Praėjo rugsėjo entuziazmas – vaikas nebenori į būrelį. Kada paskatinti, o kada išgirsti? Atsako vaikų sporto klubo „Strakaliukas“ komanda.
Rugsėjį viskas atrodo paprasta. Nauja kuprinė, naujas būrelis, naujas treneris, nauji draugai. Vaikas laukia treniruotės, o tėvai džiaugiasi: „Pagaliau radome veiklą, kuri jam patinka!“
Praeina kelios savaitės. Vieną vakarą išgirstame: „Aš šiandien nenoriu“. Dar po savaitės: „Aš daugiau ten neisiu.“
Ir tėvams kyla visai pagrįstas klausimas: ar vaiką paskatinti ir neleisti taip greitai pasiduoti? O gal jo „nenoriu“ yra ženklas, kad pasirinkome ne tą veiklą?
Per daugiau nei 15 metų darbo su vaikais „Strakaliuke“ matėme daugybę tokių situacijų. Ir viena svarbiausių pamokų labai paprasta: vaiko „nenoriu“ nebūtinai reiškia „man šis būrelis netinka“.
„Nenoriu“ gali reikšti labai daug skirtingų dalykų. Suaugusieji dažnai vaiko žodžius supranta pažodžiui. Tačiau ypač mažesniam vaikui „nenoriu į treniruotę“ gali reikšti: pavargau, bijau, pasiilgau mamos, šiandien nepavyko, treneris davė naują užduotį, kiti vaikai ją moka geriau, nežinau, kas manęs laukia.
Kartais „nenoriu“ reiškia net labai paprastą dalyką – namuose šiuo metu tiesiog smagiau.
Todėl, prieš išbraukiant būrelį iš savaitės kalendoriaus, verta paklausti ne – „Ar nori eiti?“, o – „Kas tau šiandien ten sunkiausia?“
Atsakymas gali labai daug pasakyti.
Tyrimai rodo, kad vaikų norą tęsti sportą ypač stipriai sieja malonumas, tėvų ir trenerio palaikymas, priklausymo grupei jausmas bei augantis savo kompetencijos suvokimas.
Kai dingsta naujumo efektas, prasideda tikrasis mokymasis
Pirmosios treniruotės dažnai turi vieną didžiulį pranašumą – viskas nauja. Nauja salė, inventorius, vaikai, muzika, užduotys. Tačiau naujumas anksčiau ar vėliau praeina. Tada atsiranda kartojimas, pastanga ir pirmieji dalykai, kurių vaikas nemoka iš karto.
Tai ypač gerai matome tokiose veiklose kaip oro akrobatika. Iš pradžių vaikui įspūdį daro pati juosta: galima suptis, apsiversti. Bet netrukus paaiškėja, kad vien noro neužtenka. Reikia suimti juostą, išlaikyti savo kūno svorį, koordinuoti rankas ir kojas, suprasti judesio seką. Vienam pavyksta greitai, kitam reikia dvidešimties bandymų.
Ir štai čia atsiranda labai svarbi tėvų užduotis – ne pašalinti kiekvieną sunkumą, o padėti vaikui jį išgyventi.
Galime pasakyti: „Suprantu, kad šiandien nesinori, nes tau nepavyko. Bet neprivalai visko mokėti iš karto. Tam ir einame mokytis.“
Vaikui svarbu patirti grandinę: nemoku → bandau → dar nepavyksta → bandau kitaip → pavyko
Jeigu kiekvieną kartą ties „nepavyksta“ leidžiame veiklą mesti, vaikas netenka galimybės patirti vieną svarbiausių sporto dovanų – kompetencijos augimą per pastangą. Tyrimai rodo, kad suvokiama kompetencija ir pagrindinių psichologinių poreikių patenkinimas yra susiję su ilgalaikiu vaikų dalyvavimu sporte.
Tačiau „nepasiduoti“ nereiškia „priversti“
Čia yra labai svarbi riba.
Mūsų tikslas nėra išmokyti vaiką, kad jo jausmai nesvarbūs: „Sumokėjome – eisi ir viskas.“ Tačiau lygiai taip pat nereikėtų kiekvieno momentinio „nenoriu“ paversti galutiniu sprendimu.
Tėvų palaikymas yra labai reikšmingas. Naujas 2026 m. tyrimas parodė stiprų ryšį tarp vaikų suvokiamo tėvų palaikymo ir ketinimo toliau sportuoti; tėvai savo palaikymą vertino stipriau, nei jį jautė patys vaikai. Kiti tyrimai taip pat pabrėžia, kad vaikams svarbesnis palaikymas, supratimas ir pagyrimas, o pernelyg aktyvus tėvų kišimasis gali būti jaučiamas kaip spaudimas.
Todėl užuot sakius „tu privalai“ geriau sakyti: „Matau, kad šiandien sunku. Vis tiek pabandykime nuvažiuoti. Po treniruotės papasakosi, kaip jauteisi.“
Tai ir palaikymas, ir riba vienu metu.
Kada dar verta duoti laiko, o kada jau klausytis rimčiau?
Vienas nenoras prieš treniruotę – dar ne signalas mesti būrelį. Ypač jeigu nuvykęs vaikas įsitraukia, po treniruotės būna geros nuotaikos, pasakoja apie draugus ar džiaugiasi tuo, ką išmoko.
Duokite daugiau laiko, jei nenoras atsirado po nesėkmės, vaikas bijo naujos užduoties, jam sunku atsiskirti nuo tėvų, dar nepažįsta grupės arba prieš treniruotę sako „nenoriu“, tačiau po jos išeina patenkintas.
Sustokite ir rimčiau pasikalbėkite, jeigu nenoras tęsiasi savaites ir stiprėja, vaikas nuolat jaučia didelę įtampą, bijo konkretaus trenerio ar vaikų, pasakoja apie žeminimą ar patyčias, po treniruočių nuolat grįžta emociškai prislėgtas arba veikloje visiškai nebelieka džiaugsmo.
Neužtenka vien „Ar tau patiko?“
Po treniruotės pabandykime pakeisti klausimus.
Užuot klausę, ar buvo smagu, paklauskime: „Ką šiandien išmokai?“
Užuot klausę, ar buvai geriausias, paklauskime: „Kas šiandien buvo sunku?“
Užuot klausę, kodėl tau nepavyko, paklauskime: „Ką kitą kartą norėtum pabandyti dar kartą?“
Tokiu būdu vaikui siunčiame labai svarbią žinutę: sporto tikslas nėra kiekvieną kartą būti geriausiam. Tikslas – mokytis.
Jaunųjų sportininkų tyrimai rodo, kad aplinka, kurioje akcentuojamas mokymasis, tobulėjimas, palaikymas ir savarankiškumas, yra palankesnė motyvacijai bei gerai savijautai nei aplinka, kurioje dominuoja rezultatas ir spaudimas.
Kartais vaikui reikia ne kito būrelio. Jam reikia laiko
Per 15 „Strakaliuko“ metų matėme vaikų, kurie pirmąsias treniruotes stebėjo nuo durų. Vaikų, kurie nenorėjo paleisti mamos rankos. Vaikų, kurie supyko, nes pirmą kartą nepavyko užduotis. Ir tų pačių vaikų, kurie po kelių mėnesių pirmi bėgo į salę.
Todėl vaikui sakant „nenoriu“, nebūtina nei iš karto nusileisti, nei iš karto spausti. Pirmiausia verta išgirsti, kas slepiasi už to „nenoriu“.
Kartais atsakymas bus: „Man ši veikla iš tiesų nepatinka.“ Ir tai turime gerbti. O kartais jis bus visai kitoks: „Aš dar nemoku.“
Tuomet mūsų, suaugusiųjų, užduotis – priminti vaikui vieną labai svarbų dalyką: ne viskas gyvenime pavyksta spragtelėjus pirštais. Kai kuriems dalykams reikia laiko, kartojimo ir kelių nesėkmingų bandymų. O džiaugsmas, kai pagaliau pavyksta tai, ko vakar dar nemokėjai, dažnai yra daug didesnis už pirmosios treniruotės naujumo efektą.
Susiję straipsniai
