Dainininkų Violetos ir Viliaus Tarasovų šeima šį rudenį į mokyklą išleido jaunėlę Gabrielę. Su Violeta Tarasoviene kalbamės apie jų šeimos kasdienybę.
Violeta, ar išleidote į mokyklą Gabrielę jau mokančią skaityti?
Ji mokyklai pasirengė priešmokyklinėje grupėje. Gabrielė pati labai norėjo visko išmokti, aš raides pažinti mokiau daugiau žaidybine forma, piešėme ir angliškas, ir lietuviškas raides. Pernai išmoko skaityti, jau neblogai rašo, skaičiuoja. Kai pradėjo lankyti paruošiamąją grupę, dar nemokėjo perskaityti mažųjų raidžių, tik didžiąsias, o paskui labai greitai pajudėjo mokymosi procesas. Nenoriu vadinti savo vaiko vunderkindu, bet jai mokytis įdomu. Gabrielė nuo vaikystės labai mėgsta knygeles. Mėgstamiausias yra išmokusi mintinai, turime filmuotą medžiagą, kai jai buvo kokie treji, vyresnioji Elinga varto knygutę, o Gabrielė žodis į žodį „skaito“. Darželyje labai greitai išmoksta eilėraščius.
Viena mėgstamiausių Gabrielės knygelių – „Karlsonas ir mažylis“. Dar vienas „topas“ – eiliuota „Ožkytė Mekekiotė“. Visa knyga yra gal 9 stulpelių eilėraštis apie ožkelę, šią knygelę padovanojo močiutė ir labai pataikė. Norisi dažniau nupirkti lietuvių autorių knygučių, bet man ne visos patinka, kai kurios labai sunkios. Anksčiau prieš miegą būdavo būtinas ritualas paskaityti knygelę. Dabar pati jau pasiskaito.
Atsivežėme iš Vilniaus didelę krūvą vyresniosios likusių knygučių. Elingai vaikystėje patiko vieno prancūzų autoriaus knygelė „Mažojo Nikolia pertraukos“. Sakė, kad labai smagi. Paskaičiau Gabrielei – ir ta kvatoja. Tokios vaikiškos knygutės ir turėtų būti – smagios, turinčios humoro jausmą. Abiems dukroms skaičiau klasikines Brolių Grimų, H. K. Anderseno pasakas. Tik reikia žiūrėti, ką perki, nes kartais knygos vertimas būna blogas, tekstas sukarpytas, suprimityvintas. Pati pasaka grožine literatūra nė nekvepia. Todėl vaikiškas knygeles išrenku aš, o Gabrielei leidžiu pačiai rinktis spalvinimo ir užduočių knygutes.
Kaip lavinate Gabrielę, ar ji lanko muzikos ar šokių pamokėles?
Ji lanko pramoginius šokius, o nuo rudens – ir muzikos mokyklą. Tą tikrą, tradicinę. Tegul nesupyksta „Yamaha“ ar „Tamsta“ muzikos mokyklos… Vyresnioji muzikos mokyklos nelankė. Prisiminiau savo patirtį, kad man pačiai tai buvo katorga, kažkokia prievolė. Pirmi metai dar būna nieko, o vėliau pradedi pavydėti kiemo draugams, kurie gali žaisti, o tu kažkodėl privalai groti. Vilius irgi pasakojo, kaip norėdavo spardyti futbolo kamuolį, užuot grojęs smuikeliu. Elinga nerodė noro mokytis muzikos, todėl ir neverčiau. O Gabrielė nori. Tikiuosi, bus kaip su skaitymu, jai patiks. Dabar ji namie prie pianino pagroja gamą. Mes turime instrumentą, pas mus ateina vaikai mokytis dainuoti. Gabrielė mato gyvenimą, pilną muzikos.
Elinga jau greitai bus pilnametė ir dabar klausia: „O kodėl vaikystėje manęs neleidote į muzikos mokyklą?“ Supranta, kad tai ir išprusimas, ir pasaulėžiūros plėtimas.
Į užsienio kalbų pamokas Gabrielės dar neleidome, bet ji mėgsta žiūrėti filmukus anglų kalba. Jei ko nesupranta, pasakau. Mes patys buvome išsižioję, kai kartą gatvėje ji susikalbėjo su užsieniečiais.
Pastebite jaunėlės muzikinius gabumus?
Stodama į muzikos mokyklą ji gavo 10 balų iš 10. Tai jau nebe mūsų nuomonė, ar turi muzikinių gebėjimų. Kadangi abu esame muzikantai, matome, kad duomenis Gabrielė tikrai turi. Praėjusiais metais darželyje ją ruošė „Dainų dainelei“ kaip solistę, tik labai gaila, kad prieš atranką labai apsirgo, kosėjo. Ji nuo lopšelio laikų aktyvistė, dainuoja, šoka, groja. Išmoksta visų vaikų vaidmenis ir daineles.
Jūs su Viliumi sportiški. Ar dukros prisijungia sportuoti drauge?
Elinga per mokslo metus lanko sporto klubą, o Gabrielė sportuoja pramoginiuose šokiuose. Prasidėjus vasarai, mažoji noriai eina su mumis kartu į klubą, jai patinka bėgimo takelis. Neseniai važiavome dviračiais į Juodkrantę. 18 kilometrų – Gabrielei įveikiamas atstumas. Kai esame laisvi, ir geras oras, nuvažiuojame į Karklę – 10 kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal. Gabrielė prieš kelerius metus drąsiai numindavo prie jūros, praėjusiais metais jau truputį zyzė, o šiemet ir vėl viskas gerai. Vaikiškas dviratukas jau atitarnavo, šiemet per gimtadienį gavo „rimtesnį“, su pavaromis, kuris tiks iki paauglystės.
Koks jūsų šeimos laisvalaikis, kai esate visi kartu?
Mėgstame jį leisti su draugais. Nemažą laisvalaikio dalį tenka skirti šuniui – turime jauną labradorę Dorą. Šuo buvo didžioji Gabrielės svajonė. Porą metų dukra vis kalbėdavo, kaip nori turėti šuniuką, gatvėje eidavo prie kiekvieno sutikto šuns. Labiausiai šiai idėjai priešinosi Vilius. Paskui Gabrielė paaugo ir susiprato: ogi gali šuns paprašyti Kalėdų Senelio. Ji parašė laišką Kalėdų Seneliui, o mes sakome: „Senelis neneša gyvūnų“. Išgirdęs kaimynas užprotestavo: „Neša neša, man pernai atnešė“. Patekome į keblią situaciją. Galų gale tėčiui suminkštėjo širdelė, ir prieš Kalėdas mes radome šuniuką – pardavė pažįstami žmonės. Nusprendėme, kad labiausiai tiks labradorų veislė, nes labradorai laikomi šeimos šunimis. Gabrielė svajojo apie akita inu veislės šunelį, kaip filme „Hačiko“. Bet jie Lietuvoje labai reti, brangūs. Haskiai atkrito dėl to, kad gausiai šeriasi kailis, su jais reikia daug lakstyti. Mūsų labradorės Doros ramia nepavadinsi – jai dabar 8 mėnesiai, laksto taip, kad vos gali nulaikyti. Ir miega kaip kūdikis.
Dora mūsų namuose atsirado būtent Kalėdų rytą. 8 valandą ryto dovanėlė pradėjo lakstyti po namus, o pabudusi iš miegų Gabrielė net nesuprato, kad tai šuniukas jai. Jau praėjo pusė metų, o ji vis dar pasako: „Mama, o jūs netikėjote, kad Kalėdų Senelis gali atnešti gyvūnėlį“.
Šuniukas mums visiems teikia daug džiaugsmo. Iš pradžių Gabrielė galėjo jį pakelti ir nešiodavo ant rankų tarsi vaiką. Dabar Dora jau sunki. Pratiname Gabrielę ir prie rūpinimosi ja – kartu važiuojame pas veterinarijos gydytoją, jei reikia atlikti kokią procedūrą. Dukra nuolat klausinėja, ką jai darys? Kam to reikia? Kodėlčiukų amžius mūsų namuose dar nesibaigė.
Kartą Dora buvo pabėgusi. Nuėjome į kavinę šalia namų, ir kol aš užėjau į vidų, lauko terasoje laukę Vilius su vaikais nepastebėjo, kaip Dora dingo. Gabrielė atbėgo pas mane šaukdama, o Elinga puolė per visą miestą šuns gaudyti. Laimė, kad Dora sutiko kitą šunį ir sustojo, o juk galėjo ir mašina partrenkti, ir paklysti. Nuo to karto nebepaliekame taip laisvai, kai einame kur nors iš namų. Tiesa, dabar Dora jau protingesnė, supranta komandas.
Ar pajūrio oras užgrūdino dukras?
Gabrielė atspari ir šalčiui, ir drėgmei. Šeima mane vadina „vilniete“, nes man Klaipėdoje visada šalta ir vėjai pučia. O Gabrielė su tėčiu „klaipėdiečiai“ – jai niekada nešalta, labai mažai serga. Pastebėjau, kad visi klaipėdiečiai, išvažiavę gyventi į Vilnių ar kur toliau nuo jūros, ilgisi vėjo ir gaivos. Sako, Klaipėdos vėjas net smegenis prapučia – visi rūpesčiai nutolsta. O mes su Elinga abi „vilnietės“, mums šalta. Mane vėjas erzina, aš kartais taip nuo jo pavargstu. Nuolat verkšlenu, kad vasarą Vilniuje būna šilčiau negu pajūryje. Užtat žiemos prie jūros švelnesnės. 20 laipsnių speigas buvo tik prieš kokius 3 metus, ir tai tik keletą dienų.
Koks tarp sesių ryšys?
Dabar sudėtingas laikas, nes Elingai tuoj 18, ji viską išmano, o sesei 7, ji irgi „viską išmano“. Dvi asmenybės, ir nė viena nenusileidžia. Mes nepiktnaudžiaujame Elingos gerumu ir dažnai neužkrauname auklės pareigų. Kai tikrai reikia, ji prižiūri Gabrielę, bet dažniausiai išvykdami į renginius mažąją paliekame senelių globai.
Elinga sesei yra autoritetas muzikos srityje, tarkime, skamba daina, o aš nežinau, kas ją atlieka, tai Elinga tikrai žinos. Juk abi tokios protingos ir suaugusios, kad nėra kur ir įsiterpti.
Kaip seneliai dalyvauja jūsų dukrų gyvenime?
Su vilniečiais seneliais pasimatome tik 3–4 kartus per metus, jei kelioms dienoms važiuojame į Vilnių, tai pasiimame Gabrielę, kad pabūtų pas močiutę. Mano mama atvažiuoja pas mus per šventes, tada pabūna ilgiau. O Klaipėdos seneliai, Viliaus tėvai, dalyvauja šeimos gyvenime daugiau. Kartais pasiima Gabrielę į kiną ar pasivaikščioti. Yra panašaus amžiaus Viliaus brolio vaikai, tai pusbroliams ir pusseserėms kartu smagu. Gabrielė vyresnį už save pusbrolį tiesiog dievina, jam atiduotų paskutinį šokolado gabaliuką…
Ar daug dėmesio skiriate sveikam maistui?
Mes nesame kokie nors sveiko maisto fanatikai ar žaliavalgiai, viską darome proto ribose. Laikausi tokio požiūrio: jei kokakola nesveika, vadinasi, jos galima išgerti kartą per mėnesį. Arba jei kiauliena – riebus ir nelabai sveikas maistas, valgome kartą per savaitę ar per dvi savaites. Vakarienei gaminu salotas. Esame nusipirkę garų puodą, tik mažoji raukosi, nori kepto kotletuko, o ne virto garuose. Dažnai gaminu troškinius. Tarkime, šiandien gaminsiu jautieną su burgundišku vyno padažu. Gabrielė turi kokius 4 mėgstamus patiekalus, kurie sukasi ratu: burokėlių sriuba, makaronai su sūriu, kotletukai, lietiniai… Būna, kad šeimai gaminu 3 skirtingus patiekalus, nes pati užsinoriu vieno, Vilius su Elinga – ko nors kito, Gabrielė – trečio.
Džiaugiuosi, kad darželyje Gabrielė valgydavo sriubas. Dažnai prašydavo ir antros porcijos, bet mėsos patiekalų darželyje retai įsiūlydavo. Nors gyvename pajūryje, dukra nemėgsta žuvies. Kartą Vilius atėjo jos pasiimti į darželį, ir pavakariams buvo žuvies kotletai. Visi krapšto lėkštėse tą žuvį… Vilius pradėjo įtikinėti: „Vaikai, čia kotletai iš ryklio mėsos, jei valgysit, dantys bus kaip ryklio, sveiki ir stiprūs“. Žiūri, vaikai tik kerta, o suvalgę kotletą klausia: „Ar jau paaštrėjo mano dantys?“ Vilius tikrai moka bendrauti su vaikais.
Kad vaikas valgytų, turi atitinkamai pateikti maistą, įkalbėti paragauti. Vienintelė žuvis, kurią Gabrielė valgo be įkalbinėjimų, yra karštai rūkyta skumbrė. Kuris klaipėdietis jos nemėgsta? Dar keptą lašišą mėgsta.
Saikingai valgome ir grietinės, ir majonezo, – pavyzdžiui, kaip gaminsi pavasarines salotas su žalumynais ir ridikėliais be grietinės? Bet dažniau ruošiu garstyčių ir aliejaus užpilą.
Picerija yra sekmadienių džiaugsmas, ir tai ne kiekvieną savaitę. Kartais užsisakome picos į namus. O blogą maistą – cukraus vatą, kukurūzų spragėsius – vaikai valgo per Jūros šventę. Nes tada pilnos gatvės tų pagundų, ir visi valgo. Tik taip būna vos 2–3 dienas per metus.
Ką Gabrielė mėgsta veikti su tėčiu, ką su mama?
Kai būna sniego, Vilius susirenka visus kiemo draugus ir eina čiuožinėti nuo kalno. Dažniausiai ne slidėmis, o tomis plastmasinėmis lėkštėmis. Viliui patinka vaikų kompanija, jis vasarą ir maudytis jūroje vežasi ne tik Gabrielę, bet ir jos draugus. Jų požiūris į maudynes sutampa – vanduo niekada nešaltas.
O darbeliai, spalvinimo užduotėlės ar knygelių skaitymas – tai mudviejų su Gabriele veikla.
Kokios jūsų šeimos svajonių atostogos?
Jos būna rudenį ir priklauso nuo kompanijos ir gero oro. Praėjusiais metais buvome Kretoje, man buvo jau per šalta, ir vanduo vėsus, o Gabrielei su Viliumi labai patiko. Šiemet atostogų nenukelsime taip giliai į rudenį.
O mūsų vasara netipiška – savaitgaliais, kai visi ilsisi, mes dirbame, užtat paprastą dieną galime gulėti tuščiame pajūryje vienui vieni.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Vitos Jurevičienės fotosesija
Kokie jus nerealus! Kaip gerai,kad jusu dukryte tokia aktyvi. Manau taip ir turi buti! Sedejimas prie kompjutrio vaikams tikrai ne inauda. O jau nuo vaikystes kazkuom uzsiimantys vaikai,galima sakyti jau turi ateiti. Ir jie auga kitokiais,labiau subrende buna ir giliau mastantys. Aisku yra ir isimtis. Asmenybes nuo pat mazens buna susiformavusios. Mano vaikai taip pat lanko daug bureliu,jeigu taip galima pasakyti. Dukra metams vyresne uz jusu Gabriele. Lanko menine gimnastika,jeigu speja po treneruotes vaziuoja i dar vienos sporto sakos treneruote,ir sekmadieniais dar jodineja. Kad ir kaip skambetu keista,uztenka laiko dar ir su vaikais aplink gatve palakstyti :):);) O sunus i muzika atsidave 🙂 Dziaugiuosi uz jus. Jus nerealus!