Dizainerė, meno terapeutė, holistinio ugdymo ir teta gydymo (ThetaHealing) praktikė
Savas vaikas, regis, ir piešia, ir šoka, ir dainuoja gražiausiai. Kaip objektyviai atkleisti jo gabumus, kaip „pasukti“ ten, kur reikia? Patarimo paprašėme meno terapeutės Daivos Kišūnaitės (dizainerė, meno terapeutė, holistinio ugdymo ir teta gydymo (ThetaHealing) praktikė.
Perlaistyta gėlė nuvysta
Nors visuminio ugdymo tema man labai artima, tačiau gavusi redakcijos užduotį apie tai parašyti, ilgai kaupiausi… kol atėjo laikas. Viskam reikalingas tinkamas laikas – net kiekvienas augalas išauga savo laiku ir savo tempu, jeigu tik jam netrukdo kas nors iš išorės: netinkama dirva ar klimatas, žmogus, kuris pamiršta palaistyti arba perlaisto, netinkamai parenka ar dozuoja trąšas ir kt. Pagalvojau, kad taip yra ir dėl žmogaus ugdymo/si.
Vis dažniau nusiviliame žydinčiais augalais iš prekybos centro ar kiosko, kurie taip gražiai žydėję, parsinešus, deja, dažnai neišgyvena, ir visos mūsų pastangos juos atgaivinti eina perniek. Perskaičiau, kad taip yra, nes tie augalai auginami nenatūraliai, per daug tręšiami, kad pasiektų vienkartinį maksimalų grožio rezultatą pardavimo momentui.
Tai įrodo, kaip viską galima sugadinti neišmanymu ar aplaidumu arba deformuoti, beatodairiškai siekiant savo trumparegiškų tikslų. Ir net mažiausią gėlytę užauginti reikia žinių, meilės ir supratimo, pojūčio.
Vaikai ugdomi ar ugdosi?
Visa tai tinka ir vaikui. Žinome, kad vaikas greičiau neužaugs, jei jį „tempsime už ausų“, tačiau intelektą ar atskirus gebėjimus ankstyvajame amžiuje galima smarkiai paveikti. Čia labai svarbu suvokti vaiko raidos dėsnius bei ypatumus ir nesuardyti jo natūralaus ugdymosi. Ugdymas/sis rašomas su dviguba galūne ir daugelyje mokslinių darbų, nes šiuolaikiniai pažangiosios edukologijos mokslininkai ir praktikai vis daugiau linkę ugdymą patikėti pačiai vaiko prigimčiai, vis atsargiau elgiasi su bendrosiomis rekomendacijomis ir kviečia lanksčiau žiūrėti į ugdymo metodikas, jų parinkimą ir pritaikymą, atsižvelgti į individualius vaiko poreikius ir gebėjimus.
Iš kitos pusės, pati šiuolaikinė visuomenė diktuoja visai naujo žmogaus poreikį, nebepanašų į tą, kurį vis dar iš inercijos bando formuoti mūsų ugdymo įstaigos. Ir tai jau nebėra žmogus, kuris geba padaryti vienkartinį gerą įspūdį ir laimėti, konkuruodamas su kitais. Tai išties gerai besijaučiantis, fiziškai ir psichiškai sveikas žmogus, pasitikintis savimi, kitais ir pasauliu, gebantis keistis ir mokytis visą gyvenimą, turintis siekių ir svajonių, kūrybingas, žodžiu, visapusiškai išsivysčiusi, turinti sveiką savivertę asmenybė.
Tokiu žmogus gali būti, tik būdamas tikruoju savimi. Tada lengva, smagu ir prasminga gyventi.
Vaikas – kaip unikalus augalas
Tam, kad vaikas galėtų būti savimi, jis pirmiausia turi jaustis besąlygiškai priimtas ir mylimas toks, koks atėjo į šį pasaulį, visas. Kiekvienas vaikas – tai unikalus augalas, vienintelis toks šioje Žemėje ir, kol jis pats negeba pasakyti ir pasirinkti, tik rūpestinga mylinti ir pagarbi širdis pajaus ir supras, kas jam tinka ir kada ko reikia. Taip palaikomas vaikas pats savaime natūraliai auga – tai ir yra visuminis ugdymas/is. Auga fizinis kūnas, vystosi psichika ir atsiskleidžia dvasinės savybės – kiekvieno individualiu tempu ir individualia raidos eiga.
Natūraliai reikalingos ir atitinkamos ugdytojų savybės – tai tolerancija, empatija, atidumas, mokėjimas išklausyti, suprasti, patarti, palaikyti, paskatinti, padėti, jei reikia, – uždegti ir įkvėpti arba nuraminti ir paguosti, suteikti vilties ir neapvilti, pasitikėti, atleisti, atsiprašyti, pažinti ir adekvačiai reikšti emocijas ir jausmus, gerbti vaiką ir turėti sveiką savivertę bei atsakomybę, suteikti saugumo jausmą ir sutarti su vaiku dėl elgesio normų ir bendrųjų taisyklių, kartu spręsti svarbius vaikui klausimus, priimti nutarimus.
Suomijos pavyzdys: nebeliks dėstomų dalykų
Visuminis ugdymas kartu yra ir kuo didesnis visų ugdomų dalykų susiliejimas – integralumas. Pažangiausia pripažinta Suomijos ugdymo sistema nenustoja keistis ir tobulėti – ji vėl reorganizuojama, pereinant prie visiško dėstomų dalykų integralumo. T.y. jie nebedėstys atskirai matematikos, geografijos, kalbos ir kitų dalykų – visa bus natūraliai integruota bendrame procese.
Prisiminus, kad jie jau seniai atsisakė mokinių vertinimo, sėdėjimo suoluose, tradiciškai suprantamos drausmės ir drausminimų bei kitų mums įprastų mokyklos atributų, galima matyti pagrindinį jų siekį – kad mokymosi procesas būtų toks pat įdomus, malonus, tikslingas ir džiuginantis, kaip natūralaus sveiko ir laimingo gyvenimo.
Pasidalinsiu savo patirtimi, kad natūraliai pasiekti tai lengviausia pasitelkus kūrybos ir žaidimų technikas.
Dabar pabandysiu kuo paprasčiau atsakyti į redakcijos pateiktus klausimus.
Kada atsiskleidžia, kam vaikas gabus?
Norint tai suprasti, reikia vaiką stebėti bei suteikti jam įvairių galimybių. Rytų šalyse tebėra paprotys tai nustatinėti labai anksti, kol dar pašalinės įtakos nėra didelės: dar nevaikštantis vaikutis ropoja ir išsirenka specialiai padėtus jam patinkančius daiktus ar įrankius – pinigą, muzikos/dailės instrumentą, žemę ar knygą. Nors toks pasirinkimas jau nebeatitinka mūsų išsivysčiusios visuomenės poreikių žmogui, tačiau ankstyvas amžius darosi labai aktualus, nes technologijos pasiglemžia vaikus vis ankstyvesniame amžiuje, ir jeigu šio proceso sąmoningai nekontroliuosime, ilgainiui visi vaikai turės vienintelį bendrą gabumą – stebėti juos įtraukiančius vaizdus – žmonijos vaizdas filme „Matrica“ yra reali mūsų galimybė.
Kas gali įvertinti tuos gebėjimus?
Nors mano darbas nėra gabumų nustatymas, žinau, kad yra tuo besispecializuojančių vaikų psichologų, bet nesidomėjau, kiek tai padeda gyvenime. Savo praktikoje dirbdama su 1,5–2 m. vaikais pastebėjau, kad jau pirmuose užsiėmimuose išsiskiria muzikai, dailei, šokiams ypač imlūs vaikai. Jie tiesiog tuo labai džiaugiasi, įsijaučia, ilgam įsitraukia į šias veiklas, skirtingai nei kiti, pavyzdžiui, daugiau konstruoti ar žaisti su lėlėmis arba mašinėlėmis norintys vaikai. Jei vaiko širdies veikla nedžiugina, jis iš pradžių nauja veikla susidomės trumpam ir numes.
Tačiau ilgainiui į kūrybinę veiklą gali įprasti įsitraukti ir ilgesniam laikui – ji turi labai teigiamą traukos momentą ir tai vaikui bus labai naudinga dėmesingumui, smulkiajai motorikai ugdyti, emocijoms išreikšti, kūrybiškumui vystyti. Kitas požymis – jei vaikui veikla patinka, tai ir gabumai ima skleistis. Nors vertinti vaiko gabumų pagal jo ankstyvuosius darbus nereikėtų – tai per daug subjektyvu, priklausoma nuo vertintojo skonio ir asmenybės. Be to, vaikai – tai ateitis, abejoju praeities gebėjimu būti ateities vertintoja. Taip galime tik bandyti savo įsivaizdavimą įpiršti vaikui pagal savo supratimą, ir vaikas iš meilės ir pagarbos bei noro patikti-įtikti gali net atsisakyti savęs. Menui ir naujiems atradimams tai reiškia mirtį. Bet kokio vertinimo visai atsisakyčiau dar ir dėl tos priežasties, kad mažam vaikui jo darbų nuvertinimas – tai labai nenaudinga patirtis, kurią jis vienaip ar kitaip gaus, bet geriau, kad tai nutiktų kuo vėliau, kai jis jau turės pakankamai jėgų save išsaugoti ir tai padės tik sutvirtinti jo tikėjimą savimi ir savo kūrybine raiška.
Remdamasi savo patyrimu, galiu tvirtinti, kad vaikus stebint individualiai ar grupėje kurį laiką, galima pastebėti jų polinkius ir gabumus bei paskatinti juos vystyti ir realizuoti, tik, žinoma, nepersistengiant, atsižvelgiant į paties vaiko poreikį vienai ar kitai veiklai. Ta prasme pastabi ir supratinga išsilavinusi darželio auklėtoja, mokytoja, būrelio vadovė ar auklė gali nemažai pasakyti apie vaikų polinkius ir gabumus. Tas pats pasakytina, žinoma ir apie tėvus. Jie tikrai gali matyti, kuo džiaugiasi jų vaikas, kas jį įtraukia taip, kad jis net renkasi tą veiklą vietoj bendravimo su išsiilgtais tėvais ar draugais, į kokius užsiėmimus jis noriai eina ir nori pasidalinti savo laimėjimais, džiaugiasi, kai jie būna pastebėti ir įvertinti, žiūri rimtai arba jautriai, stengiasi, didžiuojasi – vadinasi jam tai svarbi ir reikalinga veikla.
Nejau pamačius gebėjimus reikia sukti į tą vieną sritį?
Tėvų pareiga palaikyti visus vaiko bandymus ir ieškojimus, pasiūlyti galimybes, o pastebėjus, kad jam kažkas išties sekasi daugiau ir jį labiau įtraukia, jaudina, sudaryti visas sąlygas tai veiklai vystyti ir tęsti, nuolatos stebint ir, kai reikia, pakurstant ugnį, kad neužgestų. Tam nemažai svarbu yra parinkti vaikui tinkančius ir patinkančius mokytojus bei vietą. Kadangi dabar labai platus pasirinkimas, renkantis siūlyčiau atkreipti dėmesį ir į savo intuiciją. Tai dažniausiai būna pirmas atėjęs dalykas, dažnai nelogiškas. Jį tuoj pat garsus proto balsas sukritikuoja ir atmeta kaip netinkantį, bet žmonės, gebantys pasinaudoti intuicija, dažniausiai išlošia. Kartais būna, kad situacija tarsi susiklosto pati, ir visi būna ja patenkinti, – tai puikus rodiklis, bet nereiškia, kad tai būtinai tęsis amžinai.
Visi santykiai, net ir santykis su savo mylima veikla turi savo cikliškumą/periodiškumą (kaip ir metų laikai) – tai artėjimas, susiliejimas, atsitraukimas, atsiskyrimas… ir vėl iš naujo. Jei žmonės geba atsinaujinti ir yra imlūs, o pasirinkta veikla išlieka įdomi, tokie santykiai gali tęstis labai ilgai, nes dėl cikliškumo būna vis atnaujinami – kiekvienas atneša iš išorės naujų, abipusiškai papildančių ir vystančių dalykų. Taigi per atšalimo-atsiskyrimo periodą reikia nepamiršti pasipildyti naujų įspūdžių ar žinių ir, jei seni santykiai tebetraukia, likti ištikimi, tęsti savo mėgstamą veiklą toliau. Mes viską jaučiame širdimi, tik dažnai nenorime jos klausyti. Vaikai šios ydos dar neturi ir drąsiai jos klauso. Tik, jei vaikas staiga atsisako jam patikusios veiklos, reikia pasidomėti, kodėl taip nutiko. Gal priežastis ne atšalimas veiklai, o santykiai su mokytoju ar draugais, nusivylimas dėl kažkieno neigiamo įvertinimo ar nepasisekimo. Tuomet būtina išsiaiškinti ir išspręsti situaciją taip, kad tai būtų naudinga vaiko tolesniam augimui ir jo santykiui su mėgstama veikla.
Ką jūs laikote visuminiu ugdymu?
Trumpai apibendrinus įžangą – visuminis ugdymas/is man visų pirma yra pats gyvenimas. Jis, norime mes to ar ne, suprantame tai ar ne, vienaip ar kitaip ugdo mus nuo pat gimimo iki mirties, o gal ir po jos. Auga mūsų fiziniai gebėjimai, vystosi mūsų pojūčiai ir psichika, atsiskleidžia mūsų dvasia, didėja sąmoningumas. Kartais, kad tai suprastume, gali neužtekti vieno gyvenimo, deja. Tai visuminio ugdymo/si samprata plačiąja prasme – visuminis žmogaus vystymasis visuotinės darnos link. Kol būname vaikais, esame priklausomi nuo suaugusiųjų ir jų sukurto pasaulio, kartu ir nuo ugdymo sampratos bei įvairių sistemų. Tai daro mums didžiulį poveikį, lemiantį tai, kaip mes jaučiamės gyvenime ir patys savyje. Ugdymo sistemos yra labai reikšmingos, nes lemtingiausią poveikį žmogus patiria savo vaikystėje. Ugdymo samprata ir sistemos nuolat tobulinamos, remiantis filosofijos ir mokslo laimėjimais bei visumine patirtimi. Visuminis ugdymas yra tokia ugdymo samprata, kuri yra maksimaliai artima natūraliam žmogaus vystymuisi, jį palaiko ir, reikalui esant, paskatina ir padeda rasti harmoniją, pasitiki žmogaus ir pasaulio sąrangos vidine išmintimi ir stengiasi sudaryti palankias sąlygas jai pasireikšti. Kalbant apie tai, galima be galo išsiplėsti, nes tai apima visą visumą. Trumpai: fizinių, psichinių ir dvasinių žmogaus savybių ir gebėjimų integruotas vystymas ir atskleidimas – tai panašiai jau įvardyta ir Lietuvos bendrojo ugdymo programose.
Ar visi vaikai gimsta talentingi, kaip kad sako dr. Suzuki?
Manau, kad kiekvienas turi savo ypatingą talentą, ypatingą paskirtį šiame pasaulyje, kurią realizuodamas jaučiasi gerai, prasmingai, laimingai. Svarbu eiti savo keliu, pasitikėti savo širdimi ir nebijoti sukurti kažką naujo. Galbūt tai gali būti net ne vienas talentas: vienas realizuotas gabumas gali tapti tilteliu kitam, gali vykti pokyčių, kurie atveda žmogų į naujus potyrius, suteikia naujų išbandymų ir galų gale apvainikuoja nauja prasme. Gali būti, kad tai net tęsiasi begalinėje neišmatuojamoje amžinybėje, atveriant mums vis nuostabesnius, stebuklingesnius dalykus. Man atrodo, kad tikėti ir pasitikėti mūsų gyvenimų prasmingumu yra būtina, ypač auginant vaikus. Tai yra mūsų pasirinkimas, kurį padarę, mes gauname tarsi palaiminimą savo gyvenimui kad koks sunkus ar net žiaurus jis atrodytų. Ir kad ir kaip būtų keista, tas tikėjimo pasirinkimas pagimdo prasmingumo pojūtį, kuris suteikia gebėjimą mylėti, pasitikėti ir gyventi, duoda jėgų gyvenimui.
Tai paprastų stebuklų pagrindas – jis mūsų rankose.
Tokiam tikėjimui vis labiau įkvepia ir mokslas. Jis tai vadina kvantiniu lauku, delta, teta, alfa, gama sąmonės bangomis. Jį patvirtina ir vis daugiau meditaciją praktikuojančių žmonių. Dievišku įkvėpimu tai vadina menininkai, muzikai, poetai, genialūs atradėjai. Kūdikiai maudosi šiose dieviškose bangose, patys būdami meile ir šviesa. Tik mūsų nedarnaus stresinio pasaulio virpesiai verčia juos būti nepatenkintais, kaip ir mus pačius.
„Mamos žurnalas“
