Žurnalo konsultantė vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė prieš keletą metų emigravo į Prancūziją, dabar konsultuoja šios šalies vaikus, važinėja po pasaulį skaitydama paskaitas.
Neseniai Aurima turėjo galimybę darbuotis vienoje turtingiausių Europos šalių – Šveicarijoje. Kokios problemos kamuoja turtuolių vaikus?
Kaip savo profesinę vietą radote Bordo, kaip sugalvojote važinėti į kitas šalis konsultuoti?
Kai išvykome gyventi į Prancūziją, dar neturėjau konkretaus plano važinėti po lietuvių bendruomenes visame pasaulyje. Tačiau planai gimsta bedirbant. Pati tapusi „emigrante“, pradėjau konsuktuoti būtent išvykusiuosius iš Lietuvos, nes jau paskutiniais metais, dirbdama savo privačiame psichoterapijos kabinete Lietuvoje, konsultuodavau per skaipą ir kituose Lietuvos miestuose bei kitose šalyse gyvenančius klientus.
Po metų išvykimo buvau pakviesta į saviugda besidominčių žmonių festivalį „Masters of Calms“, vykstantį Lietuvoje, į kurį atvyksta ir lietuviai emigrantai. Ten dirbau lektore, atradau savo temas, seminarų vedimo būdą ir buvau rekomenduota lietuviams, gyvenantiems Šiaurės Airijoje, kurie pasikvietė į savo nedidelę bendruomenę vesti seminarą. Buvo labai smagu ir įdomu pabendrauti ir padirbėti su motyvuotais, besidominčiais žmonėmis, kurie nori išmokti santykių meno, rūpinasi savo šeimų emocine gerove. Ta kelionė mane labai įkvėpė ir aš parašiau keliems savo pažįstamiems žmonėms, išvykusiems į kitas šalis, kurie taip pat entuziastingai sutiko mano idėją ir suorganizavo seminarus Danijoje, Anglijoje, Norvegijoje ir Šveicarijoje, ten gyvenančioms lietuvių šeimoms.
Per pusę metų aplankiau 5 šalis. Esu pasiruošusi važiuoti toliau. Kartu pradėjau organizuoti mokymus ten, kur gyvenu. Juk tiek daug žmonių yra išsimėčiusių po visą pasaulį, jiems tikrai bus įdomu susitikti mano mokymuose, kur dalinuosi išskirtinai savo asmenine patirtimi patikrintomis mokslinėmis teorijomis ir padedu kiekvienam rasti savus atsakymus.
Ką pastebėjote, konsultuodama prancūzų vaikus, kokios jų psichologinės problemos? Kuo jos skiriasi nuo lietuviškų?
Gyvendama Prancūzijoje ir važinėdama po kitas šalis, pastebėjau vieną dalyką – visur žmonės jaučia tas pačias emocijas. Bazines emocijas: pyktį, liūdesį, baimę ir džiaugsmą. Ir iš tų emocijų kylančias kitas, tarpines būsenas: nuoskaudas, nerimą, pavydą, ilgesį, nuotaikų svyravimus, nusivylimą, euforiją. Noriu pasakyti, kad visur žmonės tokie pat gyvi ir jaučiantys, skiriasi tik jų kalba ir kultūriniai įsitikinimai/papročiai, kurie lemia mentalitetą ir atitinkamą elgesį.
Konsultuoju ir skirtingų tautų šeimas, vadinamąsias dvikalbes, kuriose kartais kalbama net trimis–keturiomis kalbomis (įskaitant senelių ir tos šalies, kurioje gyvena), ir pastebiu pagrindinius kultūrinio suderinamumo sunkumus.
Santykių dėsniai visur tie patys, jie visur veikia vienodai. Mūsų reakcijos ir elgesys skiriasi ir priklauso nuo minėtų sąlygų.
Prancūzų vaikai yra nuo mažens mokomi mandagumo ir pagarbos suaugusiesiems. Žinoma, Prancūzija yra daugybės šalių atstovų prieglobstis, bet jeigu kalbėtume apie prancūziukus, tai jie tikrai skiriasi nuo lietuvių vaikų tuo, kad nesijaučia svarbiausi šeimoje. Svarbiausi yra tėvai. Tikrai nėra taip, kad jais nesirūpinama. Rūpinamasi, ir net labai gerai.
. Jie turi palaukti, kol bus paruoštas maistas, ir neužkandžiauti, kai tam ne laikas, jie neina kartu su tėvais į bankus, restoranus ar kavines, o yra saugiai paliekami namuose su seneliais ar auklėmis.
Mokyklos ir priešmokyklinės įstaigos Prancūzijoje yra, mano akimis, labai geros, jose dirba atsidavę darbuotojai, mylintys savo darbą ir vaikus, tačiau čia kur kas mažiau nei, pvz., Ispanijoje (kuri ne taip toli nuo mūsų) vaikų žaidimų aikštelių. Čia daugiau dėmesio skiriama išsilavinimui ir fizinei kultūrai – net mažiausiame kaimelyje ar miestelyje yra biblioteka-laisvalaikio centras, kuriame vaikai su tėvais gali praleisti pusdienį ar net visą dieną, ten rastumėte stalo žaidimų, kompiuterių, kiemelį su žaislais ir žinoma daug daug knygų, kurias galite neštis namo ir keisti nors kas dieną.
Kokios psichologinės problemos? Kaip ir visur, šeimose esančios emocijos – ir teigiamos ir neigiamos – atsispindi vaikuose. Be abejo, skyrybų skaičius Prancūzijoje nemažas, vaikai dėl to patiria emocinių traumų, nors gauna čia tikrai gerą pedagogų, socialinių darbuotojų pagalbą.
Mokyklose irgi vyksta patyčios, kas, akivaizdu, taip pat ateina iš šeimų. Kaip jau minėjau, internacionalas gana didelis, taigi sunku išskirti vienos tautos ypatumus, nes, ypač mokyklose, įtaka vieno kitam gana didelė.
Skaitydama paskaitas aplankėte daug šalių. Kokie įdomiausi potyriai? Ar visur vaikai ir tėvai vienodi?
Susitikimai su skirtingose šalyse gyvenančiais lietuviais iš tiesų buvo nepaprastai įdomūs ir naudingi abiem pusėms. Man buvo daug naujų atradimų, nes kiekviena auditorija iškelia savo aktualias problemas ir padeda į jas pažvelgti kūrybingai, naujai, kartais netikėtu kampu.
Kaip jau minėjau, visur tarpusavio santykių dėsniai – lygiai kaip ir kiti Gamtos dėsniai – galioja vienodai ir tie patys. Taip, skiriasi aplinkybės, galimybės, klimatas, materialinė bazė, bet būtent šie skirtumai suformuoja reakcijas į tuos pačius dirgiklius.
Mano patirtis dar per trumpa, kad galėčiau daryti išvadas, galiu tik pasidalinti pastebėjimais. Kaip visi žinome, žmogaus psichika nesikeičia tokiu pat greičiu kaip informacinės technologijos, iš čia irgi kyla tam tikrų adaptacinių problemų, informacijos perteklius. Todėl žmonės, kilę iš tam tikros kultūrinės aplinkos, per kelias kartas nešasi informaciją apie įpročius, įsitikinimus, tradicijas, vertinimus – vadinamąjį mentalitetą. Aplinka labai daro įtaką, bet tam reikia daug laiko – kad pasikeistų ne viena ir ne dvi kartos, užaugtų kitomis sąlygomis, po truputį integruotųsi į kitos kultūros aplinką. Taigi žmonės, su kuriais susidūriau, – tai tie patys Lietuvoje augę ir lietuvių tėvų auginti, perduodantys savo vaikams tą patį kultūrinį paveldą. Todėl galiu geriau suprasti, iš kur kyla vienas ar kitas tarpusavio santykių sunkumas.
Dėl aplinkybių skirtumo (finansinių galimybių ir gyvenimo kitoje kultūroje) žmogus turi galimybę ugdytis naujas, naudingas savybes: mandagumą, pagarbą tiek sau, tiek kitam, laisvesnį požiūrį ir gebėjimą išsakyti savo nuomonę viešai, vairavimo kultūrą. Pietų šalyse (Afrikoje, Pietų Amerikoje, Europoje – Ispanijoje, Italijoje) dar kitokia kultūra, todėl, susidarius mišriai šeimai, tenka derinti labai daug skirtingumų, o tai nėra lengva.
Jaunimas, išvykęs mokytis ir pragyvenęs 5–6 metus kitoje kultūroje, o paskui grįžęs į Lietuvą, jau elgiasi taip, kaip išmoko iš naujo, ir tai atveria galimybes ugdyti gerąsias savybes Lietuvoje.
Ką veikėte konkrečiai du mėnesius Šveicarijoje?
Šveicarijoje esu licencijuota vaikų ir paauglių psichiatrė, todėl galiu dirbti tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, tik tai ne Europos Sąjungos šalis, tad yra papildomų sąlygų. Prancūzijoje šiuo metu galiu dirbti tik privačiame sektoriuje kaip psichoterapeutė, nes, norint patekti į valstybinį sektorių, man, baigusiai studijas iki 2004 metų, tektų baigti trejų metų išlyginamąsias studijas ir įgyti papildomą suaugusiųjų psichiatro specializaciją. Lietuvoje šiuo metu tokie patys įstatymai tiems, kurie nebaigė studijų Lietuvoje ir atvyko iš ES šalių. Taigi, gyvendama Prancūzijoje, buvau pakviesta dirbti į Šveicarijos prancūzakalbę dalį (kaip žinote, Šveicarijoje yra trys valstybinės kalbos: vokiečių, italų ir prancūzų) į vieno Šveicarijos kantono didelę regioninę psichiatrinę ligoninę, į jaunimo skyrių. Darbu su 12–18 metų jaunuoliais. Tai man buvo galimybė susipažinti su šalies psichinės sveikatos sistemos veikimu, darbu ligoninėje ir apsispręsti, ar noriu toliau tęsti profesinę karjerą Šveicarijoje.
Du mėnesiai prabėgo gana greitai, tai buvo gražiu metų laiku – gegužę ir birželį, bet ligoninėje praleisdavau po 10 valandų per dieną. Šioje šalyje gydytojų darbo savaitė trunka 50 darbo valandų.
Tai labai turtinga ir išsivysčiusi šalis, kur tėvai vaikams gali suteikti viską. Net ir jie turi psichologinių problemų?
Labai džiaugiuosi šiek tiek prisilietusi prie Šveicarijos „iš vidaus“, nes tai, ką buvau girdėjusi apie šią šalį, neatitiko mano pamatytos realybės. Gal būt ir mano akys jau kitokios, pagyvenus didelėje šalyje, Prancūzijoje. Šveicarija – maža šalis, neįtikėtinai švari ir tvarkinga, smagu jausti kokybiškumą aplinkoje, kas tikrai liudija apie aukštus reikalavimus bet kurioje srityje. Pastebėjau, kad tai ypač tarptautinė šalis, – visur daug užsieniečių, kurie integravęsi jau daugybę metų arba tik atvykę dirbti. Ligoninėje, kurioje dirbau, nesutikau nė vieno gydytojo šveicaro, vien tik gydytojai užsieniečiai. Pamačiau, kad tai tokie patys žmonės, kaip ir visur, ir dar daugiau – jie irgi turi adaptacijos sunkumų jiems negimtoje šalyje.
Manęs asmeniškai nepakerėjo nei Šveicarijos gamta, nei aukštas pragyvenimo lygis. Priėmiau sprendimą likti Prancūzijoje, kurioje jaučiuosi labai gerai.
Konsultuodama ligoninėje pastebėjau, kad tarp klientų irgi labai daug užsieniečių, ir iš to kyla daugybė psichologinių problemų, nes pirmiausiai viskas prasideda šeimose. Taigi vaikų ir paauglių problemos – visos šeimos simptomai.
Kokias problemas sprendėte? Kokie atvejai įsiminė?
Pagrindinės ir itin dažnos problemos – tai marichuanos (žolės) vartojimas, priklausomybė nuo jos ir dėl to kritusi motyvacija mokytis, mokyklos nelankymas, nesidomėjimas niekuo, konfliktai su tėvais. Dėl kyla emocinių problemų – nerimas, miego sutrikimai, tyčinis savęs žalojimas (skarifikacija) ir suicidiniai mėginimai (medikamentiniai apsinuodijimai, venosekcija).
Kadangi dirbau valstybinėje ligoninėje, mačiau žemiausios socialinės klasės šeimų vaikus. Šveicarijoje yra ir mažai uždirbančių, skurde gyvenančių šeimų, tik, jeigu lygintume su Lietuva, tai pačios valstybės rėmimo sistema yra labai išvystyta ir pragyvenimo lygis kur kas aukštesnis. Į mediciną labai stipriai integruotas sveikatos draudimas, leidžiantis net ir labai menkų pajamų žmogui gauti gerą pagalbą.
Valstybinė ligoninė sužavėjo savo aukšta materialine baze – įranga, aparatūra, patalpų būkle, įvairiomis reabilitacijos galimybėmis (pvz., yra projektas sunkių paauglių reabilitacijai – darbas kartu su gydymu ir pedagogų psichologų komanda specialiame kruiziniame laive, trunkantis iki 8 mėnesių).
Labai įsiminė vieno 15 metų vaikinuko, kuris augo globėjų šeimoje (ir ne vienoje), labai sutrikusio elgesio konsultavimas ir pagarba jam, kaip pacientui. Nors jis ne vieną, ir ne du kartus išdaužė skyriaus daiktus agresijos priepuolių metu, kiekvieną kartą apsauga ir personalas jam kantriai aiškino, kas jam dabar bus daroma, kokie medikamentai bus duodami, kad padėtų jam nusiraminti, kur jis bus vežamas ir būtinai kreipiamasi „Jūs“.
Ar dabar žiūrėdama per „pasaulinę prizmę“ matote kokius nors Lietuvos vaikų išskirtinumus?
Žmogaus evoliucija nėra tokia greita kaip technologijų, taigi, mano akimis žiūrint, visur žmonių emocijos, elgesys ir tikslai yra tie patys. Vaikai visur yra vaikai – jiems reikia mylinčių tėvų, draugų ir mobiliųjų telefonų.
Jūs auginate 7 vaikus, su visais santykiai susiklostė puikūs. Kokie santykiai tarp tėvų ir vaikų kitose šalyse? Kaip bendrauja su savo vaikais prancūzai, šveicarai?
Santykiai šeimose tikrai labai skirtingi – ir čia tikrai daug kultūrinių skirtumų. Pastebėjau kad prancūzų vaikai „valgo viską“ – yra net tokia amerikietės mamos parašyta knyga. Ir tikrai, čia, maisto kulto šalyje, vaikai nuo mažens mokomi ragauti įvairius produktus, ypač pratinami prie daržovių, sūrių ir padažų – jie juos pamėgsta ir valgo be jokių problemų. Džiaugiuosi, kad mano vaikams tenka laimė su tuo susidurti, nes mokyklose, ypač pradinėse, maistas ypač kokybiškas, įvairus ir skanus.
Kitas skirtumas – jau minėtas mandagumas, dienos režimo laikymasis (maistas pagal valandas) ir tai, kad tėvai labai noriai ir aktyviai dalyvauja savo vaikų mokyklų veikloje. Augindama vaikus Lietuvoje, mačiau, kokie pasyvūs yra tėvai, o čia savanorių kokiam nors renginiui būna net per daug. Mes pamėginome pasisiūlyti į pagalbą – tai teko laukti eilėje.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
