Kai mamos įsčiose auga vaisius, galvojame apie bejėgę trapią būtybę. Perskaitę šį straipsnį suprasite, koks vis dėlto šis žmogutis yra galingas, stiprus, protingas ir gudrus.
Akušerė Agnė Škudienė
Wi-fi su savo kūdikiu
Senovėje žmonės žinojo tai, ką dabartinis mokslas vis išsamiau įrodo, – ne tik naujagimis, bet ir vaisius gimdoje jau yra žmogus, su tobulai tam amžiaus tarpsniui veikiančiomis sistemomis ir turintis kone visą gyvenimą nuo pat pradėjimo jį su mama jungiantį belaidį interneto ryšį.
Visame pasaulyje mamos dar kurį laiką po gimdymo jaučia ir reaguoja į naujagimį tarsi į dalį savęs. Pasirodo, tai nėra tik metafora, tai jau ir moksliškai įrodyta tiesa!
Nėštumo metu per placentą į mamos organizmą patenka vaisiaus ląstelių, kurios tampa mamos audinių ir organų dalimi.
Mikrochimerizmas: mama ir vaisius keičiasi ląstelėmis
Daugybę metų mokslininkams nedavė ramybės klausimas, kaip čia yra, kad moters kūnas neatmeta, nepašalina vaisiaus kaip svetimkūnio, nors tai yra visiškai kitokia DNR informacija, nesvarbu, kad pusiau paveldėta iš jos, dažnai skiriasi net kraujo grupės, Rh faktorius. Tačiau moters organizmas vis dėlto dažniausiai tą „svetimkūnį“ išsaugo, suteikia jo augimui palankias sąlygas, net atiduoda jai pačiai gyvybiškai reikalingas medžiagas.
Hipotezių būta įvairių, tačiau tik prieš kelerius metus publikuotame straipsnyje pagaliau išsamiai aprašytas mikrochimerizmo fenomenas.
Mikrochimerizmas būdingas visiems placentą turintiems gyvūnams. Jis fiksuojamas jau nuo 7-tos nėštumo savaitės, kai per placentos-gimdos jungtį vaisius ne tik gauna reikalingas maisto medžiagas ir hormonus, bet ir su mama keičiasi savo kūno ląstelėmis. Dauguma vaisiaus ląstelių cirkuliuoja mamos kraujyje, kai kurios dėl savo kamieninės kilmės virsta funkcionuojančiomis ląstelėmis (pvz., širdies). Skaičiuojama, kad nėštumo pabaigoje kai kuriuose mamos organuose kas 1000-toji ląstelė būna ne jos, o jos vaiko! Taip vaisius tarsi paskiepija mamą savimi ir priverčia jos kūną daryti viską, kad tik vaikui būtų palanki aplinka augti ir vystytis.
Dalis šių vaiko ląstelių gerina ir mamos sveikatą, pvz., greičiau gyja žaizdos (nauda po CPO), sulėtėja kai kurių ligų progresavimas (tai reikalinga, kad vaisius būtų išnešiotas). Tačiau įrodyta ir tokių „svetimų“ ląstelių buvimo žala – kartais jos gali sukelti autoimuninį atsaką iš mamos organizmo. Manoma, kad būtent dėl šios priežasties moterys kur kas dažniau serga autoimuninėmis ligomis, pvz., reumatoidiniu atritu, kartais tokių ląstelių sankaupos virsta augliais, suvėžėja. Gestacinis diabetas, hipertenzija, preeklampsija – būklės, kurios išnyksta po gimdymo, – irgi siejamos su vaisiaus ląstelėmis mamos kūne.
Reprodukcinė sistema
Dažnai girdimas posakis, kad sunkiausia auginti pirmagimį, dar gal antragimį, o trečias ir visi vėlesni vaikai užauga tarsi savaime, be didelių pastangų. Mikrochimerizmo suvokimas viską paaiškina. Nors mamos organizmas gimdymo ir ankstyvuoju pogimdyminiu laikotarpiu pašalina daugumą kraujyje esančių vaisiaus ląstelių, tos, kurios liko audiniuose, išlieka mažiausiai kelis dešimtmečius ir leidžia vaikams „manipuliuoti“ mamomis iki jų gyvenimo pabaigos.
Dar įdomiau, kaip mikrochimerizmo fenomenas pasireiškia pakartotinai laukiantis. Mamos kūne kaupiasi visų jos kūne užsimezgusių vaikų ląstelės, tai irgi paaiškina, kodėl įvykus persileidimui ar nutraukus nėštumą, moterys tai išgyvena labai stipriai – tam tikra prasme jų vaikai visą gyvenimą lieka su jomis. Kai moteris laukiasi pakartotinai, vaisius iš mamos kūno gauna ne tik maistą, bet ir vyresniosios atžalos ląstelių. Tai paaiškina, kodėl pirmagimiai paprastai yra lyderiai, o jaunesnieji broliai ir seserys yra linkę jiems paklusti. Šios ląstelės taip pat prisideda prie moters reprodukcinės funkcijos atsikūrimo ir „leidžia“ mamai sėkmingai pastoti ir išnešioti naują kūdikį tik tada, kai prieš tai gimusiojo gyvybiniai poreikiai yra visiškai patenkinti. Net ankstyvos menopauzės priežastis gali būti tai, kad nėštumai ir vaikų auginimas išeikvojo moters tam skirtas energijos atsargas.
Vaisiaus ląstelių daugiausiai aptinkama tuose audiniuose ir organuose, kurie turi didžiausią reikšmę besivystančiam ir augančiam mažyliui tiek nėštumo metu, tiek ir po gimimo, – krūtyse, kur skatina pieno gamybą; skydliaukėje, kur veikia metabolizmą šilumos atidavimą; smegenyse, kur keičia nervų sistemą ir mamos prisirišimą prie vaiko. Taigi štai kaip moksliškai paaiškinamas mamos šeštasis jausmas ir intuicija savo vaikų atžvilgiu – jos kūne esančios vaiko ląstelės surezonuoja su vaiko poreikiais!
AŠ PATS
Vis dar yra galvojančių, kad gimdoje vaisius tiesiog auga ir jo gerovė tiesiogiai priklauso nuo mamos ir jos aplinkos. Tai yra dalis tiesos, tačiau tikrai ne visa.
Einšteinas gimdoje. Antroje nėštumo pusėje jau pastebima tokia vaisiaus smegenų veikla, kurią loginiu mąstymu pavadinti gal ir per drąsu, bet tyrimai rodo, kad smegenys dalyvauja reakcijose, kylančiose į stimulus tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Tai neįtikėtina, turint galvoje, kad dar vos prieš šimtą metų naujagimis buvo traktuojamas tik kaip kūnas su tam tikrais refleksais. Buvo įprasta į vaisių ir naujagimį žiūrėti kaip į nevisavertį suaugusįjį, o ne kaip į puikiai „veikiantį“ kūdikį. Mitas, kad vaisius – tai pasyvus keleivis, laukiantis kelionės tikslo, – gimdymo. Jis kaip tik yra aktyvus dalyvis, individualiai reaguojantis į aplinką ir gerinantis (!) savo kelionės ir gyvenimo sąlygas.
Vaisius pasirenka padėtį gimdoje ir gimstant. Antroje nėštumo pusėje gimda iš apvalios tampa kiaušinio formos su smaigaliu apačioje. Nuo 32 savaitės, kai vaisius stipriai paauga ir santykinai sumažėja vaisiaus vandenų, tampa sudėtinga rasti patogią poziciją iki gimimo. Jei vaisius pasirenka sulenkti kelius, jo galva suformuoja mažesnįjį polių nei kūnas ir galūnės, ir tai visiškai atitinka gimdos ertmės formą. Jei vaisius pasirenka ištiesti kojas, gimdoje jis geriausiai telpa sėdmenine pozicija.
Motinos judesiai, paruošiamieji sąrėmiai, išorinė vaisiaus apčiuopa gali sutrikdyti vaisių ir išprovokuoti jį ieškoti naujos patogios padėties. Vaisiaus apsivertimo gimdoje mechanizmas paprastas – jis apsiverčia per savo kelius. Nusisukimas į kitą pusę yra sudėtingas – jis „susuka“ stuburą, pradedant nuo galvos, baigiant dubeniu ir kojomis (naujagimiai to nebeatlieka dėl žemės traukos). Taigi visos praktikos, naudojamos vaisiui apversti, gali būti veiksmingos tik tokiu atveju, jei jam pasidarys nepatogu ir jis nuspręs sulenkti kelius.
Kokio skonio vaisiaus vandenys? Vaisių supančių vandenų skonis priklauso nuo mamos būklės ir nuotaikos. Kiekvieną kartą nurydamas vandenis, vaikelis jaučia jų skonį, jaučia ir skonio pokyčius.
Vaisius turi daug daugiau skonio receptorių nei vyresnis vaikas ar suaugęs žmogus. Be to, skonio receptoriai išsidėstę didesniame burnos plote, todėl vaisius gimdoje yra tikras gurmanas. Tyrimai rodo, kad jei mama patenka į stresinę situaciją, vandenų skonis pasikeičia. Jei mama susikoncentravusi į bendravimą su savo vaikeliu pilve, tai sukelia daug įvairių emocijų, kurias vaikas patiria ne tik hormoniniu, bet ir fiziniu lygmeniu – pasikeitusiu vandenų skoniu. Panašios emocijos padeda susikalbėti ir su jau gimusiu vaiku. Tikriausiai todėl šiltas mamos keptas obuolių pyragas mums asocijuojasi su ramybe ir pasitenkinimu…
Vaisius pats lemia nėštumo trukmę. Vis daugėja įrodymų, kad gimdymas prasideda tada, kai iki galo subręsta vaisiaus plaučiai, ir jis pasiruošia gimęs kvėpuoti. Tada iš vaisiaus plaučių į mamos kraujotaką patenka tam tikrų medžiagų, kurios „įjungia“ gimdymo procesą.
Net gimdymo metu vaisius nėra pasyvus (nėra tiesiog išstumiamas kaip dantų pasta iš tūbelės ar šampano kamštis iš butelio, kaip teigia senos, hidraulika besiremiančios, gimdymo mechanizmo teorijos). Jis atlieka tam tikrus rotacinius judesius, akušerijoje vadinamus gimdymo biomechanizmu, kad galėtų išvysti šį pasaulį. Todėl labai svarbu neversti moters gimdymo metu būti jai nepatogiose padėtyse. Gimdyvės judesiai yra atsakas į vaiko judėjimą, padedant jam keliauti gimdymo takais.
Gimimas yra skausmingas kūdikiui. Radiologiniai tyrimai atskleidžia, kad vaisiui skauda sąrėmio spaudžiamas kūno dalis ir jei užgimus bandoma rankomis atkartoti sąrėmio spaudimus, naujagimis reaguoja labai stipriai. Taip pat ir su visų laukiamu pirmuoju verksmu – naujagimis verkia ne iš džiaugsmo ir laimės (juk jie niekad to nedaro vėliau vaikystėje), o kažkodėl visada galvojama tik apie moters skausmą ir jo malšinimą. Tai filmų sukurtas mitas. Švelniai, natūraliai gimę naujagimiai dažniausiai neverkia. Jie tiesiog susipažįsta su aplinka, kvėpuoja, deguonį gaudami ne tik iš aplinkos, bet dar ir iš placentos, ir taip po truputį prisitaiko prie gyvenimo sausumoje. Pirmas naujagimio miegas yra gilesnis nei visi kiti būsimi miegai, ir taip yra todėl, kad gimstant vaisiui teko patirti ypač dideles ir ilgas fizines ir psichines stimuliacijas.
Naujagimiai dar kurį laiką atsimena dalykus iš gyvenimo gimdoje. Tyrimai rodo, kad gebėjimas klausytis, o ne tiesiog girdėti, išsivysto apie 36–37 nėštumo savaitę. Naujagimis atpažįsta garsus, kuriuos girdėjo dar būdamas pilve, vadinasi, veikia atmintis! Tai buvo pastebėta, kai tyrėjai šiuo nėštumo laikotarpiu įjungdavo tą patį muzikos kūrinį, o vaikai pilvukuose į jo pradžią sureaguodavo tuo pačiu judesiu, tarsi sakydami: „O! Tai ta pati daina, kurią jau girdėjau!“. Girdėjimo struktūros ausyje visiškai išsivysto dar labai anksti, apie 22 nėštumo savaitę, ir nekinta visą gyvenimą. Priešingu atveju skirtingų amžiaus tarpsnių žmonės tiesiog negalėtų susikalbėti. Tačiau gebėjimas klausytis vystosi tarp 30–36 nėštumo savaitės, ir tie procesai vyksta ne ausyje, o smegenyse. Didžiausias vaisiaus girdimas garsas gimdoje – oro judėjimas žarnynu (iki 85 db), kraujotaka (iki 55 db). Tai paaiškina, kodėl naujagimis nurimsta, girdėdamas širdies ritmą, ir kodėl daugumą žmonių ramina 50–90 dūžių per minutę ritmas.
„Mamos žurnalas“
