį plauti patariama dažniau, 3–4 kartus per dieną. Dažnas nosies plovimas ar nosies purškalai padengia gleivinę apsauginiu sluoksniu ir apsaugo nuo žiedadulkių kaip barjeras. Dėl bet kokio rinito (tiek virusinės slogos, tiek šienligės) nosis būna paburkusi, tad jūros vanduo mažina paburkimą, gerina ligonio savijautą.
Nors suaugusiam žmogui nosį plauti galima ir tiesiog sūriu vandeniu, tačiau vaikų nosytes patariama plauti jūros vandeniu, kuris būna specialiai paruoštas ir parduodamas vaistinėse. Pačių pagamintu vandeniu nosytę galima sudirginti, jei druskos koncentracija per didelė. Purškiamasis jūros vanduo yra daug veiklesnis už fiziologinį druskos tirpalą, jame išsaugomi labai svarbūs mikroelementai. Jūros vanduo lengvai prasiskverbia į gleivinę, išvalo pluteles, sudžiuvusias gleives, nusilupusio epitelio atplaišas. Jeigu vaikui gydytojas skiria kraujagysles sutraukiančių lašų, tai juos geriau lašinti išplovus nosį, nes vaistai patenka ant jau švarios, apvalytos gleivinės ir efektingiau reguliuoja nosies kapiliarus. Paprastu sūriu vandeniu galima pakenkti nosies gleivinei, ją išsausinant.
Beje, nosies gleivinę išsausina ilgiau kaip savaitę vartojami vaistai, buvimas prirūkytoje aplinkoje, ten, kur daug dulkių ar jaučiamas pelėsio kvapas.
Tyrimai parodė, kad šienligei atsirasti turi įtakos net kūdikio gimimo laikas.
Jeigu kūdikis gimė žiedadulkių piko metu, didesnė tikimybė, kad jis ateityje sirgs šienlige, nes gimė alergenų kaupimosi metu. Žinoma, visiškai pasislėpti nuo žiedadulkių sunku, nes jos gali pakilti labai aukštai ir nukeliauti labai toli. Šienligės simptomams prasidėti pakanka vos 1–2 žiedadulkių. Jos sudirgina organizmą.
Laimei, yra įvairių priemonių, kurios palengvina šienligę turinčių žmonių savijautą.
Patarimai, jei šeimos narys serga šienlige:
Žiedadulkių sezono metu daugiau būkite kambaryje, laikykite uždarus langus ir duris, o kambarį vėdinkite anksti ryte arba vėlai vakare ir tik tuomet, kai nėra vėjo.
Namuose dulkes valykite drėgnu būdu.
Saugokitės vabzdžių įgėlimų.
Kai tenka būti lauke, nešiokite akinius nuo saulės.
Gamta mėgaukitės lietingomis dienomis. Neikite pasivaikščioti, kai saulėta arba vėjuota.
Atostogaukite ten, kur mažiau žiedadulkių, – prie jūros ir (jei nėra alergijos pušims) spygliuočių miškuose.
Mažiau keliaukite iš vieno rajono į kitą, nes pavažiavus kad ir 50–70 km gali skirtis augalo žydėjimo laikas.
Važiuojant automobiliu, neatidarinėkite langų.
Nebūkite ten, kur šienaujama ir juolab negulėkite ant šieno.
Nenaudokite kosmetikos su žiedadulkėmis.
Konsultavo vaikų ligų gydytojas dr. Algimantas Vingras