Specialusis pedagogas – švietimo pagalbos specialistas, kurio profesija vis dar neretai painiojama su socialinio pedagogo darbu, o jo teikiama pagalba tapatinama su korepetitoriaus paslaugomis. Tėvams dažnai trūksta informacijos apie specialiojo pedagogo funkcijas ir jo vaidmenį ugdymo įstaigoje. Galbūt todėl, kad logopedo ar psichologo darbas daugeliui šeimų yra geriau pažįstamas, o klausimą „Ką iš tiesų veikia specialusis pedagogas?“ vis dar tenka išgirsti gana dažnai (per dažnai). Pataria Vyr. spec. pedagogė Kristina Bartnykaitė.
Vis dėlto profesinėje praktikoje pasitaiko ir kurioziškų situacijų, kai ne tik tėvams, bet ir patiems pedagogams nėra iki galo aišku, kuris švietimo pagalbos specialistas už ką atsakingas. Socialinis pedagogas padeda spręsti vaiko elgesio, lankomumo, emocinius bei socialinės aplinkos iššūkius. Specialusis pedagogas gilinasi į patį mokymosi procesą, pažintinių gebėjimų lavinimą ir individualius ugdymosi poreikius. Tuo tarpu logopedas ir psichologas rūpinasi atitinkamai kalbos, komunikacijos bei emocinės sveikatos sritimis. Visi esame švietimo pagalbos komandos dalis, tačiau mūsų funkcijos, kompetencijos ir pagalbos vaikui būdai skiriasi. Kai šios ribos tampa neaiškios, atsiranda ir lūkesčių, kurie ne visada atitinka konkretaus specialisto darbo paskirtį.
Mano, kaip specialiosios pedagogės, misija – ne tik padėti mokymosi sunkumų patiriantiems vaikams. Ne mažiau svarbi mano darbo dalis – tėvų ir visos ugdymo bendruomenės edukavimas. Padėti suprasti, kodėl vaikui kyla sunkumų, kokios pagalbos jam reikia ir kuo specialiojo pedagogo darbas skiriasi nuo kitų specialistų teikiamos pagalbos.
Kaip sako vienas mano kolega psichologas: „Privalome būti savo profesijos vėliavnešiai.“ Ši mintis man ypač artima. Jeigu norime, kad tėvai ir pedagogai suprastų mūsų darbo prasmę, apie ją turime kalbėti patys – ne tik tuomet, kai vaikui jau prireikia pagalbos. Tad kas iš tiesų yra specialusis pedagogas?
Ne „daugiau mokytis“, o atrasti, kaip mokytis
Specialiojo pedagogo darbo laukas gerokai platesnis, nei kartais įsivaizduojama. Jį galime sutikti tiek ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigoje, tiek mokykloje, o pagalbos pobūdis priklauso nuo vaiko amžiaus, individualių ugdymosi poreikių, jo stiprybių ir patiriamų sunkumų. Kartais specialioji pedagoginė pagalba įsivaizduojama gana paprastai: jei vaikui sunkiau sekasi skaityti – reikia su juo daugiau skaityti, jei nesiseka matematika – papildomai spręsti uždavinius, o jei nespėjo atlikti užduoties klasėje – galbūt ją pabaigs specialiojo pedagogo kabinete. Tačiau specialioji pedagoginė pagalba prasideda ne nuo klausimo, kiek dar užduočių vaikui reikėtų atlikti, o nuo klausimo – kodėl jam kyla sunkumų ir kokios pagalbos reikia, kad jis galėtų mokytis sėkmingiau?
Viena svarbių specialiojo pedagogo veiklos sričių – mokinio ugdymosi poreikių pažinimas ir vertinimas. Specialistui rūpi ne tik galutinis rezultatas – teisingai ar neteisingai atlikta užduotis. Ne mažiau svarbu suprasti, kaip vaikas iki to rezultato eina ir kurioje mokymosi proceso vietoje atsiranda kliūtis. Du mokiniai gali neteisingai išspręsti tą patį tekstinį uždavinį, tačiau jų sunkumų priežastys gali būti visiškai skirtingos. Vienam sunku suprasti perskaitytą sąlygą, kitam – atsirinkti svarbiausią informaciją, trečiam – numatyti veiksmų seką, o dar kitam – prisiminti ir pritaikyti jau išmoktą sprendimo būdą. Todėl vienodas rezultatas dar nereiškia, kad visiems vaikams reikia vienodos pagalbos.
Ikimokykliniame amžiuje specialiojo pedagogo veikloje gali atsirasti gebėjimo suprasti ir atlikti instrukciją, išlaikyti dėmesį, įsiminti informaciją, lyginti, grupuoti, pastebėti dėsningumus, ugdytis skaičiavimo pradmenis bei kitų pažintinių gebėjimų lavinimas. Mokykloje sunkumai dažniau išryškėja skaitant, rašant, skaičiuojant, suvokiant tekstą, įsimenant ir pritaikant informaciją ar planuojant savo veiklą.
Todėl specialiojo pedagogo kabinete ne visada pamatysime vaiką, atliekantį dar vieną pratybų lapą. Informacija gali būti skaidoma į mažesnius žingsnius, pasitelkiamos schemos, vaizdinės atramos, praktinės priemonės, mokomasi atsirinkti esminę informaciją, planuoti veiksmų seką ar pasirinkti tinkamą mokymosi strategiją. Tikslas nėra padaryti už vaiką. Tikslas – padėti vaikui atrasti būdus, kurie ilgainiui leistų jam pačiam padaryti tai, kas anksčiau buvo sunku.
Specialusis pedagogas klasėje nėra mokinio padėjėjas
Dar vienas specialiojo pedagogo vaidmens nesusipratimas išryškėja tuomet, kai pagalba teikiama ne specialisto kabinete, o įprastoje vaiko ugdymosi aplinkoje – grupėje ar klasėje. Matant specialųjį pedagogą šalia mokinio gali susidaryti įspūdis, kad jo funkcija – padėti atlikti mokytojo skirtas užduotis. Kitaip tariant, būti dar vienu mokytojo ar mokinio padėjėju.
Tačiau specialiojo pedagogo atėjimas į klasę nekeičia jo profesinės paskirties – jis ir čia išlieka švietimo pagalbos specialistu. Klasėje specialusis pedagogas gali stebėti, kaip mokinys supranta mokytojo pateikiamą informaciją, kaip priima ir vykdo instrukcijas, kaip pradeda užduotį, kokias strategijas renkasi, kurioje vietoje susiduria su sunkumu ir kokios pagalbos jam prireikia. Tai suteikia galimybę pamatyti vaiką natūralioje mokymosi aplinkoje – ten, kur sunkumai iš tiesų kyla.
Specialusis pedagogas gali padėti parinkti tinkamas mokymosi strategijas, pritaikyti medžiagą ir pagalbines priemones, modeliuoti užduoties atlikimo būdą, padėti suprasti veiksmų seką. Labai svarbus ir jo bendradarbiavimas su mokytoju, ieškant būdų, kaip ugdymo procesą organizuoti taip, kad mokinys galėtų jame kuo savarankiškiau dalyvauti. Mokinio padėjėjo ir specialiojo pedagogo pagalba gali susitikti toje pačioje klasėje ir būti skirta tam pačiam vaikui, tačiau jų profesiniai vaidmenys nėra tapatūs. Mokinio padėjėjo pagalba orientuota į ugdymosi prieinamumą ir mokinio savarankiškumą, o specialiojo pedagogo dėmesio centre yra mokinio ugdymosi poreikiai, jo patiriamų sunkumų pobūdis, stiprybės, mokymosi strategijos ir būdai, galintys padėti siekti pažangos.
Kartais specialiojo pedagogo pagalba klasėje net nėra iš karto pastebima. Tai gali būti su mokytoju iš anksto aptarta vaizdinė atrama, kitaip pateikta instrukcija, užduoties suskaidymas į etapus ar strategija, kurią mokinys ilgainiui išmoksta taikyti pats. Specialusis pedagogas klasėje nėra dar viena pora rankų – tai dar viena profesinė perspektyva į vaiko mokymąsi.
Specialusis pedagogas nėra korepetitorius
Kitas dažnas nesusipratimas – specialiojo pedagogo pagalbos tapatinimas su korepetitoriaus darbu. Korepetitoriaus dažniausiai ieškome tada, kai mokiniui reikia papildomai paaiškinti konkretaus mokomojo dalyko turinį, užpildyti žinių spragas, įtvirtinti temą ar pasirengti atsiskaitymui. Specialusis pedagogas į vaiko mokymąsi žvelgia kitu kampu. Jam svarbu ne vien tai, ko vaikas dar nemoka, bet ir kodėl jam sunku to išmokti bei kokiu būdu jis galėtų mokytis sėkmingiau.
Jeigu mokinys nesupranta tekstinių uždavinių, galima jam duoti dar dešimt uždavinių. Tačiau jei sunkumas kyla todėl, kad vaikas neatsirenka esminės informacijos, nesupranta sąlygoje vartojamų sąvokų, sunkiai numato veiksmų seką ar neišlaiko informacijos, vien didesnis uždavinių skaičius problemos neišspręs. Tai nereiškia, kad korepetitoriaus pagalba nėra reikalinga ar vertinga. Korepetitorius ir specialusis pedagogas gali padėti tam pačiam vaikui, tačiau jų pagalbos tikslai skiriasi. Vienu atveju daugiau dėmesio gali būti skiriama konkretaus dalyko žinioms, kitu – mokymosi procesui, strategijoms ir individualiems ugdymosi poreikiams.
Todėl specialiojo pedagogo darbo rezultatą ne visada galime pamatuoti vien geresniu pažymiu. Kartais didelė pažanga yra tai, kad mokinys jau žino, nuo ko pradėti. Kad geba paprašyti tinkamos pagalbos. Kad moka pasinaudoti schema ar atramine medžiaga. Kad užduotį, kuri anksčiau atrodė neįveikiama, geba suskaidyti į mažesnius žingsnius. O kartais – kad po daugybės nesėkmių jis vėl išdrįsta pabandyti.
Kai nerimą kelia pats žodis „specialusis“
Yra ir dar viena, kiek nepatogi, šios temos pusė. Praktikoje vis dar tenka susidurti su tėvų nerimu išgirdus, kad jų vaikui galėtų būti reikalinga specialiojo pedagogo pagalba. Kartais atrodo, kad pats žodis „specialusis“ sukelia daugiau klausimų ir baimių nei pagalba, kurią vaikui siūlome. Kitų švietimo pagalbos specialistų – logopedo, psichologo ar socialinio pedagogo – profesijų pavadinimai visuomenei dažnai yra geriau pažįstami. O specialiojo pedagogo pagalba gali būti siejama su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, ilgalaikiais mokymosi sunkumais ar tam tikra „etikete“, kurios tėvai savo vaikui nenori.
Tuomet šalia klausimo „Kuo specialusis pedagogas galėtų padėti?“ atsiranda ir kitų, kartais garsiai net neištariamų: „Ką tai reiškia mano vaikui?“, „Ar jam kažkas negerai?“, „Ar šie sunkumai liks visam laikui?“, „Kaip į jį žiūrės kiti?“ Tokios reakcijos nebūtinai reiškia, kad tėvai nenori pagalbos savo vaikui – dažnai už jų slypi rūpestis ir nežinomybė. O nežinomybę geriausiai mažina informacija.
Todėl viena iš specialiojo pedagogo misijų yra ne tik teikti pagalbą vaikui, bet ir padėti šeimai suprasti, ką ši pagalba reiškia ir ko ji nereiškia. Specialiojo pedagogo durys nėra vieta, už kurios vaikui priklijuojama etiketė. Tai vieta, kur ieškoma atsakymo į daug prasmingesnį klausimą: kaip padėti šiam konkrečiam vaikui mokytis taip, kad jis galėtų patirti sėkmę?
Būti savo profesijos vėliavnešiais
Specialiojo pedagogo darbas nėra vien individualios pratybos už uždarų kabineto durų. Tai vaiko ugdymosi poreikių pažinimas, tinkamų mokymosi strategijų paieška, pagalbos planavimas, bendradarbiavimas su pedagogais bei kitais specialistais, konsultacijos šeimai ir nuolatinis klausimas: ką galime pakeisti, kad šiam vaikui mokytis būtų įmanoma ir prasminga?
Jeigu specialųjį pedagogą tapatiname su korepetitoriumi, mokinio padėjėju ar painiojame su socialiniu pedagogu, galbūt problema nėra vien tai, kad kažkas „nežino“. Galbūt mes, šios profesijos atstovai, dar nepakankamai papasakojome, kas esame ir ką galime duoti vaikui, jo šeimai ir visai ugdymo bendruomenei. Todėl vis grįžtu prie kolegos pasakytų žodžių: „Privalome būti savo profesijos vėliavnešiai.“
Man būti specialiosios pedagogikos vėliavneše reiškia ne tik profesionaliai atlikti savo darbą. Tai reiškia kalbėti apie jį taip, kad tėvai nebijotų praverti specialiojo pedagogo kabineto durų, mokytojai matytų specialistą kaip partnerį, o vaikas pagalbą suprastų ne kaip įrodymą, kad su juo „kažkas negerai“, bet kaip galimybę atrasti savo kelią į mokymąsi.
Nes kartais vaikui reikia ne daugiau pastangų. Kartais jam tiesiog reikia kito būdo mokytis. Jei jaučiate, kad jūsų vaikui ar mokiniui mokytis darosi per sunku – nebijokite kreiptis, nes pokalbį visada galime pradėti ne nuo baimių, o nuo klausimo: kaip galime padėti šiandien?
