Redakcijos kūdikis Pijus Zajančkauskas gimė kovo 16 dieną, svėrė 3 995 gramus, buvo 54 centimetrų ūgio. Pijaus mamai Inetai – 35 metai, ji mikrobiologė. Bendraamžis vyras Valdas – pramoninio dizaino specialistas. Šeimoje auga 5 metų dukra Adelė.
Pijaus sveikatos kontrolė
Šis mėnuo buvo skirtas Pijaus sveikatai patikrinti. Pediatrė pasiūlė profilaktiškai pasitikrinti pas širdies ligų gydytoją, akių specialistą, neurologą. Gydytoja oftalmologė sulašino vyzdžius plečiančių lašiukų, o Pijukas klusniai leido atlikti šią procedūrą, tik paskui ėmė trinti akytes – gal vaistai graužė, gal vaizdas pasidarė neryškus. Gydytoja net pagyrė, kad Pijus elgiasi pavyzdingai – nejudina galvos, bet judina akis. Ji ramiai galėjo ištirti akyčių dugną. Smagu, kad viskas gerai, jokių pakitimų nėra.
Daugiau nerimo kėlė vizitas pas širdies ligų gydytoją. Mat tik gimus gydytojai buvo radę nedidelį ūžesiuką. Dėl jo net norėjo ilgiau palaikyti gimdymo namuose, bet šeima išsiprašė namo. Gydytojai sako, kad dabar dažnas vaikas turi didesnių ar mažesnių širdelės ūžesių. Kodėl taip yra, sunku pasakyti.
Kardiologas pasidžiaugė, kad Pijaus širdelėje ūžesio nebesigirdi, o kitą kontrolinį patikrinimą skyrė, tik kai berniukas bus trejų metų.
O pas neurologę Pijus pademonstravo viską, ką tik moka. Tarsi koks kipšas būtų įžnybęs – jos kabinete išdykavo taip, kaip nė namie neišdykauja. Gydytojai prisikišus arti, nurovė jai akinius, paskui griebė popierius nuo stalo, paleistas ant grindų, žaibo greitumu nuropojo iki gėlės vazono ir sukišo pirštukus į žemę… Gydytoja nustatė, kad Pijukas hiperaktyvus. „Vakare, nuo įspūdžių pavargęs, Pijukas sėdėjo suglebęs, ramus… O tėtis, grįžęs iš darbo, pajuokavo: „Na, kur čia tas mūsų hiperaktyvus vaikas?“, – pasakoja mama.
Neurologė davė keletą patarimų, kaip sutramdyti per didelį vaiko aktyvumą: patarė neduoti žaisti ryškiais žaislais, kad jo aplinkoje būtų daugiau juodos ir baltos spalvos (jos slopina), dažniau žaisti ne judrius žaidimus, o sklaidyti su juo knygeles… Skyrė ir raminančio sirupo, kad vakare lengviau užmigtų ir geriau miegotų. Kol kas tais patarimais šeima nesinaudoja, nes namuose vaikas tikrai nebūna hiperaktyvus. Nevaldomas jis buvo tik porą kartų, patekęs į didelius prekybos centrus, ypač, jei tekdavo palaukti prie kasų. Pavyzdžiui, „Akropolyje“ (šeima padarė išvadas, kad artimiausiu metu į didelius prekybos centrus su Pijumi nebekels kojos).
Pieno fanas
Pijuko virtuvė nedaug kuo pasikeitė nuo praėjusio mėnesio. Iki šiol jis pripažįsta tik mamos pieną ir močiutės raugtus agurkus. Vaisių ir daržovių tyreles ir toliau purškia lauk iš burnytės. Vienintelis naujas produktas, kuris patiko iš pirmo karto, buvo ledai. Kartą sesutė Adelė valgė ledus ir davė ant šaukštelio galiuko paragauti. Pijus iš karto nurijo ir išsižiojo dar. O visas kitas „normalus“ maistas jam yra daugiau žaidimas. Pavyzdžiui, kitos močiutės džiovintą obuolių sūrį pačiulpia ir išspjauna, o su džiūvėsėliais ar sausainiais labiau mėgsta žaisti – pamatęs kokį nukritusį gabalėlį, čiumpa pirštukų „pincetu“, ilgai tyrinėja. Ineta pastebi, kad Pijus yra tikras krapštukas – visada atkreipia dėmesį į smulkias detales, taškelius, trupinėlius. Grindyse yra išmušta maža skylutė. Pijukas niekada negali ramiai pro ją praropoti – stabteli, kiša pirštą, matuota tą skylę. „Galbūt bus rankdarbių mėgėjas kaip mudu su tėčiu. Aš pati geriausiai pailsiu siuvinėdama ar nerdama, tik dabar tiems pomėgiams nelieka laiko. Jau svajoju, kaip pavasarį visi išvažiuosime pas senelius į sodą, Pijų paleisime ropinėti po žolę, o aš įsitaisysiu kur po medžiu su siuviniu“, – sako Ineta.
Kol kas namuose Pijukas mamai neleidžia nuo jo pasitraukti nė minutėlei. Kartą tamsiajame kambariuke Inetai reikėjo surasti toli užkištą daiktą – nors ir žinojo, kur jis padėtas, tačiau viena, be vyro pagalbos, sandėliuko kraustyti nesiryžo. Pijukui nepatinka, kai mama nukreipusi savo dėmesį kitur, ne į jį.
Naktys su „šou“ elementais
Ineta sako neskaičiuojanti, kiek kartų per parą tenka duoti krūtį. Dieną Pijus valgo rečiau, užtat naktį pusiau miegodamas vis reikalauja krūties. Dabar jos prašo nebe verksmu ar gugavimais, o kriuksėjimu.
„Kai išgirstu kriuksintį tarsi paršiuką, žinau, kad ilgai delsti negalima – jei kriuksėjimas pereis į verksmą, tada Pijus visiškai išsibudins ir teks iš naujo migdyti valandą, o gal ir dvi. Porą naktų taip ir nutiko. Tada mudu su Pijumi išėjome į kitą kambarį, kad netrukdytume tėčiui ir sesutei, ir žiūrėjome naktinį „Discovery“ kanalą“, – prisimena Ineta.
Kartais pabudęs Pijukas ieško kompanijos – žvalgosi, kur miega sesutė arba tėtis. Bando įveikti mamos kūno „barjerą“ ir pačiupti tėtį, kuris paprastai ryte anksti keliasi. Kartą vidury nakties ėmė kartoti: „Tete, tete“. Tėtis, nors ir žinodamas, kad ryte bus sunku atsikelti, negalėjo nesureaguoti į pirmąjį Pijuko žodį. Ėmė girti sūnelį, koks jis šaunuolis. Neaiškia savo kalba Pijukas jau vadina ir sesę „Ade“. Mama kol kas kreipinio į save dar neišgirdo.
Dabar Pijus eina miegoti apie 10 valandą vakaro. Jei prieš miegą dar būna maudynės, po jų Pijukas įtrinamas atsipalaidavimui skirtu aliejumi. Nors ir prabusdamas keletą kartų valgyti, Pijus išmiega iki 8 valandos ryto.
Fiziniai laimėjimai
Dabar Pijukui smagiausia vaikštinėti stačiam, kai mama ar tėtis veda už rankučių. Tai geriausia nuraminimo priemonė, kai berniukas suirzęs – paėmei už rankyčių, ir Pijus jau šypsosi visais savo dantukais.
Galbūt fiziškai sustiprėti padeda ir baseinas, į kurį eina visa šeima. „Būtent savaitgalį, lankantis baseine, ir pastebėjome, kad Pijui jau atsiradę gana neblogi šlapinimosi ir tuštinimosi ant puoduko įgūdžiai.
Paprastai namuose ant puoduko jį sodiname kas valandą, ir visada pavyksta ką nors padaryti. Į vystyklus prisišlapina vos 4-5 kartus, tad ir skalbyklė namuose sukasi rečiau. O kada paskutinį kartą į kelnytes padarė „didįjį reikalą“, jau ir neprisimenu – gal prieš porą mėnesių. Kažkaip namie vis pavyksta tą momentą nuspėti. O štai baseine neturėjome puoduko. Pasimaudę visi dar užsukome į kavinukę, ir girdime, kaip Pijaus pilvukas leidžia įvairiausius garsus. Paskui „padarė“ į sauskelnes ir pats išsigando, nes jau buvo atpratęs nešvaraus užpakaliuko jausmo. Nežinau, ar tie įgūdžiai neišnyks, nes Pijus dar mažas, bet kol kas sėkmingai draugaujame su puoduku“, – sako Pijaus mama.
Tėčio pagalba
„Labai užjaučiu tas moteris, kurių vyrai labai daug dirba ir grįžta namo tik naktį. Tada apkarsta ir tie pinigai, kuriuos uždirba… Ką reikštų auginti vaikus vienai, pajutau šį mėnesį, kai Valdas buvo savaitei išvažiavęs į komandiruotę Ispanijon. Kaip prailgo tas laikas… Nors vyras buvo pripirkęs maisto produktų visai savaitei, vis tiek reikėdavo vienai su dviem vaikais nueiti iki artimiausios parduotuvės šviežios duonos ar pieno. O liūdniausia būdavo vakarais, kada nėra ko laukti grįžtančio. Laimei, sulaukiau keleto malonių staigmenų – kartą visam pusdieniui užsuko giminaičių šeima. O kitą dieną netikėtai už durų pamačiau stovinčią savo mamą, atvažiavusią iš Akmenės… Labai apsidžiaugiau jos netikėtu vizitu.
Dviese rūpintis namais ir vaikais labai smagu – viena gamina valgį, kita žaidžia su mažaisiais. Mama dar išleido porai valandų pasisvečiuoti ir pas draugę, taigi ta savaitė kiek sutrumpėjo“, – pasakoja Ineta. Pijukas per savaitę tėčio nepamiršo – šiam pasirodžius tarpduryje, iškart pažino ir ėmė šypsotis.
Šį mėnesį tėčiui teko ir nemažas išbandymas – pasilikti namuose vienam su 5 mažais vaikais. Draugų šeima turėjo išvykti į laidotuves, tad Zajančkauskai paslaugiai pasisiūlė prižiūrėti tris jų vaikučius. Bet kaip tyčia tuo metu Ineta sulaukė skambučio iš savo gydytojos, kad atsirado laisvas talonėlis, ir ji gali atvykti. Teko Valdą palikti vieną su visa linksma kompanija net kelioms valandoms. Grįžusi namo, Ineta rado visus gyvus, bet namai buvo apversti aukštyn kojomis. „Juokauju, kur ta riba, kiek vaikų Valdas galėtų ištverti – su penkiais susitvarkė, tai gal reikėtų galvoti apie dar didesnę šeimą“, – sako Ineta.
Per kalėdas Pijukas bus zuikis
Zajančkauskų šeima dėl savo pavardės draugų dažnai pavadinama „zuikiais“. Ruošdamasi šioms Kalėdoms, Ineta surado anksčiau pasiūtą kiškio kostiumą ir pamatavo Pijui – kaip tik, tad per šias šventes Pijukas bus tikras zuikis, su dviem apačioje šviečiančiais dantukais.
Paskutines metų dienas šeima skaičiuoja pagal ypatingą Advento kalendorių. Mamos rankomis pasiūtas baltas angeliukas kas dieną kopėtėlėmis lipa žemyn, kol Kūčių vakarą pasieks iš riešuto padarytą lovelę ir atguls į šią simbolinę prakartėlę. Advento kalendorių iš storo kartono iškarpė tėtis Valdas. Tokį kalendorių Pijuko šeima padovanojo ir redakcijai – skaičiuosime dienas iki Naujų metų, o sausį ir vėl aplankysime redakcijos kūdikį.
Parengė Ginta Liaugminienė
„Mamos žuralas“
Susiję straipsniai
