Redakcijos kūdikis Pijus Zajančkauskas gimė kovo 16 dieną, svėrė 3 995 gramus, buvo 54 centimetrų ūgio. Pijaus mamai Inetai – 35 metai, ji mikrobiologė. Bendraamžis vyras Valdas – pramoninio dizaino specialistas. Šeimoje auga 5 metų dukra Adelė.
Dar laukia pirmųjų žingsnelių
Įžengęs į vienuoliktąjį mėnesį Pijukas jau noriai vaikšto įsikibęs mamos ar tėčio rankos, bet pasileisti ir eiti savarankiškai bijo. „Pamenu, jog Adelė pradėjo vaikščioti būtent 11 mėnesių. Kai pirmojo jos gimtadienio važiavome švęsti į pajūrį, ji jau bėgiojo. O Pijukas, pajutęs, kad nėra atramos, išsigąsta. Jis dažnai ropoja, ropoja ir nutaria atsistoti. Visi pagiriame, koks Pijus šaunuolis. Jam patinka būti giriamam, tad atsistojęs visada žvalgosi, ar jį matome“, – pasakoja Pijuko mama.
Pijus jau pakrikštytas
Pagaliau įvyko didysis Pijaus gyvenimo įvykis – krikštynos. Krikšto mama jam pasiuvo specialius drabužėlius ir išsiuvinėjo žydrą paukštelį – tikėjimo simbolį. Apeigos vyko Vilniuje, Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje.
Planuojant krikštynas paaiškėjo, kad tuo metu savo vaikutį ketina krikštyti ir dar viena folklorinio ansamblio šeima. Tad šeimos nutarė rengti bendrą ceremoniją ir kartu dalyvauti Šventose mišiose. Ineta turėjo sumanymą per sūnelio krikštynas pagiedoti psalmių. Nors paprastai per mišias jie su Valdu atitaria giesmėms, bet dviese dar niekada nebuvo giedoję. Sako, jog iškilmingą akimirką abu labai jaudinosi, net drebėjo kojos. Bet paskui Ineta buvo labai patenkinta, kad jie išdrįso ir sūneliui padovanojo giesmę.
Po krikšto ceremonijos artimieji ir svečiai užsuko į kavinukę pasivaišinti, visi apibėrė Pijuką dovanomis.
Tarsi susitarę, dovanojo knygų – nuo Šventojo rašto iki vaikiškų skaitinių. Pijukas gavo net dvi skirtingas knygas apie savo globėją Šventąjį Pijų.
Per visą šventę berniukas laikėsi šauniai, neverkė ir susidomėjęs sekė įvykius bažnyčioje.
Šeimos ligų mėnuo
Visa šeima dar tebegyveno praėjusių krikštynų prisiminimais, kai užklupo kur kas nemalonesni išgyvenimai. Adelės darželyje keletas vaikų susirgo skarlatina, ir auklėtojos įspėjo tėvelius, kad ligos užkratą gali būti pasigavęs bet kuris grupės vaikas. Adelė nuo kai kurių ligų yra neskiepyta, tad mama su nerimu stebėjo, ar nepasireikš pirmieji ligos simptomai. Ir tikrai – vieną vakarą mergaitė ėmė skųstis, kad jai skauda gerklę, kyla temperatūra. Tiesa, būdingo skarlatinos simptomo – bėrimo – nebuvo, bet mama įtarė, kad tai būtent šios rimtos ligos pradžia. Poliklinikoje paėmus kraujo tyrimus, išaugo būtent A tipo streptokokas, kuris ir sukelia skarlatiną. Gydytoja skyrė vaistų ir 21 dienos karantiną namuose. Taigi beveik visą šį mėnesį Pijukas buvo namuose kartu su sesute. „Paskutinis skarlatinos etapas, kai nusilupa pirštų ir padų oda. To dar laukiame“, – sako Ineta.
Visi su nerimu stebėjo, ar nesusirgs skarlatina ir Pijus. Kurį laiką jam laikėsi 37 laipsnių temperatūra, tarsi tai būtų ligos pradžia. Teko vesti į polikliniką, tirti ir jo kraują. Pijus čia dar kartą pademonstravo savo kantrumą, nes įdūrus į pirštuką net nesuverkė. „Adelei kraujo ėmimas iki šiol yra siaubingas išgyvenimas, ji jau iš anksto ima bijoti, derasi, ar negalėtų išsisukti nuo nemalonios procedūros. O Pijus tai priima labai šaltakraujiškai“, – džiaugiasi mama. Tyrimai parodė, kad Pijukas skarlatina neužsikrėtęs. Tikriausiai nuo virusų ir bakterijų jo imunitetą saugo mamos pienas.
Negana skarlatinos, į namus atkeliavo ir gripo virusas. Tėtis, jau keliolika metų nesirgęs gripu, šiemet atgulė „kaip lapas“, teko imti nedarbingumo pažymėjimą ir gydytis namuose.
„Kai Adelei nukrito temperatūra, po truputį išeidavome į lauką. Pasivaikščiojimams rindavomės nuošalesnes vietas, žaidimų aikšteles“, – sako Ineta.
O kai visi pradėjo sveikti, Ineta sugalvojo virtuvėje išvalyti langą – to užteko, kad perpūstų vėjas ir ji susirgtų. Taigi paskutinė į ligos patalą atgulė mama. Bet net ir turėdama temperatūros, neatsisakė žindyti.
Natūralus maitinimas
Ineta iki šiol Pijuką maitina krūtimi. „Neskaičiuoju, kiek kartų per naktį dabar Pijus žinda, nes manęs tai nevargina, – sako Ineta. – Ir Adelę beveik trejus metus maitinau be jokio vargo. Problemų kelia vienintelis dalykas: gulint ant šono, labai skauda nugarą. Kartais paryčiais net prabundu nuo skausmo, tenka keltis iš lovos. Todėl netolimoje ateityje ketinu atpratinti Pijuką nuo naktinio maitinimo.
Literatūroje rašo, kad sulaukęs metų vaikas naktį jau gali išbūti nevalgęs. Įsivaizduoju, bus nelengva. Bet ir Adelę atjunkėme nelengvai, kai ji naktį prabusdavo, tėtis imdavo ant rankų ir nešiodavo tol, kol vaikas vėl užsnūsdavo“.
Kietas maistas iki šiol lieka didžioji Pijuko problema. Kai mama išverda ir sutrina bulvių, morkų ir kalakutienos gabalėlį, pagardinusi prieskoninėmis žolelėmis, Pijukas suvalgo vos porą šaukštų. Ineta specialiai „rimtu“ maistu stengiasi maitinti ryte, kai vaikas prabunda alkanas ir dar negavęs krūties, bet tai ne ką tepadeda. Pijus netelpa į „teisingo“ primaitinimo rėmus, nes vienuoliktą mėnesį jau turėtų valgyti ir kruopų košytes, ir vaisių tyreles, ir mėsą. Jis mielai čiulpia nebent riestainiuką. Kartais susigundo ką nors paragauti iš šeimos puodo – suvalgo išgriebtą iš sriubos bulvę, gabaliuką mėsytės. O skaniausi jam sūdyti lašiniai, kurių retkarčiais gauna pačiulpti. Šių lašinių šeima perka ekologiniame turguje, kad galėtų patepti širdelių blynų keptuvę. Močiutė, pamačiusi, kaip skaniai vaikas graužia lašinius, visada priduria savo pastabą, kad vien pieno Pijukui jau nebeužtenka, jis nori stiprumo.
Matyt, Pijus, kaip ir jo sesutė, bus iš tų nevalgių vaikų, kurių paprastai būna kiekvienoje darželio grupėje. „Kartais mums atrodo, kad Adelė gyva vien iš šventosios dvasios, taip mažai ji darželyje valgo.
Bet nieko keisto – toks pat vaikystėje buvo ir Valdas“, – sako Ineta.
Paprastai Pijus geria arbatėles iš specialaus puodelio ar šaukštelio. Bet kai šeimą apniko virusai, Pijukas gavo dovanų pirmąjį buteliuką savo gyvenime – tėvai manė, kad tokiu būdu bus lengviau išgerti didesnį kiekį arbatėlių, apsaugančių nuo ligų.
Bet buteliukas nepasiteisino – Pijus nelabai mokėjo su juo elgtis. Pagraužė, pakramtė, bet gerti nepamėgo. Dabar buteliukas stovi kaip žaislas, o Pijus ir toliau apsilaistydamas, bet savarankiškai geria iš puodelio.
Pijaus nuotaikos
Pijukas jau puikiai išreiškia savo nuotaikas. Kai supyksta ir nori, kad jo pagailėtų, atsigula ant grindų, daužo galvytę į žemę ir vis pakelia akis pažiūrėti, ar kas mato jo kančios spektaklį. Arba sėdėdamas ant kelių išsiriečia „ožligės“ tilteliu. Atrodo, niekas tokių dalykų specialiai nemokė, vaikas pats atranda priemones, kaip išsireikalauti dėmesio.
Žaislų kampas nėra pati mėgstamiausia vieta namuose, ten Pijus nuropoja tik trumpam. Mieliau trinasi tarp žmonių, žiūri, ką veikia kiti šeimos nariai.
„Neseniai nusipirkome naują siurblį su vandeniu, kad Pijukas nekvėpuotų dulkėmis. Juk dulkių siurblys iki šiol yra pats mėgstamiausias jo žaislas. Kai duodame pažaisti siurbliu, tarsi užsihipnotizuoja, sukinėja mygtukus be galo. Adelės tokie dalykai nedomindavo, iškart jaučiasi skirtumas, kad auga berniukas.
Mėgo Pijukas suktis ir apie mano plaukų džiovintuvą, kol kartą prie neatvėsusio prikišo pirštukus ir skaudžiai nusidegino. Dabar, kai džiovinu plaukus, jis žiūri iš tolo, nebeprašo, kad duočiau palaikyti“, – sako Ineta.
Saugesnių žaidimų Pijus randa virtuvėje. Kartais mama leidžia pagroti puodų dangčiais arba pamušti į stalą mediniu šaukštu. O jeigu palieka atsidarytas virtuvinės spintelės dureles – tiesiog puiku. Pijus iškilnoja visus puodus, ir jam tai ilgai neatsibosta.
Puoduko universitetai
Pijus jau įpratogamtos reikalus atlikti ant puoduko, ir tai daro gana greitai. Jei anksčiau mama galėdavo pasodinti vonios kambaryje ir kuriam laikui palikti, tai dabar nuolat turi būti šalia, nes padaręs Pijus iškart keliasi eiti. Porą kartų atsikėlė su prilipusiu prie užpakaliuko puoduku, ir visą turtą išpylė ant grindų.
Tualeto kambarys Pijui pasidarė irgi labai įdomus. Jis nuolat kilnoja klozeto dangtį, taikosi paimti į rankytes klozeto šepetį ir juo „valyti“.
Žaidimai su sesute
Po truputį keičiasi Pijaus dienotvarkė. Iš trijų dienos miegelių liko du, o artimiausiu metu mama ketina atpratinti ir dar nuo vieno, kad vaikas miegotų tik kartą, bet ilgiau. Kol miegodavo tris kartus, miegas trukdavo trumpai, po gerą pusvalandį. Atsisakius priešpiečių miego, dabar dieną Pijukas išmiega net po porą valandų.
Jis labai laukia vakaro, kai iš darželio grįš sesutė, o iš darbo tėtis. Išgirdęs, kad kažkas rakina duris, skubiai ropoja į koridorių ir laukia.
Adelė per dieną irgi būna pasiilgusi broliuko, tad mielai pereina „į jo lygį“ ir žaidžia su mažyliu. Kartais tie žaidimai paprasti – pakanka pašokinėti ant lovos, kad Pijus kvatotųsi iki ašarų. Arba pasistatyti palapinę ir abiems sulįsti į ją.
„Kol kas dar nepastebėjau, kad Adelei Pijus labai trukdytų užsiimti tuo, kas jai įdomu. Kai nori piešti, ji atsisėda prie didžiojo stalo, o priropojusį broliuką meiliai veja šalin. Tik vieną kartą jie buvo susipešę.
Tada mama stengėsi nesikišti ir pažiūrėjo, kaip išsispręs vaikų konfliktas. Laimė, peštis netapo vaikų įpročiu.
„Kartais Adelė sako, kad užaugusi ji ištekės už Pijaus. Mes jau būsime pasenę, o jiedu gyvens toliau. Kai bandau Adelei paaiškinti, kad užaugusi ji sutiks mylimą žmogų, kol kas nenori apie tai net girdėti“, – juokiasi mama.
Burnoje – jau 5 dantys
Vienuolikos mėnesių redakcijos kūdikis jau turi 5 dantukus, tiesa, sudygusius ne visai pagal grafiką. Mat aplenkdami pirmuosius, išdygo antrieji kandžiai. Dabar Pijus kaip mažas šuniukas taikosi įkąsti mamai ar tėčiui į ranką, koją.
Auga be televizoriaus
Zajančkauskų šeima labai retai žiūri televizorių, ir turi tik seną Valdo „bernautinį“. Naujo televizoriaus šeima specialiai neperka, kad tai netaptų vaikų masalu. Pavyzdžiui, Adelė pirmą kartą televizorių pamatė, kai buvo jau ketverių metukų. Iki tol televizorius stovėjo nenaudojamas spintoje. Adelė turi vieną savo mėgstamą serialą apie daktarę Kvin. O Pijaus televizorius visai nedomina. Jis suklūsta tik išgirdęs muziką, kai mama įjungia jo mėgstamą kompaktą. Kartais pritardamas dainuoja, bet dažniausiai pradeda ir šokti.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
