Pasakoja mama Inga:
Kol dar nežinojome lyties, rinkome abiejų lyčių vardus. Atsitiktinai mergaitiškų vardų sąrašas vis ilgėdavo, o berniukiškų tik trumpėjo. Kai sužinojome, kad bus dukrytė, prasidėjo didysis braukymas iš sąrašo. Galų gale apsistojome ties trimis vardais (norėjome ne lietuviško ir užsienyje lengviau ištariamo vardo) – Klementina, Melita ir Arielė.
Vardai netradiciniai, nes neplanuojame gyventi Lietuvoje.
Aš labiau linkau ties Melitos vardu.
Tėčiui labiau tiko Arielė ir Klementina (jis juos ir sugalvojo).
Nusprendėme, kad kai gims, – koks vardas tiks, – tokį ir duosime.
Klementina pasirodė per ilgas prie pavardės, todėl iš likusių dviejų buvo lengva išsirinkti.
Gimė be galo stipri, judri ir rimto charakterio mergytė (jau gimdykloje sugebėjo pademonstruoti savo neeilinį charakterį). Tuomet pasitarėme su vyru, kad Melita per švelnus vardas ir visai netinka jai. Taip liko Arielės vardukas.
Man asmeniškai jis nelipo, nepatiko, bet pradėjus dažniau vadinti pasirodė gražus. Dar kai reikšmę susižiūrėjome (Dievo liūtas), supratau, kad vyras puikiai parinko vardą. Šiuo metu neįsivaizduoju gražesnio varduko savo ARIELYTEI.
