Prieš 8 metus žurnale išspausdinome jaudinančią Jurgitos istoriją. Moteris pasakojo savo kelią į motinystę, kuriai trukdė patologija – dvi gimdos. Jurgitos išpažintį skaitykite ČIA.
Priminsime, kad viską apvainikavo sūnaus Jorio gimimas.
Ir štai, po šitiek metų Jurgita grįžo į mūsų puslapius, gražaus atsitiktinumo dėka. Fotografė Viktorija iš „Saulės sielos studijos“ mums atsiuntė dvynukių fotosesiją ir užsiminė, kad mergaičių mama kadaise buvo mūsų žurnalo herojė. Kaip galėjome Jurgitos nepakviesti papasakoti istorijos tęsinio?
Įvadas į dabartinį pasakojimą keliais sakiniais
Jurgita iki 17 metų nežinojo, kad turi 2 gimdas, apie tai išdavė nesustabdomas kraujoplūdis ir sąmonę atimantys skausmai po pirmųjų lytinių santykių.
Operacijos metu gydytojai išvydo neįtikėtiną dalyką: dvi visiškai atskiras, greta esančias gimdas, su atskirais gimdos kakleliais, bei makšties pertvarą, kuri būtent po santykių buvo įtrūkusi, bei sukėlė tokį nenumaldomą kraujavimą.
Ilgos klajonės po ginekologų kabinetus Jurgitai atnešdavo tą patį atsakymą – „vaikų neturėsi niekada, gimdos tiesiog tam per mažos, tad nuolat patirsi persileidimus, bet greičiausiai tiesiog išvis nepastosi niekada…“
Jurgita patyrė dar kelias operacijas ir… pradėjo lauktis.
Nėštumas buvo komplikuotas, vaikelis sunkiai augo. Išnešioti pavyko 35 savaites, gimė Joris. Operacijos metu paaiškėjo priežastis, kodėl mažylis negaudavo viso maisto. Pasirodo, kita, kairioji, gimda iš nežinia kur prisikaupė šiukšlių rinkinuką ir šitaip įsivaizdavo irgi auginanti gyvybę bei atimdavo dalį maisto iš mažojo Joriuko.
Jurgita tęsia savo pasakojimą
Praėjus trejiems metams po Jorio gimimo, toje pačioje gimdoje įsitaisė maža kruopytė, mergaitė, užsispyrėlė riestanosiukė, kurios laukimasis buvo dar sudėtingesnis nei Jorio. Be galo sunki nėštumo pradžia, didžiuliai kraujavimai. Negalėjau pakelti rankų net paprasčiausiai rengiantis, kone nuolatos gulėjau ligoninėje. Tačiau širdyje visada tikėjau, kad viskas bus gerai.
Deja, to nerodė genetiniai tyrimai. Po pirmųjų tyrimų tikimybė lauktis vaikučio, turinčio Dauno sindromą, buvo didžiulė, o po antrųjų tyrimų prisidėjo dar ir Hikstono sindromo tikimybė. Bet mano širdis jautė, kad tikrai viskas ne taip – ryžausi vykti į Kauną vaisiaus vandenų tyrimui. Nors docentas dr. Vladas Gintautas bandė atkalbėti nuo šio tyrimo, aš laikiausi savo. Be galo sunkus tyrimas, gresiantis persileidimas, dvi savaitės nežinios ir vis dėlto – aš buvau teisi!
Laukiausi mergaitės, sveikos, tad teliko kuo ilgiau ją išnešioti, nes ši mergina buvo įsitaisiusi mano dešiniojoje gimdoje kojytėmis į apačią. Aš ją visą nėštumą labai mažai jutau, tai keldavo didžiulį nerimą, nors doc. Gintautas ir ramino, juk šį kartą priaugau ne 5 kg, kaip laukdamasi Jorio, o visus 7 kg. Deja, tiesa paaiškėjo tik gimdymo metu, kuris buvo labai komplikuotas.
***
Atvykusi į Kauną planinei cezario operacijai, apžiūros metu sulaukiau labai blogų žinių: vaisiui stoja širdis, kažkas ne taip, reikia skubiai operuoti. Net nesupratau, kaip atsidūriau palatoje, o tada jau ir operacinėje. Operacijos metu tik pamenu, kaip žiūrint į laikrodį vis darėsi bloga, o kalbinama tiek docento, tiek ir jo komandos narių, sunkiai besurezgiau žodžius.
Neilgai trukus gimė dukrytė Grasilė, kurios verksmo teko lukterėti, tada vos kelias sekundes priliesti prie lūpų ir greitai laikinai atsisveikinti, nes jai reikėjo pagalbos. Pagalbos prireikė ir man, nes vaisiaus vandenų pateko į kraują. Ačiū Dievui ir visiems angelams, viskas baigėsi gerai, o kaip paaiškėjo vėliau, operuoti teko bukuoju būdu dėl ypač įsitempusios ir prie mažylės kūnelio prigludusios gimdos. Be to, ši mergina visą nėštumą buvo dukart virkštele apsivyniojusi savo kojytes ir vieną kartą aplink kaklą, tad tapo aišku, kodėl ją taip silpnai jaučiau. Taip pat paaiškėjo, kodėl jos širdelė staiga ėmė stoti, – ji save, judėdama gimdoje, užsmaugė pati.
***
Laikas bėgo, mano vaikučiai – Joris ir Grasilė – kasdien mane džiugino savo išmone, amžių pranokstančiais gebėjimais. Bėgant laikui, įvyko daug pokyčių asmeniniame ir profesiniame gyvenime, daug kas keitėsi, kaip ir mano sveikata, kuri vis blogėjo ir blogėjo…
Praėjus šešeriems metams po Grasilės gimimo, viena gimda ėmė trauktis, ji nyko be konkrečių priežasčių, ypač paūmėjo policistinių kiaušidžių sindromas, tekdavo sunkiai kovoti su cistomis ir vis atsirandančiomis įvairiomis gretutinėmis ligomis.
Tekdavo dažnai, ką jau ten dažnai, kone nuolat lankytis Kaune pas specialistus ir kai jau atrodė, jog nutiks blogų dalykų, nutiko stebuklas…
***
Kraujyje labai sparčiai augantis HCG rodė, jog organizme kažkas vyksta, o vykti tokiais atvejais gali arba labai geri dalykai, arba priešingai… Teko skubiai vykti į Kauno klinikas apžiūrai ir dešinėje gimdoje buvo rastas mažytis vaisius ir mažytė plakanti širdelė. Apžiūros metu ginekologas pasakė, kad vaisius vystosi dešinėje gimdoje, o štai kairėje… kaupiasi „šiukšlytės“, vyksta atsakomoji kairės gimdos reakcija į dešiniosios nėštumą. Taip abi gimdos elgėsi pirmojo nėštumo metu, tad nieko nestebino. Tai tebuvo vos 5–6 savaičių nėštumas, tad reikėjo ramybės ir laiko. Vyrui tai buvo visiškas šokas, nes mes abu jau turėjome po du vaikus iš pirmųjų santuokų, be to, mano prasta sveikata neleido net pasvajoti apie dar vieną vaiką.
***
Praėjo dar keturios savaitės, ir teko vėl vykti apžiūrai į Kauno klinikas. Apžiūros metu mano gydytojas staiga sustingo ties monitoriumi ir nebeištarė nė žodžio, tik ėmė verkti, nuoširdžiai verkti ir atsilošęs kėdėje tarė: „Na ne, tu pas mus esi tikras stebuklas, tikras…“ Nesupratau, kas vyksta, išsigandau, ėmiau drebėti, o jis tik atsuko monitorių ir parodė: „Žiūrėk, plaka viena širdutė dešinėje gimdoje ir dar viena širdutė kairėje. Tu laukies dviejų atskirų vaisių abejose savo gimdose.“
Tą sekundę nebežinojau, ką daryti, – juoktis, verkti, raminti gydytoją, kąsti sau į pirštą, kad atsibusčiau iš sapno. „Šiukšlytė“ per paskutines savaites pavirto maža kruopa su plakančia širdute.
Atsisėdus į mašiną ėmė stipriai lyti, man teliko skambinti vyrui ir pranešti žinią: „Mes laukiamės, laukiamės dviejų, yra dvi mažos plakančios širdelės, tai nebuvo šiukšlytė“. Kitoje telefono pusėje stojo tyla, išsigandau, kad pranešiau ne laiku, bet jau buvo vėlu. Tada laukė kelionė atgal į namus, vairavimas drebančiomis rankomis, daug minčių ir baimių.
Jų vis mažėjo, kai mano „atvejį“ į savas rankas perėmė profesorius Vladas Gintautas. Buvau išskirtinis ir vienintelis atvejis, bet įveikiamas, o matydama jo akis, girdėdama tvirtą balsą ir jau puikiai pažinodama, tiek visko kartu su juo išgyvenus, nurimau, deja, per anksti…
***
Nepraėjus nė savaitei, mane ėmė varginti beprotiškas vėmimas. Tai buvo toks sunkus procesas, po kurio drebėdavo rankos ir kojos, o net paprasčiausias vanduo virsdavo tuo „maistu“, kurio bijodavau, nes vėl teks gyventi tualete ar vonioje. Išbandžiau aibę naujų maisto derinių, tyrimų, nes svoris tik krito, o vaisiai augo. Aš menkau, pilvo nė iš tolo nebuvo matyti. Visi rūbai tapo dideli, tik skaičiukai po echoskopo apžiūrų augo, bet niekas daugiau. Kilo be galo stipri mažakraujystė, būdavo silpna ir nė dienos be vėmimo, nė dienos.
Naktimis jau net svajodavau, kada gi ateis ta diena, kai galėsiu ramiai pavalgyti nors sriubos lėkštėlę ar mažą bananą. Buvau silpna, bet akys visada spindėjo, skraidžiau lyg ant debesų ir norėjosi nuolat laikyti pilvuką glėbyje. Nors jis ir neaugo, bet jaučiau judesius, žinojau, kad dabar manyje plaka iš viso trys širdys, ir to man pakako, kad būčiau laimingiausia moteris visatoje.
***
Deja, situacija negerėjo, ir teko imtis kardinalesnių priemonių – ieškoti vaistų, kurie sulaikytų maistą, o jei to nepavyks, buvo nuspręsta prijungti maitinimą per zondą ir likti klinikose iki pat nėštumo pabaigos. Vis dėlto, aš tikėjau, visada tikėjau, kad viskas bus gerai. Ir iš kur ta Mamos viltis, tas atsidavimas, bet mano tikėjimo niekada niekas nesumenkino. Nors sulaukiau ne vieno skaudaus žodžio, jog šis nėštumas ne tik dėl mano patologijos per daug rizikingas, bet ir dėl mano būklės, tad kam jo reikėjo… Bet viso to reikėjo man, reikėjo Dangui, jog įrodytume, kad tikrai yra stebuklų, ir jie bus paimami į delnus…
***
Nesiliaujant vėmimams, apie 26 nėštumo savaitę buvo imtasi griežtų priemonių. Atlikta aibė tyrimų, konsiliumų su dietologais, gastroenterologais ir kitais specialistais. Sudaryta speciali mityba negelbėjo, papildomo skysto maisto įvedimas negelbėjo, kaip ir krūvos įvairių vaistų, kol galų gale, pačią paskutinę savaitę, kai jau tikrai grėsė maitinimas per zondą, įvyko dar vienas mažytis stebuklas – apie 28–29 savaitę vėmimas liovėsi. Bet aš lyg išsigandęs stirniukas bijojau kiekvieno kąsnio ir kaskart vis laukdavau: ar dabar jau tikrai nieko nebus?
Pilvuko taip ir nebuvo matyti, apie nėštumą žinojo tik patys artimiausi žmonės, kurių didžioji dalis manė, kad mes laukiamės tik vieno vaisiaus. Komplikuotas nėštumas ir ilgalaikis vėmimas sukėlė daug negerų pasekmių vienam vaisiui. Begalė bemiegių naktų, ašarų, kurias kaskart įveikdavo mano meilė ir viltis. Neteko pirkti nė vieno nėščiosios rūbo, kai 29 nėštumo savaitę buvau priaugusi vos 4,5 kg, nes ilgą laiką svoris tik krito ir krito.
Ilgų gulėjimų klinikose metu, kai būdavo atliekami tyrimai, dažnai mane apžiūrėdavo rezidentai, studentai, atliekantys praktiką, kuriems buvau nesuvokiamas dalykas. Draugai ir pažįstami, kurie nieko nežinojo apie nėštumą, sutikę mieste net neįtardavo apie tai, jog aš laukiuos.
***
Nuo pat nėštumo pradžios, kai jį ėmė stebėti prof. Vladas Gintautas, buvo aišku, kad šis daugiavaisis nėštumas dėl didžiulės rizikos neįmanomas iki pat termino pabaigos, tad visada abu laukdavome tyrimų rezultatų bei verdikto – ar galiu važiuoti namo, ar lieku klinikose, ar nėštumas dar tęsiamas, ar jau artėjame finišo tiesiosios link. 30 nėštumo savaitę buvo nuspręsta, kad man būtina likti klinikose ir stebėti, kaip mažylės vystysis toliau, nes viena ėmė vis labiau atsilikti.
***
Slinko ilgos ir nuobodžios dienos klinikose, iki menkiausių įbrėžimų sienose pažįstami koridoriai, atbildančio maisto vežimėlio garsas ir beprotiškas namų ilgesys. Neilgai trukus prof. Vladas Gintautas turėjo išvykti į Izraelį atlikti dvynių transfuzijos operacijos, o jam užsukus atsisveikinti, išgirdau prašymą: „Būk gera, jei prireiks, ir kojas suspaudus laikyk, bet lukterk, kol aš grįšiu, turiu dalyvauti jūsų operacijoje, turiu“.
Tada pirmą kartą suabejojau, ar man pavyks, nes kiekviena diena buvo tarsi ant adatų. Bet mums pavyko, tad grįžus mylimam gydytojui jau buvo ramu.
32 savaitę pajutau skausmus. Po tyrimų paaiškėjo, jog tai ne sąrėmiai. Vakare aš jau nebegalėjau sėdėti, tik gulėti, tad laukė sunki naktis ir vidinė įtampa, kas gi čia vyksta? Skausmai vis neramino, tad didelėmis ir baimės kupinomis akimis stebėjau monitorių priešais save ir supratau, kad kažkas ne taip… „Ne sąrėmiai, vaikeli, tikrai ne sąrėmiai… Kiek laiko reikia vyrui atvykti iš Klaipėdos į Kauną?“ – paklausė prof. Vladas Gintautas.
Profesorius pasakė, kad netrukus keliaujame į operacinę, nes dešinės gimdos gyventoja praplėšė gimdos randą, tad tuoj ims tekėti vaisiaus vandenys.
Operacinėje laukė didžiulė brigada ne tik man, bet ir mažylėms, profesionalus personalas, kuris gebėjo sukurti tokią nuotaiką, jog man peržengus operacinės slenkstį beprotiško dydžio baimė ėmė mažėti… Viskas vyko sklandžiai, o nuostabus prof. Vlado Gintauto darbas ir gebėjimas bendrauti tiek su personalu, tiek ir manimi ramino. Nors aparatas netoli ausies vis pypsėjo kaip išprotėjęs, taip apie save nuolat pranešinėjo manoji širdelė, plakusi 170–185 dūžius per minutę.
***
Neilgai trukus nuo operacijos pradžios išgirdau pirmosios mergytės šaižų balsą, taip pasaulį pasitiko didžioji gimimo organizatorė. Teišgirdau balsą, išvydau nuostabius plaukučius ir 1550 g 41 cm Luka iškeliavo į inkubatorių. Lygiai po minutės kiek tylesniu balsu, bet tokiais pat juodais garbanotais plaukais pasitiko ir 1490 g 36 cm Lėja.
***
Prof. Vladas Gintautas operacijos metu, kai jau mažylės buvo saugiose rankose, labai daug pasakojo apie tai, kad domėjosi tokiais atvejais, kaip mano, ir rado istoriją, kaip išprievartauta juodaodė moteris pagimdė tamsiaodį ir baltaodį kūdikius, tada paaiškėjo, kad ji turėjo dvi gimdas. Rezidentas, kuris pirmą kartą asistavo operacijos metu, Vlado Gintauto žodžiais, turbūt net negalėjo numanyti ar pasvajoti, kad pirmąjį kartą teks dalyvauti tokioje ypatingoje operacijoje.
***
Dažnai tenka išgirsti klausimą, ar dvynukės yra identiškos? Aš viduje atsakau – eina sau, kaaaaip pavargau aiškinti, kas ir kaip – tad atsakau, kad ne. Tada išgirstu replikų, jog jos toookios panašios. Man jos skirtingos, tiek išvaizda, tiek charakteriais, nes viena nenusakomai judri, aktyvi, nenustygstanti vietoje, tikra namų ūkvedė, mūsų ugnis, bet su beprotišku gerumo širdimi ir begaline meile. Kita tylesnė, tingesnė, bet turinti išskirtinį užsispyrimą ir tvirtumą, tikra namų ramybė ir kantrybė.
Ar tai ypatinga istorija? Taip, nes ji yra dar vienas stebuklų egzistavimo įrodymas. Mano tikėjimo pagrindas ir laimė… Mano nenugalimasis ketvertas…
„Mamos žurnalas“
