Žalčiukas ant „bodžiuko“

IMG_6452

Dizainerės Jolanta Rimkutė ir Ieva Ševiakovaitė. Foto-pix studijos nuotrauka

Jeigu auginate priešmokyklinukus, negalėjote likti abejingi idėjai, kad net 150 000 vaikų dovanų gaus po tautinį kostiumą.

Ši mintis labai greitai „užsikūrė“, o paskui ir nuvėso. Tuo tarpu buvo ir tokių tėvų, kurie pagalvojo – kam mums ši akcija, mes savo vaikus rengiame stilizuotais tautiniais drabužiais nuo gimimo, ir taip jau daugybę metų!

Visos tautos turi gražiausią ornamentą

Mados dizainerės Ieva Ševiakovaitė ir Jolanta Rimkutė prieš 15 metų pasiūlė idėją kasdienius drabužius dekoruoti tautinėmis detalėmis. Viskas prasidėjo nedrąsiai, o „užaugo“ iki rimtų kolekcijų ir sekėjų, kurie vilki šiuos drabužius visame pasaulyje.

Svarbiausia – nors kiekvienais metais dizainerės sugalvoja naujų tautinių detalių, idėjoms galo nematyti, nes tautinio kostiumo tema, pasirodo, neišsemiama.

Kaip gimė ši unikali idėja, kurią dabar bandoma pakartoti? Jolanta Rimkutė pasakoja: „Su Ieva daug keliavome, kaupėsi pasaulio suvokimo patirtis. Supratome, kad nuvažiavus į kitą šalį įdomiausia būna tai, kas toje šalyje savito, o ne tai, kas bendra visiems. Turistas nenori globalių dalykų, o žavisi to krašto autentišku dizainu. Man labai gražu, kai kiekvieną krašto istoriją galima skaityti per ornamentus, spalvų dermę. Juk iš Filipinų norisi parsivežti filipinišką daiktą, o iš Kolumbijos – kolumbietišką.

Grįžusios iš kelionių pamatydavome, kad mūsų naujojoje besikuriančioje visuomenėje labai trūksta ženklų ir tradicijų, kurios parodytų mūsų unikalumą“.

Kai Lietuva vėl tapo laisva, labiausiai visiems norėjosi asimiliuotis su pasauliu, siurbti tai, kas yra globalu, vienoda. Pasivyti, susilyginti. Tačiau po kurio laiko atėjo ir ilgesys to, ką mes turime savito, unikalaus, išskirtinio.

„Taip, mes gyvename dvejopus gyvenimus – viena vertus, norime globalių, standartizuotų dalykų, o kita vertus – ilgimės unikalumo, išskirtinumo“, – sako Jolanta. Svarbiausia – nenukrypti į vieną iš kraštutinumų. Neiname į „Maximą“ apsirengę tautiniais kostiumais, norime mūvėti džinsus ir patogius trikotažinius marškinėlius, tačiau juos pažymėję tautine detale jau nešame žinutę, kad esame lietuviai, didžiuojamės savo kilme.

_MG_5350

Lietuviškos tautinės spalvos vaikams labai patinka. Juokais galima pasakyti, kad tai lego spalvos – pačios ryškiausios ir vaikiškiausios

Idėjai 15 metų

„Viskas prasidėjo labai seniai – daugiau nei prieš 15 metų. 2003 metais sukūrėme pirmąją kolekciją, bet ir anksčiau stengėmės naudoti kuo daugiau lietuviškų audinių, raštų. Impulsų kūrybai ėmėme iš savo vaikystės. To mus mokė stažuotėje Paryžiuje. Ten mums tapo aišku, kad kitiems esi įdomus tik tiek, kiek esi unikalus. Mums tada buvo po 24 metus. Kaip kūrėjos, mes labai anksti suvokėme, ką reikia daryti“, – sako drabužių dizainerė Jolanta Rimkutė.

Kur rasti tautiškų detalių

Kai merginos nutarė savo kolekcijose naudoti tautinius motyvus, iškilo daugybė klaustukų. Nors studijuojant Dailės akademijoje yra atskira disciplina apie tautinį kostiumą, tų žinių nepakako. Jolanta pasakoja, kokia buvo pradžių pradžia: „Geriausias draugas tokiais atvejais – knygos, o paskui – konsultacijos su istorikais. Tarkime, dėl baltų ženklų interpretavimo.

Istorikai nenurodo griežtų prasmių, galime tuos ženklus interpretuoti taip, kaip jaučiame, kaip mums atrodo. Toks požiūris atlaisvino sparnus, kad galima turėti archetipinę bazę, o visa kita – improvizacija, žaidimas. Baltai patys mums nepaliko aprašymų, ką koks ženklas reiškia, o tie aiškinimai – tai XIX amžiaus tyrinėtojų subjektyvios pastabos. Tad, kaip sako istorikai, – kaip tu matai, ką tu matai tame ženkle, tas ir yra. Kai žinias sujungi su kūryba, išeina puiki dermė. Taip, mes nesame akademinės tyrinėtojos, mes – kūrėjos, kurios naujai, savaip interpretuoja“, – sako Jolanta.

Kai pradedi aplinkoje ieškoti tautinių detalių, tai tampa hobiu, aistra. Pačios kojos nuveda į kaimo bažnytėles, norisi pasidairyti po istorijos muziejus, pavartyti senovinę knygą, o jei dar likę savos močiutės skarelių ar prijuosčių, – visai kitomis akimis ją pamatai. Čia ir yra stilizuoto kostiumo esmė – kad detalės sužadintų smalsumą, kad vaikas, kuriam mama marškinėlius papuošia tautinių spalvų aplikacija, paklaustų – o kodėl spalvos tokios? Tai puiki proga tėvams prisiminti istoriją, pasakoti vaikui apie Lietuvą, žadinti pasididžiavimą savo šalimi.

Pasak pašnekovės, kai pradedi naudoti vieną ženklą, tu nori nenori pradėsi matysi kitus arba tuos pačius ženklus tyrinėsi giliau. O tos gelmės yra beribės.

_MG_5171

Tautinė simbolika veikia kaip geras užkratas, ypač tiems, kurie gyvena ne Lietuvoje ir jos ilgisi

Lietuviškos spalvos – kodėl tokios ryškios

Lietuviškos tautinės spalvos vaikams labai patinka. Juokais galima pasakyti, kad tai lego spalvos – pačios ryškiausios ir vaikiškiausios. Kodėl mes, būdami ramaus temperamento, šiaurietiško mentaliteto tauta, savo tautinius kostiumus siuvome tokius ryškius?

„Taip, lietuviškų tautinių drabužių spalvos mums atrodo nebūdingai sodrios ir ryškios. Tik nepamirškime vieno dalyko – mes kalbame apie XIX amžiaus pabaigos kostiumus, kurie yra atkurti. Reikia žinoti, kad tuomet kostiumo istorijoje jau buvo atsiradę sintetiniai dažai. Kai tiek daug vienspalvių dalykų aplinkui, matyt, žmonėms natūraliai norėjosi spalvų. Be to, nepamirškime, kad tas kostiumas, kuris dabar laikomas tautiniu, yra nekasdieninis, išeiginis rūbas.

Kaip mes patys rengiamės į šventes, vakarėlius? Juk pasiryškiname akis, apsimauname aukštakulnius, su kuriais kasdien nevaikštome, apsirengiame blizgančią suknelę. Tai pakelia nuotaiką, sukuria šventės pojūtį. Tais laikais niekas nebuvo kitaip – išeiginis rūbas savyje turėjo užtaisą, kaip sukurti šventę, o nebuvo tik funkcinis apdaras, apsaugantis nuo šalčio ir lietaus. Natūralu, kad jis buvo ryškus, puošnus, su daug marginimų raštų, detalių“, – sako Jolanta Rimkutė.

Pasak dizainerės, labai įdomu tyrinėti senovinių lietuviškų drabužių ar namų tekstilės spalvines dermes, raštus. Tai tarsi tų laikų moterų tapyba, jų pasaulio suvokimas ir išdėstymas ant audinio. Kaip ir visuose gebėjimuose vienos buvo apdovanotos talentu, kitos – tik kopijuodavo.

Negudrias audimo stakleles turėjo dažna moteris, ir tai, kaip ji sudėliodavo siūlus ausdama, tarkime, skarelę, niekada nebepasikartos. Tuose namudiniuose kūriniuose – ištisos dramos, išgyvenimai, kaip tikruose dailininkų tapybos darbuose.

_MG_5350_2

Vaikiškas kolekcijas paprastai pradeda kurti tie dizaineriai, kurie patys susilaukia vaikų

Vaikai – imliausi ir nuoširdžiausi „nešiotojai“

Vaikų mados Lietuvoje kol kas dar labai mažai. Vaikiškas kolekcijas paprastai pradeda kurti tie dizaineriai, kurie patys susilaukia vaikų. Jolanta pasakoja: „Mes su Ieva Ševiakovaite kartu kuriame jau 20 metų, vienaip ar kitaip mūsų darbuose (kaip ir daugelio kūrybininkų darbuose) atsispindėjo asmeninis gyvenimas. Žiūrėdamas daugumos menininkų kūrinius, sukurtus per gyvenimą, gali perskaityt jo asmeninį dienoraštį, nes svarbesni gyvenimo įvykiai atsispindi kūryboje. Mūsų kūriniai vaikams atsirado tada, kai mūsų gyvenime atsirado vaikai. Tarkime, Ievos sūnui reikėjo kepuraitės, ji nerado tinkamos, teko sukurti. Marškinėliai, kiti vaikiški drabužiai atsirado irgi tik Luko dėka. Gimus Ievos sūnui, atsirado suvokimas, kad šeima yra kaip komanda. Mes stengėmės ne atskirai kurti vaikams, bet kurti šeimos, kaip komandos, įvaizdį. Yra geras sakinys, kurį naudojame ant savo kurtų marškinėlių, – „Iš mažos gilės išauga didelis ąžuolas“. Šie žodžiai nusako visą mūsų idėją – kad reikia sėti, o paskui užauga“.

Ieva su Jolanta rengia vaikams kūrybines dirbtuves, kur jie patys gali dekoruoti drabužius tautine simbolika. Duoda marškinėlius, tam tikrus lekalus, iš kurių galima kurti aplikacijas patiems. „Tada smagu žiūrėti į vaikų temperamentus – judrus vaikas aplikacijas dėlios chaotiškai, lėtesnis – tvarkingai. Yra vaikų, kurie nežino, ką daryti, ir laukia, ką pasakys kiti, tada liūdna, kad vaiko „sparneliai nukirpti“. Bet yra ir kūrybingų vaikų, kurie net mus nustelbia, sako – ne, nedarysime taip, kaip sakote, o darysime kaip norime. Kaip gera, kai matai, kaip vaikų akyse atsispindi emocija, kaip jie didžiuojasi savo tapatybe. Vaikus būti patriotais reikia mokyti nuo pat gimimo“, – sako Jolanta.

Tautinė simbolika veikia kaip geras užkratas, ypač tiems, kurie gyvena ne Lietuvoje ir jos ilgisi. Jolanta ir Ieva prašo, kad žmonės į „Facebooką“ siųstų nuotraukų, kaip atrodo pasipuošę liaudiškų motyvų drabužiais. Gera matyti, kaip toli tie drabužiai nukeliauja. Nebūtina jų vilkėti kasdien, bet pasipuoškite per vasario 16-ąją, kovo 11-ąją, liepos 6-ąją, ir pajusite, kaip šaunu būti lietuviu.

Nuotraukose: akimirkos iš kūrybinių dirbtuvių

Etnologas profesorius Libertas Klimka pateikia tokias kalendorinių ženklų reikšmes:

ženklai 2

Kodėl mūsų redakcijos mamoms irgi patinka baltiški motyvai?

IMGP0094

Važiuojant atostogauti į Ispaniją, baltiški marškinėliai pirmu numeriu buvo įdėti į Guodos lagaminą

Redaktorė Ginta, Guodos mama:

Pastebėjau, kad vaikiškas trikotažas dažniausiai būna puošiamas kokiais nors piešiniais.

Populiariausi drabužiai – su animacinių filmų herojais, jei ant bangos Žmogus Voras, tai visi berniukai vaikščios apsirengę taip papuoštais drabužiais, jei Pimpačkiukai – tai jie bus ir ant marškinėlių, ir ant kojinių, ir ant suknelių. Suprantu, kad vaikams patinka spalvos, drabužiai su tam tikra istorija. O man labiau patinka, kad ta istorija nėra kažkokia standartinė, holivudinė.

Mano Guoda pamėgo marškinėlius su baltišku ornamentu. Kai pernai vasarą važiavome atostogauti į Ispaniją, tie marškinėliai pirmu numeriu buvo įdėti į lagaminą. Aš irgi jai pritariau, kad gražu parodyti, iš kokios mes šalies, kokie mūsų simboliai. Juk tame atostogų katile maišosi visos kalbos ir kultūros. Galbūt daugeliui tas baltiškas ornamentas ir nieko nesako, bet sutikus lietuvius ar latvius tai – tarsi koks slaptas atpažinimo ženklas.

Man pačiai labai graži baltiškoji estetika. Kai buvau studentė, lankiau etnografinį ansamblį, važiavome į baltišką stovyklą Kelmėje. Dabartiniu gyvenimo etapu prie senosios kultūros tenka prisiliesti mažiau, bet viduje liko kažkokių sentimentų. Ir smagu, kai matau vaikus, nešiojančius drabužius su šiais baltiškais ženklais.

16938895_10155442997419381_1034977528298373304_n

Eglei, gyvenančiai Anglijoje, drabužiai su baltiškais motyvais yra geros lauktuvės iš Lietuvos

Dailininkė Eglė, Adomo ir Tomo mama:

Man drabužiai su baltiškais motyvais yra geros lauktuvės iš Lietuvos. Jau dešimt metų gyvename Anglijoje, tad grįžusi į Lietuvą užeinu į krautuvėlę senamiestyje ir nusiperku sau ar šeimos nariams ką nors gražaus su lietuviška ornamentika. Pati Anglijoje mielai nešioju suknelę su baltišku ženklu, turiu liemenę ir džemperį. Man patinka, kad tokie drabužiai tinka ir kasdienai, ir progoms, kai nori atrodyti kažkaip originaliau.

Kartais manęs klausia: „O, kokie gražūs ir nematyti daiktai, kur juos pirkote?“ Pasakau, kad Lietuvoje yra tokie dizaineriai, kurie gamina labai gražius ir kokybiškus drabužius, pasidalinu internetine nuoroda, kur galima įsigyti. Pati internetu pirkti nemėgstu – geriau pasidarau sau malonumą ir nusiperku grįžusi į Vilnių, „gyvai“.

Berniukams esu pirkusi džemperių, marškinėlių, juos mielai nešiojo Anglijoje, bet dabar jau išaugo. Dar jiems patiko kepurės ir šalikai žemaitiškais motyvais. Vėjuotoje Anglijoje tie dalykai praverčia. Ir į kalnus kai išsiruošiame, kepurės reikalingos.

Neila Ramoškienė

Nuotraukos asmeninių albumų Tomo Mozūros ir Kęstučio Kuskio, vaikai pozuoja su „LT identity“ drabužiais

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Etnokultūrinis realybė šou jaunai šeimai“ ir 2017 metams skyrė 3000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2017 metų gegužės 26 dieną.

Susiję straipsniai

None found

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− keturi = 5

Kitos temos: