Ir drabužių kūrėjas Robertas Kalinkinas, ir jo žmona Agnė laikosi požiūrio, kad apie plastines operacijas verta kalbėti viešai. Prieš gerus metus pilvo formą pasikoregavo Robertas, o šią vasarą tas pats chirurgas patobulino Agnės kūną. „Nemanykite, su galva man viskas gerai, – juokauja Agnė, – ne milžiniško dydžio krūtis ar per daug pūstas lūpas pasidariau. Yra fiziologinės permainos, kurias lemia gimdymai. Kai pustrečių metų žindai vaikus, krūtinė pradeda žiūrėti „į pietus“ – nukąra. O nėštumo metu prasiskyrę pilvo raumenys jau nebegali atsistatyti nei savaime, nei sportuojant. Todėl ir ryžausi operacijoms“.
Agnė – dviejų vaikučių, aštuonerių metų Marko ir beveik trejų Maros, mama.
Agne, kūno permainos atsirado po antrojo nėštumo?
Taip. Pirmas nėštumas praėjo gana lengvai, nors buvau priaugusi 17 kilogramų. Atsimenu, laukiantis Marko, teko dalyvauti daugybėje renginių, kolekcijų pristatymų, o paskutinė mūsų su Robertu kolekcija buvo pristatoma „Siemens“ arenoje numatyto gimdymo išvakarėse. Renginio vakarą prie arenos stovėjo greitoji pagalba, jei man būtų staiga prasidėjęs gimdymas. Pamenu, kaip po kolekcijos pristatymo lipau ant podiumo, apsivilkusi patį plačiausią paltą ir apsimovusi tampres iki kelių, nes ant juosmens jau nebegalėjau jų užtempti. Žinoma, to žiūrovai nematė. Podiumu ėjau mažais žingsneliais.
Greitosios tąkart neprireikė, pagimdžiau po savaitės.
O štai per antrąjį nėštumą pilvukas buvo labiau atsikišęs į priekį, o ir svorio priaugau apie 20 kilogramų. Mara gimė didesnė už brolį, sverdama beveik 4 kilogramus. Antrojo nėštumo metu atrodė, kad svoris pasiskirstė nuo kaklo iki kelių. Visa buvau tarsi išsipūtusi. Ir neaišku, kodėl taip nutiko, nes gyvenimo būdas buvo labai aktyvus, kartais net neturėdavau laiko normaliai pavalgyti. Pilvo raumenys neatlaikė didelio pertempimo, atsirado diastazė – tiesiųjų pilvo raumenų išsiskyrimas. Praėjo metai, dveji, o kūnas atrodė toks, tarsi būčiau nėščia. Nukrito vos vienas ar pora kilogramų. Ryte atsikeldavau liekna, bet užtekdavo išgerti porą gurkšnių vandens, ir staiga atsirasdavo tas „šešto mėnesio“ pilvas. Laukiantis ar tik pagimdžius labai savo išvaizdos nesureikšmini, bet paskui juk grįžta noras pasipuošti, gražiai atrodyti, o kai pilvukas atsikišęs, sunku prisitaikyti drabužius.
Kada pradėjote galvoti, kad kūnas pats savaime vargu ar atsistatys?
Pakalbėdavau su kitomis moterimis. Kol nepasakai, kad galvoji apie plastinę operaciją, niekas nė nepradeda kalbėti, kad irgi galvoja arba jau ir pasidarė korekciją, – jei ne pačios, tai seserys, kaimynės, bendradarbės. Čia tarsi tokia vieša paslaptis. Lyg ir niekas nesikreipia į plastikos chirurgus, bet pabandykite užsirašyti į eilę – teks palaukti pusę metų. Vadinasi, visuomenėje poreikis didžiulis. Galima tik įsivaizduoti, kiek norinčiųjų šių paslaugų. Tai nėra vien grožio, tai ir sveikatos operacijos.
Pavyzdžiui, kai išsiskiria pilvo raumenys, jie normaliai nelaiko vidaus organų, laisvą vietą užima žarnynas, todėl pilvas atrodo lyg išsipūtęs. Atsiranda dubens dugno silpnumas, nuo neatsargaus sunkesnio daikto pakėlimo gali atsirasti išvarža pilvo sienoje. Dažnai moteris vargina juosmeninės nugaros dalies skausmai, jau nekalbant apie nuolatinį nepasitenkinimą savo išvaizda, o tai mažina pasitikėjimą savimi, veikia psichologinę būklę.
Diastazė apriboja ir kai kurias fizines veiklas, negalima daryti pratimų, kai apkraunamas pilvo presas. Aš važiuodavau Gedimino prospektu ir visu kūnu jausdavau, kaip pilvas dreba nuo grindinio akmenų. O juk ateityje tų sveikatos problemų tik daugėtų. Vėliau pilvo srityje ima kauptis riebalai, ir visai nesinori pavirsti moterimi, kurios pilvas atsikišęs labiau nei krūtinė. Kuo pilvas tampa didesnis, tuo sunkiau susilenkti, apsirengti, jis trukdo užsiimti fizine veikla, net vairuoti, greičiau pavargsti nešdamas tą nereikalingą svorį. Mūsų mamų karta taip atrodydavo, bet šiuolaikinės moterys beformėmis būti nebenori. Tad ir pagalvojau: kada, jei ne dabar? O savo sprendimo nelaikiau paslaptyje, nes čia nematau nieko gėdingo. Atvirkščiai, galbūt atvirumas įkvėps kitas moteris spręsti savo problemas, atsikratyti nepasitenkinimo savo kūnu. Yra tokia nuostata, kad plastinė operacija – tai būtinai milžiniško dydžio silikoninė krūtinė ir išpūstos kvadratinės lūpos. Bet juk tai netiesa.
Mane operavo „Nordclinic“ klinikos plastikos chirurgas Andrius Pajėda – tas pats gydytojas, kuris prieš metus operavo ir Robertą. Mane paskatino ir kitų pacientų geri atsiliepimai. Patiko, kad gydytojas viską išsamiai paaiškino prieš operaciją. Kai žinai, kas vyksta tavo kūne, visiškai kitaip reaguoji į atsiradusią mėlynę ar skausmingą pjūvio vietą. Žinai, kad taip ir turi būti, kad tai greitai praeis. Pirmos kelios dienos po operacijos yra sunkiausios, bet aš nuo pat pirmų minučių nesigailėjau, kad ryžausi operuotis. Net ir skausmas po operacijos nėra toks didelis, kaip tikėjausi. Aš net nuskausminamųjų vaistų negėriau (iš dalies dėl to, kad ne visus vaistus toleruoja organizmas).
Internete prisikaičiau kitų moterų pasakojimų, kad kartais plastinės operacijos yra tarsi konvejeris, po operacijos pacientės paliekamos pačios sau. Džiaugiuosi, kad mano gydytojas pats atliko perrišimus, atsakydavo į kiekvieną mano klausimą. Internete buvau prisižiūrėjusi labai negražių randų nuotraukų, kurie lieka po panašių operacijų. Jau buvau susitaikiusi su tuo, kad geriau turėsiu tokį randą, negu atsikišusį pilvą. Bet randas neryškus. Po operacijos buvo praėję vos pora savaičių, kai kažkas pastebėjo: „Tu spinduliuoji, tarsi apibarstyta magiškomis dulkėmis“.
Tuo pat metu, kai buvo koreguojami išsiskyrę pilvo raumenys, man buvo atlikta ir krūtų pakėlimo operacija. Jos metu išpjaunamas odos perteklius, o krūties apimtis paliekama tokia pat. Dabar krūtinė atrodo kur kas gražiau.
Kol gijote po operacijų, vaikais rūpinosi tėtis?
Turime pagalbininkų – kai reikia, padeda ir močiutės, kurios gyvena 4 kilometrų spinduliu nuo mūsų namų. Mano operacija buvo suplanuota iš anksto,
parinkome laiką, kad spėčiau pasveikti iki mokslo metų pradžios, kai Mara pradės lankyti darželį.
Robertas puikiai susitvarko su buitimi, ir maistą pagamina, ir pamigdo ar pas gydytoją nuveža. Kai jis labai užsiėmęs filmavimais ar kolekcijų pristatymais, daugiau buities tenka man. Jam labai rūpi vaikai. Robertas ir griežtas, ir kartu lepinantis. Kai per karantiną Markui reikėjo mokytis matematikos, priklijavo didžiulį lapą prie sienos su skaičiavimo užduotimis ir griežčiausiai mokė sudėties: „Kiek bus trys plius trys?“. O Markui atsakius „šeši“, galėdavo impulsyviai tą pačią dieną nuvažiuoti į žaislų parduotuvę ir nupirkti didžiulį lego konstruktorių Hario Poterio tema, nes tą filmą būdavo žiūrėję kartu su Marku. Kartą Egipte pamatė kupranugarį, iškart čiupo abu vaikus pajodinėti. Arba pasiėmė Marką ir leidosi aukščiausiais vandens kalneliais. Aš tyliai mintyse kartojau: „O, Dieve“… Jis ta drąsesnė pusė, aš kur kas atsargesnė.
Su Robertu niekada neliūdna, jis nuostabus tėtis ir vyras. Ne tik negaili vaikams dovanų ar pramogų, bet svarbiausia, kad kasdien atsisveikindamas prieš darbą ir prieš miegą pasako, kaip stipriai mus visus myli ir brangina.
O kieno idėja turėti pilnus namus augintinių?
Pirmas bendras mūsų šuo atsirado pažinties pradžioje, dar neturėjome vaikų, nebuvome susituokę. Dabar turime tris šunis, papūgą, akvariumą ir daug Marko vorų kieme. Kiek ir kokių augintinių buvo per visą mūsų pažintį, sunku ir suskaičiuoti. Dažniausiai į mūsų namus patenka niekam nereikalingi, išmesti gyvūnai, „brokuoti“. Štai kaimynų kalytė atsivedė vadą, vienas šuniukas taip ir liko niekieno nepaimtas – priglaudėme mes. Kartą kieminuką nusipirkome turguje, nes jo labai pagailo. Turėjome dogą, kurį radome pririštą miške prie medžio.
Kai įsipareigoji priglausti augintinį, supranti, kad tai rimtas žingsnis, nes gyvūnas gali gyventi ir 10, ir 15 metų. Be to, neišvažiuosi užrakinęs durų ilgam atostogauti. Kai ruošiamės į kelionę, visada randame pamainą, kas mus pakeis, kas porą kartų per dieną ateis pašerti ir pažaisti su augintiniais. Tiesa, kadangi turime nuosavą kiemą, šuniukų vedžioti nereikia, tai labai palengvina gyvenimą.
Manau, kad gyvūnai moko vaikus būti atsakingus. Marko pareiga ryte įjungti akvariume šviesą ir pašerti žuveles. Tenka pašluoti, ką pridrabsto papūga, o ji tikra šiukšlintoja. Kai Markas truputį paaugo, jis negalėjo suprasti, kaip kitų žmonių namuose nėra augintinių. Arba kaip galima gyventi be papūgos. Smagu, kai vakare tave grįžtantį pasitinka šunys, atsigula šalia tokie šilti ir pūkuoti. Aišku, išdaigų jie prikrečia kiekvieną dieną – kiek pagalvių, patalų sudraskyta! Turėjome šuniuką, kuris sugebėdavo atsidaryti stalčių ir išvogti šokoladą.
Daugiausia netvarkos pridaro papūga Tukas. Kai mūsų nėra namuose, tupi narve, bet mums grįžus, ji paleidžiama į laisvę. Kartais išeina pavaikščioti ir po kiemą. Ji mus išmokė nepalikti daiktų ne vietoje. Paliktą laidą gali nukirsti snapu per sekundę. Ne vietoje paliksi batus – rasi be raištelių, o striukę be sagų. Papūga ir pakalba, ir patriukšmauja. Tie gyvūnai yra mūsų trečias vaikas.
Šį rudenį dukrytę išleidžiate į darželį? Ar nerimaujate, kaip seksis?
Marką į darželį turėjome išleisti 1 metų ir 4 mėnesių, o Mara išeis beveik 3 metukų. Prisimenu, kad Marko adaptacija buvo sunki. Palikdavau verkiantį vaiką ir pati važiuodavau į darbą verkdama. Per porą savaičių pamažu priprato. Ir sirgo pirmais metais, kol buvo mažiukas. Tik gerai, kad Markas lankė privatų darželį, kur mažesnės grupės, vaikams daugiau dėmesio. Šiemet Markas jau pradėjo lankyti antrą klasę.
O Marą nuo pat pradžių užrašėme į valstybinį darželį. Jaučiu, kaip su antru vaiku viskas kur kas lengviau. Tu jau žinai, kad paragavęs smėlio vaikas nenumirs. Arba jei sako, kad jam karšta, nereikia per prievartą prirengti. Vaikas juda, tad geriau jo neperkaitinti ir nelaikyti sušlapusio. Kaimuose pusplikiai laksto ir mažiau serga negu mūsų lepūnėliai. Nenori stiukės – nesivilk. Snarglių mažiau, pykčio mažiau. Su antru vaiku gauni sveiko proto injekcijų.
Ar drabužių dizainerių šeimoje sureikšminami vaikų drabužėliai, mada?
Man svarbu, kad drabužėliai nebūtų sudriskę skarmalai. Norėtųsi rengti taip, kaip dabar madinga, – kreminės, baltos spalvos drabužėliais, bet mūsų mažoji su charakteriu, jai pastelinės spalvos negražu, ji nori vilkėti tik rožiniais sijonais. Nors žaidžia ne su barbėmis, o su dinozaurais. Juokingas derinys: eina mergaitė su dviem kasytėmis, rožiniu sijonu, o rankoje – dinozauras. Ir filmukai apie dinozaurus jai patinka labiausiai.
Sūnus irgi neabejingas madai, jis bus panašus į tėtį. Markas savo aprangą susiderina. Jei raudonas viršus, tai raudonos ir kelnės. Visoje šeimoje turbūt aš mažiausiai dėmesio skiriu aprangai. Man smagiau atiduoti energiją kito žmogaus drabužiams. Tikrai neinu į maisto parduotuvę avėdama aukštakulniais. Gali atrodyti gražiai, derindamas drabužius iš paprasčiausio prekybos centro su originaliais, dizainerių kurtais drabužiais. Tarkime, pigūs marškinėliai, bet geri džinsai. Svarbu, kad daiktas tau patiktų, o kiek jis kainavo, kokia etiketė ant jo užklijuota, tikrai ne pirmoje vietoje.
Robertas yra kūręs vaikišką drabužių liniją, turime ir savo vaikams rūbų iš tos linijos. Mes jiems labiau siuvame teminius kostiumus, dabar Markas užsimanė Soniko kostiumo – nupirkome mėlyno dirbtinio kailio, tai bus mėnesio projektas. Į mokyklą su Soniko kostiumu neis, bet po namus, manau, mielai vilkės.
Vaikams patinka žaismingi drabužiai. Jei parduotuvėje pamatau kepurę su dinozauro skiautere ar kepurę su beždžionės ausimis, perku net negalvodama – vaikams visada patinka. Tegul drabužėlius išsitepa, juk tam ir yra vaikai, o jei neišsiskalbia dėmė, tai irgi nieko tokio. Vaikai turi judėti, tyrinėti, tikrinti, lipti, išbandyti ir net susiplėšyti drabužius.
Mes daug drabužėlių paveldime iš draugų ir giminaičių. Mara turi keturias vyresnes pusseseres! Mes irgi savo išaugtus drabužėlius atiduodame mažesniems. Juk vaikai auga greičiau nei spėja sunešioti.
Koks Kalinkinų šeimos laisvalaikis?
Kasdienybėje visi esame įsisukę į reikalus, nedaug laiko lieka susėsti ir ramiai pabūti kartu. Užtat stengiamės per atostogas savaitei ar dviem ištrūkti iš Lietuvos, kad nepasiektų telefonų skambučiai, pamirštume darbus. Mėgstame ir pliaže pagulėti, ir išsinuomoję mašiną pavažinėti po apylinkes.
Bet iš tiesų esame naminiai. Mums geriausias laikas savo kieme, Robertas ką nors meistrauja, aš su kastuvu sode, vaikai padeda. Namuose mums telpa visas pasaulis, visada yra ką veikti. Gal dėl to ir draugams mūsų namai yra savotiškas traukos centras.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos Dobiliuko foto
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsnia
