Beveik kiekvienokūdikio gyvenime ateina diena, kai jis į burną įsikiša pirštą, nykštį ar net visą kumštį. Mamos sunerimsta, ar netaps pirštų čiulpimas ilgai užsitęsusiu žalingu įpročiu. Joms rūpi – leisti ar neleisti, ką daryti?
Gimdos gyventojo treniruotės
Jau mamos įsčiose vaikelis kažką veikia. Kartkartėmis sukruta, pabaksnoja alkūnėmis, pasispardo kulnais. O atsiradus galimybei tyrimo ultragarsu metu pamatyti gimdos gyventojus, išsiaiškinta, jog dažniausias mažųjų užsiėmimas – čiulpti savo rankelę (nykštį, pirštus, kumštį). Manoma, jog taip žmogučiai mokosi žindimo meno ir treniruoja burną bei lavina ir stiprina liežuvio raumenis būsimam svarbiausiam savo darbui gimus – maitinimuisi iš motinos krūties. Tikriausiai taip ir yra, nes nykštys vos ne idealiai atitinka gerai apžiotos krūties dalies formą kūdikio burnoje. Visa ši veikla puikiai dera su vaiko padėtimi gimdoje: ten dėl vietos stokos jos gyventojas nuolat būna susirietęs ir be didesnių pastangų gali pasiekti rankelėmis savo burną.
Naujagimio rankų „pareigos“
Gimusiam kūdikiui jau nebereikia būti susirietus, taigi ir jo rankos nutolsta nuo burnos.
Kai naujagimis iškart paguldomas ant mamos krūtinės, jis priglunda ir girdi pažįstamą širdies plakimą, kuris mažylį nuramina, o sulenktos vaikelio rankos siekia kaip tik mamos krūtų spenelius. Juos čiuopdami, naujagimio pirštai dirgina spenelio odos nervinius receptorius ir stimuliuoja hormono oksitocino išsiskyrimą iš mamos hipofizio į kraują. Šis, nuneštas į krūtis, skatina pieno tekėjimą latakėliais, o iš pradžių – ir gimdos raumenų susitraukimus, taip padėdamas išstumti placentą ir stabdyti kraujavimą.
Todėl kiekvieną kartą kūdikiui žindant, reikia jo rankas palikti laisvas, nesurišti vystyklais ir neapmauti pirštinėmis. Tas sąlytis „oda prie odos“ labai svarbus ne tik mamos pieno gamybai bei tekėjimui krūtyse, bet ir vaikelio jutimų bei judesių raidai.
Pamirštųjų paguoda
Pirštukų čiulpimas po gimimo transformuojasi į visiškai kitokį elgesį – mažylis siekia motinos krūties ir prigludęs prie jos patenkina savo poreikį pavalgyti ir nusiraminti.
Tačiau žindymas yra ne tik geriausio maisto – motinos pieno – teikimo kūdikiui būdas, bet ir greitas bei užtikrintas vaikelio nuraminimas. Jeigu mažylis laiku nesulaukia ir negali pasiekti mamos krūties, tuomet jis gali ją arba atkakliai šauktis rėkimu, arba nuliūsti užkimęs, arba…jis randa kitą guodėją – savo pirštelį ar nykštį.
Netikri draugai
Būna, jog pamatę pirštą kūdikio burnoje, pabūgę, jog tai netaptų blogu įpročiu, suaugę žmonės mažyliui į draugus įperša čiulptuką. Išties „tuštukai“ yra didelių žmonių sugalvota priemonė apgaulingai pabėgti nuo tikrųjų mažojo žmogaus poreikių patenkinimo. Todėl tai nėra geras problemos sprendimas
Prie čiulptuko pripratęs naujagimis ar kūdikis gali nebeimti krūties arba nebemokėti jos žįsti.
Vaiko pirštai, ypač nykštys, daug labiau negu čiulptukas-tuštukas atitinka žindamos krūties kūdikio burnoje formą. Siaurą čiulptuką-tuštuką kūdikis laiko beveik sučiaupta burna – tarp vaiko dantenų lieka vos 4–5 milimetrų tarpas. Taip įpratęs, kūdikis, ir glaudžiamas prie krūties, plačiai nebeišsižioja, o sučiumpa burna tik spenelį. Tada kenčia abu: kūdikis – nuo neprivalgymo, o mama – nuo pieno sąstovio krūtyse ir spenelių traumavimo (siurbiant ir maigant tarp dantenų) sukeltų bėdų.
Čiulptukas mažina ir pieno gamybą, nes krūtis nebestimuliuojama tiek, kiek reikia.
Dar viena blogybė – čiulptukai gali tapti infekcijos pernešėjais, ypač jeigu „nuvalomi“ aplaižant sergančių suaugusiųjų. Jeigu paūgėjęs vaikas,vėliau laiku gavęs pakankamai įdomios veiklos rankoms, kumštį ar pirštą iš burnos pats ištrauks, tai čiulptukas burnoje vis tiek pasiliks, dažnai net blokuodamas vaiko norą daugiau vystytis… Juk čiulptuko nereikia išspjaut, kad ranka paimtų kokį daiktą ar žaislą, todėl atsisveikinimas su čiulptuku užtrunka ir ne visada būna lengvas.
Pakviečia dantukai
Maždaug prieš mėnesį iki išdygstant pirmajam dantukui kūdikis pradeda jausti perštintį dantenų niežulį. Pats vaikas geriausiai „išmatuoja“ šito jutimo intensyvumą, ir jeigu šis viršija kantrybės „slenkstį“, bando tą niežulį malšinti kasydamasis.Tai kūdikiui teikia savotišką malonumą ir pažinimo džiaugsmą, todėl pirštai gali dar ne kartą grįžti į burną ir ten užsibūti net ir nebesant pirminės priežasties – dantukų dygimo sukeltų jutimų. Tikriausiai pirštas burnoje neliks nuolatiniu vaiko įpročiu, jeigu mažylis turės galimybę nusiraminti ant artimo žmogaus rankų, prisiglausti prie mamos krūtinės, o vaiko aplinka bus įdomi ir skatinanti tyrinėti.
Žinoma, natūraliausias būdas kūdikį nuraminti yra mamos pasiūlytas dažnesnis žindymas – dantenų sudirgimą ramins kontaktas su krūties oda. Todėl būna vaikų, kurie užauga niekada piršto į burną nekišę… Tik ar visada mamai reikėtų skubėti pusmetinuko kūdikio rankelę žūtbūt pralenkti?
Pažintys su savimi
Į kūdikio burną atkeliavus pirštukams, prasideda labai svarbus vaiko psichomotorinio vystymosi etapas – susipažinimas su savo kūnu ir jo galimybėmis. Burna – pirmoji ,,tyrimų laboratorija“. Joje kūdikis išsiaiškina, kad anksčiu daug kartų prieš akis chaotiškais betiksliais judesiais šmėsčiojusios rankos yra jo paties dalys ir kad jos… nevalgomos. Kita vertus, pirštais kūdikis ištiria savo burną, jos sandarą. Išmokęs pirštus į burną įsikišti „tyčia“, mažasis žmogus atranda ryšį tarp veiksmo ir pasekmės ir pradeda sąmoningai koordinuoti savo judesius. Tai didžiulė pažanga. Jeigu kūdikio rankelę apmausite pirštine ar pakeisite jį negyva guma – čiulptuku, šitą nuostabų gamtos pasiūlytą vystymosi šansą iš vaiko atimsite.
Šis etapas gali tęstis maždaug iki to laiko, kai kūdikis jau išmoks pasiekti ir sugriebti akimis pamatytus daiktus, išlaikyti juos rankoje. Štai tada vietoje pirštukų į burną „ištyrimui“ keliaus visa, kas pasitaikys ropojančio mažylio kelyje.
Augantis kūdikis yra homo sapiens – protingasis žmogus, turintis atmintį ir kuriantis asociacijas tarp priežasčių ir pasekmių, todėl netruks ateiti laikas, kai mažylis jau ir akimis pradės atpažinti valgį ir nevalgomus daiktus ir pastarųjų į burną nebekiš. …
Paeiliui rankomis vaikas atras ir savo kojas, ausis, nosį, intymiąsias kūno vietas. O kaip dažnai rankos visur sugrįš ir užsibus paskui, priklausys nuo to, ar atsiras ir pakaks kitų augančio žmogučio vystymąsi skatinančių ir į kitas veiklas nukreipiančių užsiėmimų. Nykščio čiulpimas ir užsitęsęs mažų vaikų „onanizmas“ yra „apleisto vaiko sindromo“ simptomai.
Nuvilioja žaisliukai
Šešių mėnesių mažylisjau pradeda po truputį sėdėti, šliaužti, bando jums kažką sakyti, jis moka iškviesti jus bendravimui, gali imti žaislą ir perkelti jį iš vienos rankos į kitą. Šių įgūdžių vystymąsi jūs kasdien stebite ir džiaugiatės mažylio laimėjimais. Jeigu vaiką sudominsime kokia nors veikla, kuriai reikalingos rankos, vaikas ištrauks pirštą iš burnos pats, nes piršto laikymą burnoje ir darbus rankomis vienu metu bus sunku suderinti…
Pirštas per ilgai – negerai
Jeigu pirštą nuolat čiulpia metukų vaikas, tai gali būti jo sulėtėjusio vystymosi, apleistumo požymis. Yra daug nuomonių, kodėl negerai ilgai čiulpti pirštą. Vieni nuogąstauja, kad gali suplonėti pirštukas, kiti – kad užaugs kreivi dantys, deformuosis gomurys, susiformuos netaisyklingas sąkandis. Ilgas ir reguliarus piršto čiulpimas rodo, kad vaikutis nuolat jaučiasi nesaugus, todėl ieško nusiraminimo. Mažylis negali susitvarkyti su savo emocijomis, o tokiu būdu jis stengiasi jas „užčiulpti“.
Epizodiškas piršto čiulpimas – tik retkarčiais – laikomas normaliu dalyku maždaug iki dvejų metų. Tokio amžiaus vaikai čiulpdami nusiramina, jaučiasi saugūs, galų gale – jiems tiesiog patinka! Manoma, kad iki dvejų metų piršto čiulpimas nedaro jokios žalos nei kalbos raidai, nei vaiko raidai. Kyla klausimas – kada jau šis įprotis turėtų liautis?
Anksčiau manyta, jog piršto čiulpimas yra nekenksmingas, kol dar neišdygę nuolatiniai dantys, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad neigiamas poveikis gali atsirasti net 2–4 metų vaikams. Ilgai nykštį arba čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, nenatūraliai susiaurėja gomurys.
Kaip atpratinti čiulpti
Psichologai pataria netramdyti ir nuolat nekartoti vaikui, kad ištrauktų pirštą iš burnos. Jeigu tėvai draudžia, vaikui tenka paklusti, bet vidinis diskomfortas ir užslopintas nervingumas lieka. Įtampa niekur nedingsta, tik išlenda vėliau ir kitomis, dažnai stipresnėmis formomis, pvz., vaikui dreba rankytės, trūkčioja smakriukas, vaikutis pradeda mirkčioti, o pirštuką daugelis vaikų čiulpia, kai niekas nemato.
Geriau ne pyktis su vaiku dėl šio įpročio, ne kritikuoti, pagavus čiulpiantį, bet pastebėti ir pasidžiaugti, kai jis to nedaro. Todėl nedrauskite vaikui čiulpti nykščio, kai jis užsigauna, išsigąsta, supyksta ir pan. Geriau tuomet priglauskite ir pasakykite, kad mylite. Emocinių išgyvenimų akimirkomis vaikams svarbiausia – saugumas.
Atpratimą nuo piršto čiulpimo, kaip ir čiulptuko, galima paspartinti. Ir geriausiai tam tiktų bendra su vaiku veikla. Tokia, kuri nukreiptų vaiko dėmesį ir skatintų kūrybiškas mintis bei duotų įdomaus darbo rankoms. Gal vaikui patiks statyti namus iš kaladėlių, minkyti plastiliną, piešti ar net kartu su mama tvarkyti kambarius.
Neužsiūkite naktinių drabužėlių rankogalių, neapklijuokite vaiko pirštų pipiriniais pleistrais ir netepliokite nykščio įvairiausiomis bjaurastimis. Vaikas nuo to nepasidaro laimingesnis. Geriau sukurkite jaukią aplinką, praleiskite su juo daugiau laiko, žaiskite aktyvius žaidimus. Tik besąlyginė meilė nuvys vaiko nerimą ir suteiks stabilią emocinę pusiausvyrą.
Vaikui nebereikės save raminti čiulpiant pirštuką.
Kazimieras Vitkauskas,vaikų gydytojas, knygos „Kūdikio žindymas nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius
„Mamos žurnalas“
Man nepatiko visiškai straipsnis, esu vieniša mama su dvynėm,pieno neturėjau. Man čiulptukas netgi labai padėjo, kai viena verkia, o kitą reikia pervystyti. Tai ar geriau rėkia?? Visiškai nenaudingas straipsnis. Visos mamos žino, kad kūdikiui reikia dėmesio ypatingai daug. Deja kai pastebėjau, naudingų straipsnių su patarimais vienišoms mamos i dvynių mamoms nėra…