Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė
www.psichoterapija-jums.lt
Tel. 8*652 43939
Rutina
Kai kūdikis dar visai mažas, kiekviena savaitė jo gyvenime tiek jam, tiek tėveliams reiškia nepaprastai daug. Pirmąjį mėnesį ar pirmuosius kelis mėnesius net ir amžių dažnai skaičiuojame savaitėmis, neretai mama ir tėtis atšvenčia pirmąją, antrąją, trečiąją ir kitas savaičių sukaktis. Svoris ir ūgis taip pat iš pradžių auga labai greitai, per pirmuosius du mėnesius mažylis gali priaugti net porą kilogramų, ir, žinoma, toks mėnesio amžiaus sulaukęs kūdikis atrodys jau visiškai kitaip, nei naujagimis pirmosiomis dienomis.
Mamai pirmasis mėnuo taip pat paprastai labai greitai prabėga. Iš pradžių – atsigavimas po gimdymo, ypač jei jis buvo sudėtingesnis, prisitaikymas gyventi su vaikučiu, derinimasis prie jo maitinimo poreikių ir migdymo, raminimo, nešiojimo, jei prireikia. Iš pradžių viskas nauja ir neįprasta, labai keista, tačiau smagu, ypač jei vaikelis lauktas ir nekelia daug nerimo dėl, sakykim, didesnių išlaidų, atidėtų gyvenimo ar darbo planų, sveikatos. Antrąjį mėnesį daugiau ar mažiau jau galima pajusti rutiną, kai dienotvarkė po truputį „įsivažiuoja“ ir dienos ima atrodyti panašios viena į kitą, be didesnių staigmenų.
Taip pat, jei pirmąjį mažylio gyvenimo mėnesį naujai iškepti tėveliai buvo pasiėmę Tėvystės atostogų, antrąjį mėnesį jie jau grįžta į savo darbus, tad mamos lieka namuose vienos su mažyliais ir, galima sakyti, „mokosi“ gyventi be tėčių pagalbos dienos metu.
Jei jūsų kūdikis yra neramesnis, reiklesnis, dažnai prisireikia nešioti, padėti jam nurimti, dažnai žindote, ypač naktį – antrąjį mėnesį galite pasijusti labai pavargę.
Pirmosiomis dienomis išgyvenamas džiaugsmas ir jaudulys dėl mažylio atsiradimo padeda mamai „palaikyti tonusą“, spinduliuoti džiaugsmu, tačiau jei tenka dažnai keltis naktį, išsibudinate, galbūt ne visada iškart užmiegate – nuovargis palaipsniui susideda ir ilgainiui gali pradėti atrodyti, kad visiškai nebeturite jėgų.
Jei kūdikis pirmas arba esate iš tų žmonių, kurie visada viską stengiasi padaryti kaip galima geriau ar netgi tobulai – galbūt galvojate, kad jūsų būsena nesvarbi, svarbu, kad mažylis gautų mamos pieno, nes tai geriausias maistas kūdikiui, kad nuramintumėte jį verkiantį, nes kitaip vaikelis gali pradėti jaustis nereikalingas… Visa tai tiesa, tačiau nepamirškite ir to, kad gerai mažylio būsenai nepaprastai svarbi ir jūsų emocinė būsena.
Visų pirma, susijaudinusios, nerimastingos mamos organizme išskiriami hormonai patenka per pieną į kūdikio kūną, todėl ir mažylis gali būti neramesnis, dirglesnis, dažniau verkti, prasčiau miegoti.
Kita vertus, pervargusi mama gali pradėti pykti ant savo kūdikio, nebeturėti jėgų reaguoti į kiekvieną mažylio verksmą, nebesuvokti, ko dabar vaikelis nori (kaip kartais mamos sako: „Kad tik jis pagaliau užtiltų, nes nebegaliu girdėti to verksmo…“), kaip jį nuraminti. Pavargusios, „išsiderinusios“ mamos bandymas suprasti kūdikio poreikius ir juos patenkinti gali būti klaidingas, tai yra, manysite, kad reikia perrengti kūdikį, nors jis galbūt alkanas, arba žaisite su juo, nors jis verkia todėl, kad yra seniai pavargęs ir nori, bet negali užmigti.
Todėl labai svarbu, jei jaučiatės pavargusi ir nuolat neišsimieganti, ieškoti ir prašyti pagalbos:
– savaitgalį pamiegoti, kol vyras ar kas kitas iš artimųjų nešios ar vežios mažylį lauke,
– numigti kartu su kūdikiu jam miegant,
– apgalvoti galimybę naktį mažylį migdyti greta savęs, kad galėtumėte pažindyti, pernelyg neišsibudinant,
– prašyti artimųjų pagalbos tvarkantis, gaminant maistą.
Pirmąsias dienas po gimdymo nereta mama išgyvena ryškią nuotaikų kaitą, kai būna čia linksma, čia liūdna, čia viskas erzina, čia vėl pasaulis atrodo nusidažęs rožine spalva… Gali be aiškios priežasties pradėti byrėti ašaros, o kartais kelioms dienoms apima didelė euforija, kai mama jaučiasi absoliučiai laiminga, atrodo, kad tik dabar iš tiesų pajuto gyvenimo pilnatvę. Aplinkiniams tokios būsenos gali atrodyti keistos, tačiau emocingumas didele dalimi yra susijęs su hormonų pokyčiais po gimdymo, žinoma, turi įtakos ir įvairūs pasąmoniniai išgyvenimai, pavyzdžiui, džiaugsmas išsipildžius seniai brandintai svajonei susilaukti kūdikio, euforija dėl lengvo ir sėkmingo gimdymo arba nusivylimas dėl kokių nors komplikacijų, nerimas dėl mažylio ir visos šeimos ateities… Svarbiausia – įvertinti, ar mama, net ir esant dideliems emocijų pokyčiams, geba pasirūpinti savo mažyliu, jo poreikiais, ar poreikius patenkina tinkamai, ar pati netampa išsekusi.
Šios būsenos paprastai per kelias dienas ar 1-2 savaites praeina, nuotaika tampa lygesnė ir palaipsniui įeinama į vėžes. Sudėtingiau tuomet, kai būsena užsitęsia kelias savaites ir mama pervargsta, nebegali atliepti kūdikio poreikių. Būtent antrąjį mėnesį pogimdyminė depresija ir gali „sužydėti“ visu ryškumu.
Gali kamuoti nerimo, netgi panikos priepuoliai, sumažėti arba ypač padidėti apetitas, labai sutrikti miegas, mama gali imti jaustis niekam tikusi, nieko nesugebanti, tik kenkianti savo vaikui. Gali netgi atsirasti minčių apie mirtį, savižudybę, kai kuriais atvejais, kai jau kalbame apie pogimdyminę psichozę, mama gali girdėti balsus, matyti vaizdus, kurių niekas kitas negirdi ir nemato, pradėti „nusišnekėti“ – išsakyti keistas, aplinkiniams nesuprantamas mintis (kad kažkas seka, stebi arba kad gali valdyti pasaulį, kad mažylis yra Dievo įsikūnijimas ir panašiai). Tokiais atvejais būtina nedelsiant kreiptis į gydytojus skubios pagalbos.
Reikėtų nepamiršti, kad, nors apie tai ir mažiau kalbama, tėčius taip pat gali ištikti pogimdyminė depresija, kurią atpažinti gali būti kur kas sunkiau, nes vyrai paprastai sunkiau geba įvardyti savo jausmus ir mažiau linkę kam nors apie pasakoti. Vis dėlto, nors dažnai visas dėmesys skiriamas tik mamoms, tėčiams taip pat tenka išgyventi prisitaikymą prie pasikeitusios situacijos šeimoje ir naujojo šeimos nario, ir tai tikrai yra nelengva. Tėčių depresiją dažniausiai galima įtarti tada, kai nebeskubama po darbo grįžti namo, o vis ilgiau užsisėdima darbe ar kur nors su draugais bare (ar be draugų), vis didėja išgeriamų alaus bokalų ar butelių skaičius… Tai – vienas iš „vyriškų“ būdų, beje, gana dažnas, bandyti susitvarkyti su depresija patiems.
Kai yra rimta depresija, gali nebeužtekti vien noro ir pastangų „susiimti“. Kartais gali prireikti vaistų, dažniau – psichologo, psichoterapeuto pagalbos. Galima pradėti ir nuo paprastesnių priemonių, tačiau, joms neveikiant, vis dėlto svarbu būtų pasitarti su specialistu, nes užsitęsusi depresija labai trikdo mamos ir tėčio ryšio su mažyliu kūrimąsi, ir dėl to gali susiformuoti nesaugus kūdikio prieraišumo tipas.
Taigi paprastieji būdai padėti sau, kai vargina depresija:
– bandyti susidaryti dienos struktūrą. Kartais, kai mažylis yra „pametęs“ dienos ritmą, tai nėra paprasta, nes naktį tenka nešioti ir niūniuoti lopšines, o dieną po tokios nakties kartais gali būti paprasčiausiai sunku atsikelti. Tačiau pabandykite išlaikyti bent esminius dienos taškus: kėlimąsi, prausimąsi ir pusryčiavimą ryte, pietavimą dieną, ramų ruošimąsi miegui – vakare. Įterpkite išėjimą pasivaikščioti į lauką, kuris, aišku, turėtų vykti dienos metu, o ne naktį – tai padės sukurti aiškesnę dienos struktūrą, o kartu jūs išjudėsite, įkvėpsite oro, pasimėgausite dienos, o ne dirbtine šviesa (tai labai svarbu depresijai gydyti). Tėčiams dienos struktūrą palaikyti paprasčiau, jei reikia kasdien vykti į darbą, tačiau irgi svarbu, kad diena nepavirstų naktimi, o naktis – diena, jei yra atostogos arba savaitgalis;
– valgyti kokybišką, skanų maistą. Jei kūdikis neramus, dažnai mamos nebespėja pasigaminti įprasto maisto, valgo nereguliariai, užkandžius arba greitai paruošiamus pusfabrikačius. Tačiau labai svarbu, kad maitinimasis būtų kuo kokybiškesnis, mama gautų reikalingų maisto medžiagų – tai padėtų jai išlikti sveikai, kartu ir palaikyti nuotaiką. Jei nėra kada pasiruošti maisto vienai būnant su kūdikiu – pasigaminkite iš vakaro, kai vyras pabus su vaikeliu, ir susidėkite šaldytuve arba užsišaldykite, kad teliktų pasišildyti. Nepamirškite valgyti vaisių, daržovių, kitokio sveiko maisto. Beje, prisiminti, kas yra sveika mityba, svarbu ir tėčiams: nusipirkti ir nusiplauti, sakykim, obuolių, daug laiko neužima, o organizmui bus daugiau naudos, nei išgėrus bokalą alaus;
– rasti laiko pailsėti, pamiegoti. Jei kažko nespėjate – atidėkite tuos darbus „vėlesniems ir geresniems“ laikams arba ieškokite pagalbos. Nesijauskite nevykėliai ir nesigėdinkite, jei ieškote namų tvarkytojos ar prašote mamos padėti: mažus vaikus kartais auginti būna sudėtinga, ir tada kiti darbai tampa ne tokie svarbūs. Kai vaikas paaugs, padarysite tai, ko nespėjate dabar. Jei kažko negalima nukelti – pergalvokite savo prioritetus. Kūdikiui labai svarbu, kad šalia būtų mylinti ir besišypsanti, o ne pervargusi mama, o mamai svarbu jausti šalia palaikantį, o ne niurzgantį tėtį;
– pasikalbėti apie tai, kaip jaučiatės ir kaip gyvenate. Kūdikio atsiradimas – tikrai didelis įvykis, apverčiantis visą iki tol buvusį gyvenimą aukštyn kojomis. Atsiranda kiti prioritetai, kitos pokalbių temos. Galite jausti daugybę visokiausių jausmų – nuo džiaugsmo iki pykčio ar nusivylimo. Kalbėkitės apie tai: tarpusavyje, su savo draugais ir draugėmis, tėvais, broliais, seserimis, kitais „naujai iškeptais“ tėveliais ir mamomis. Neužsidarykite savyje ir neužkonservuokite savo jausmų: tokiu atveju vieną dieną rizikuojate nugrimzti į gilią depresiją arba „sprogti“ kaip netinkamai „užvekuotas“ stiklainis. Jausmams būtinai reikia leisti „išeiti“.
Mažylis
Daugelis tyrėjų, kalbančių apie mažų vaikų raidą, pabrėžia, kad pirmieji kūdikio gyvenimo mėnesiai didele dalimi yra skirti savo poreikių patenkinimui, o tik gerokai vėliau vaikas pradeda pats domėtis suaugusiuoju. Pavyzdžiui, psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas pirmuosius kūdikio gyvenimo metus yra pavadinęs oraline stadija: tai reiškia, kad tik gimusio vaikelio vienas iš svarbiausių poreikių yra valgyti, ir daugiausia malonumo kūdikis patiria žįsdamas, tai yra, per burną (lotynų kalba os, oris reiškia burną). Bandydami pamaitinti kūdikį tada, kai jis to nenori arba neduodami valgyti išalkusiam rizikuojame sudaryti sąlygas oralinei fiksacijai – tai Froido įvestas terminas, apibrėžiantis, kad jei tam tikru etapu žmogaus poreikiai nėra patenkinami, jis gali vėliau visą gyvenimą bandyti juos patenkinti, ypač ištikus stipriai emocinei krizei – bet kartais ir paprasčiausiai norėdamas nurimti, naudodamasis šiais būdais kaip galimybe spręsti vaikystėje neišspręstus konfliktus (pavyzdžiui, daug valgant, kalbant, rūkant, graužiant rašiklio galą…).
Dar galima būtų pridurti, kad žindant kartu vyksta ir be galo intensyvus bendravimas tarp kūdikio ir jo mamos: tai yra, mama paprastai imdama mažylį pažindyti jį kalbina, šypsosi, žvelgia į jo akis, paglosto, priglaudžia prie savęs – visa tai, šalia paprasto pamaitinimo fizine prasme, suteikia ir daugybę stiprių emocinių išgyvenimų.
Žymi vaikų raidos specialistė Ana Froid (beje, ji buvo Z. Froido duktė), kalbėdama apie kūdikystės laikotarpį, pažymėjo, kad pirmąjį gyvenimo pusmetį mažylis labiausiai rūpinasi, kad būtų patenkinti jo poreikiai, o mama jam yra žmogus, tenkinantis šiuos poreikius. Taigi nelabai realu būtų tikėtis, kad kūdikis atsižvelgs, kai mama yra pavargusi ar nuliūdusi (kartais mamos tikisi, kad kūdikis „supras“ ir pernelyg daug iš jų nereikalaus) – kol kas tokiam supratimui jis per mažas, todėl verčiau prisiminti, kokie yra natūralūs kūdikio poreikiai ir rūpintis, kaip juos patenkinti, užuot tikėjusis lygiaverčio grįžtamojo ryšio.
Visi psichologai, kalbantys apie ankstyvąją raidą, antrąjį gyvenimo mėnesį labiausiai pažymi dėl atsirandančios kūdikio „socialinės“, tai yra, skirtos suaugusiam asmeniui, šypsenos. Tai rodo, kad kūdikis palaipsniui atkreipia dėmesį į šalia jo esantį suaugusįjį ir iš normaliojo autizmo (dar vadinamos prabudimo) fazės pereina į normalios simbiozės fazę, kaip ją pavadino psichoanalitikė Margaret Mahler (apie normaliojo autizmo fazę kalbėjome praeitą mėnesį). Ši fazė prasideda antrąjį mėnesį ir tęsiasi iki pusės metų.
Verksmas ir šypsena – tai patys galingiausi kūdikio būdai, kuriais jis prisikviečia prie savęs suaugusįjį ir kuriems suaugusieji sunkiai gali atsispirti: verkiantį kūdikį paprastai imame kalbinti, raminti, paimame ant rankų, o besišypsančiam atsakydami taip pat pradedame šypsotis. John Bowlby ir Mary Ainsworth, prieraišumo teorijos kūrėjai, pirmųjų dviejų mėnesių fazę (paprastai ji užtrunka mažiausiai pirmas 8 savaites, dažniau apie 12, o nepalankiomis sąlygomis gali trukti ir ilgiau) pavadino pradine, arba ikiprieraišumo, faze. Šiai fazei būdinga, kad, nors vos gimę kūdikiai jau gali atskirti savo mamos balsą, kvapą nuo kitų žmonių balso ir kvapo, iš esmės jie vienodai reaguoja į visų suaugusiųjų bandymus globoti, nuraminti (galime palyginti, kad suaugusieji į kūdikį reaguoja labai nevienodai…). Fazės pabaigoje kūdikis jau pradeda skirti mamą iš aplinkinių.
Sąmoningos šypsenos atsiradimas parodo, kad kūdikis palaipsniui pradeda ne tik imti iš aplinkinių jų meilę ir rūpestį, bet ir pats prisiriša ir atsiliepia į rodomą meilę. Trumpai tariant, pamažu atsiranda dialogas tarp mažylio ir juo besirūpinančiųjų suaugusiųjų – nors kol kas jis pasireiškia tuo, kad kūdikis mokosi bendrauti su suaugusiuoju, o ne, kaip kalbėjome anksčiau, jau gali atsiliepti į suaugusiojo poreikius. Labai svarbu, kad mama (su kuria dažniausiai kūdikis praleidžia daugiausia laiko) galėtų žvelgti į kūdikį mylinčiu ir juo besidžiaugiančiu žvilgsniu, būtų lyg veidrodis, kuriame mažylis regėtų save gerą ir vertą meilės, sukeliantį mamai džiaugsmą ir iššaukiantį šypseną mamos veide. Kaip yra pasakęs dar vienas žymus psichoanalitikas, rašęs apie kūdikių raidą – Donald Woods Winnicott: „Ką mato vaikas, žiūrėdamas į mamos veidą? Paprastai vaikas mato patį save“.
Būtent todėl didelė kliūtis normaliam ryšiui tarp mamos ir vaikelio formuotis yra mamos depresija ar paprasčiausias ilgai užsitęsęs nuovargis: pavargusi ar depresiška mama tiesiog nebeturi jėgų šypsotis ir džiaugtis savo kūdikiu, todėl gali perteikti jam žinią, kad su juo kažkas yra negerai. Ankstyvasis bendravimas tarp kūdikio ir jo mamos, kai kūdikis žvelgia į mamos veidą plačiai atmerktomis akimis ir sutinka jos mylintį žvilgsnį, sukuria pagrindą žmogaus savivertei formuotis, kuri svarbi visam vėlesniam gyvenimui.
Jei mamos turi daugiau vaikų ar bendrauja su kitomis mamomis, tikriausiai jau pradeda pastebėti, kad visi kūdikiai yra skirtingi. Taip, kaip ir mes, suaugusieji, esame nevienodi ir su vaikais bendraujame kiekvienas kitaip, ir kūdikiai yra skirtingo aktyvumo, „verksmingumo“, jautrumo, skirtingai siekia bendravimo su suaugusiais. Tokiu būdu jau nuo pat pirmųjų mėnesių formuojasi individualus ir unikalus, būdingas tik tam kūdikiui ir jo mamai, bendravimo būdas, kuris gali skirtis nuo tos pačios mamos ir jos bendravimo su mažylio broliais ir sesėmis, taip pat nuo to paties kūdikio ir jo bendravimo su tėčiu ar seneliais.
Patarimai mamai, atsižvelgiant į kūdikio psichologinės raidos ypatumus
• Kalbinkite savo mažylį, džiaukitės juo ir šypsokitės: leiskite jam jaustis mylimam ir svarbiam.
• Jei jaučiatės pavargusi ar įtariate, jog jums gali būti depresija – nepalikite šios būsenos spręstis savaime. Ieškokite pagalbos, jei reikia – kreipkitės į specialistus.
• Žindykite vaikelį tada, kai jis alkanas: stenkitės, kad mažyliui netektų ilgai verkti ir laukti „tinkamo valgymui“ laiko, kita vertus, jei atrodo, kad jis yra sotus ir verkia dėl kažko kito – raminkite kitais būdais, o ne vien žindymu.
„Mamos žurnalas“
