Mikčiojimas – kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, dėl kurio sutrinka normalus bendravimas. Pagrindinis mikčiojimo požymis – kalbos organų traukuliai, atsirandantys išsakant mintis.
Mikčiojimo priežastys gali būti įvairios: psichinė trauma, išgąstis, konfliktinės situacijos, traumos, nervų sistemos išsekimas ir t.t. Kiekvienas vaikutis yra kitoks, ir tikrai manau, kad vienareikšmiškai negalima pasakyti, kas paskatino mikčioti.
Pasaulinė statistika byloja, kad mikčioja net 65 proc. kairiarankių.
Mikčioti jie pradėjo būdami 5-7 metų, kai aktyviai pradėjo dirbti dešine ranka. 25 proc. mikčiojimą lemia genai, tada mikčiojimas paprastai atsiranda 2-4 gyvenimo metais (tai paveldimas mikčiojimas). Jei šeimoje yra mikčiojančiųjų (pvz.: tėvas, dėdė ar senelis) tikimybė, kad vaikas mikčios, yra 5 kartus didesnė, nei tuo atveju, kai nemikčioja nė vienas. Ir tik 10 proc. mikčiojimas atsiranda dėl psichinės traumos.
Kartais vaikas, norėdamas tiksliau išreikšti mintis, ieško žodžių. Ištaręs žodžio pradžią, jis jaučia, kad tas žodis ne visai tinka, nori surasti ir pasakyti kitą, bet dažniausiai pakartoja to paties žodžio pradžią ar visą žodį, kartais ir visą frazę. Tai – fiziologinis mikčiojimas, kuris būdingas daugeliui vaikų.
Fiziologinio mikčiojimo atveju vaikas kartoja skiemenis, žodžius, sakinukus, o mikčiojant dažniau kartojami garsai (rečiau skiemenys), bet nekartojami žodžiai ir sakiniai. Fiziologinis mikčiojimas praeina. Tačiau nors tai nieko bloga, mažylį reikia stebėti, nes fiziologinis mikčiojimas kartais gali virsti liga. Jei vaikutis, tardamas žodžius kartoja skiemenis, reikia susirūpinti. Tik specialistas nuspręs, ar tai fiziologinis mikčiojimas ar ne.
Be to, reikėtų atkreipti dėmesį, ar kalbant neatsiranda traukulių, nesikilnoja šnervės, mažylis nebąla, ar nėra kitų judesių, ar veide nėra baimės, kai reikia ištarti žodį… Delsti ir laukti, kad kalba „išsitaisys“ savaime, nereikia, o ypač tada, kai vaikas kartoja vienskiemenius žodžius labai ilgai, pvz.: aš, aš, aš, aš, aš, aš. Tai jau mikčiojimo požymis. Verta susirūpinti ir jei pakartoja skiemenis (3 ar daugiau kartų), tęsia garsus (pvz.: lllllll-lėktuvas, k-k-k-kiškis), užsikerta (tylos pauzės).
Tokiems vaikams skiriama kompleksinė pagalba: gydymas vaistais, psichoterapija, logopedinis darbas, darbas su mikčiojančio artimaisiais.
Daugiau nei 60 proc. vaikų įveikia šį sutrikimą. Tačiau nėra aiškių kriterijų atpažinti, kuris vaikas mikčiojimą „išaugs“ be specialistų pagalbos. Mikčiojimas linkęs kartotis. Kodėl ilgą laiką nebemikčiojęs vaikas užsikerta, tikrai nėra aišku. Būna, kad vieni vaikai mikčioja visą laiką, kiti – tik tam tikrose vietose, pvz.: darželyje, mokykloje ar namie.
Pastebėta, kad paauglystėje mikčiojimas labai jautriems vaikams gali sustiprėti.
Kuo tėvai gali padėti mikčiojančiam vaikui?
Kantriai klausykite, ką sako Jūsų vaikas, o ne kaip jis tai sako. Reaguokite į jo išsakytas mintis, o ne į mikčiojimą.
Kalbėkite su vaiku, o ne vaikui.
Neverskite kartoti „kliūvančių“ žodžių.
Venkite užbaigti arba išsakyti vaiko mintis, idėjas. Leiskite kalbėti jam pačiam.
Nesiūlykite pirma pagalvoti, įkvėpti oro ir pan.
Neparodykite nusivylimo, nerimo.
Neleiskite kitiems vaikams jo erzinti, mėgdžioti.
Neverskite kalbėti, ypač esant stresinėms situacijoms.
Neverskite jaustis kitokiu.
Leiskite bendrauti su mažesniais vaikais.
Nekelkite nerealių reikalavimų.
Suraskite būdų parodyti vaikui, kad tikrai jį mylite, vertinate ir kad Jums malonu praleisti laiką kartu su juo.
Jei vaikas paklaustų apie mikčiojimą, paaiškinkite, kad pastebėjote kalbos nesklandumų ir kad juos padėsite įveikti.
Kur ieškoti pagalbos?
Jei jūsų vaikas lanko lopšelį-darželį, būtinai kreipkitės į įstaigos logopedą. Jei ne – į pediatrą, kuris nukreips pas reikiamus specialistus.
Konsultavo Šiaulių miesto l/d „ Žirniukas“ logopedė-metodininkė Jurgita Lendraitienė
„Mamos žurnalas“
