Pasakoja Granto mama Jurgita Divolskienė:
Ultragarso tyrimui patvirtinus, kad mūsų šeimoje padaugės vyrų, teko mergaičių vardus palikti ramybėje, o griebtis vyriškų. Norėjau reto vardo, bet mano pasiūlyti vyrui siejosi su mandarinais, pijokais ir t.t. Į vardo rinkimo maratoną įsitraukė dėdės ir dėdienės. Kaunietis dėdė pasiūlė 2 vardus – Nerijus ir Grantas. Nerijų atmetėme, nes mano klasėje toks mokėsi. O Grantas didelio įspūdžio nepadarė. Prie šio vardo grįžome, kai ir dėdė radviliškietis pasiūlė vienintelį vardą – Grantas. Manau, toks sutapimas – tai ženklas.
