Kaip susekti, ar kūdikis vystosi normaliai? Kalbiname Vaiko raidos klinikos kineziterapeutę ir vieną iš klinikos įkūrėjų Agnę Juodytę.
Agne, kineziterapeute dirbate 14 metų, stažavotės ir pati vedėte mokymus daugybėje pasaulio šalių, pasakykite nuo savęs – kokių galių turi reabilitacija?
Galima sakyti, kad ji turi supergalių, o geriausiai apie tai pasako sėkmės istorijos. Jų mūsų klinikoje labai labai daug, ir dėl kiekvieno vaikučio labai džiaugiamės. Asmeniškai man labiausiai patinka tos istorijos, kai vaikučiai išsikapsto iš sunkių ligų. Kai su labai sunkiomis neurologinėmis problemomis vaikas po metų reabilitacijos išeina savo kojomis ir kalba. Kai ateina į terapiją mokėdamas tarti pavienius žodžius, o po mėnesio užsirašo į chorą.
Žinoma, jaudina ir tokios istorijos, kai reikia tik vieno susitikimo, ir įvyksta pokyčiai. Pavyzdžiui, parodai, kaip vaikutį mokyti ropoti, ir tą pačią dieną gauni žinutę – nuropojo! Arba kai kreivakaklis vaikas vos po 5 užsiėmimų pradeda galvą laikyti tiesiai. Kartais tik tiek ir reikia.
Mūsų kontingentas – nuo 2 mėnesių iki 16 metų. Daugiausiai kūdikiai, kita didelė grupė – vaikai nuo 2 iki 10 metų.
Valstybė apmoka reabilitaciją du kartus per metus. Sakote, to negana?
Reabilitacijoje yra labai svarbus ilgalaikis palaikymas, ilgalaikė terapija. Tad kartais su vaiku dirbti reikia labai ilgai. Vaiko raidos kliniką kūrėme todėl, kad norėjosi padėti vaikams ne momentiškai. Taip, vaikai gauna valstybės skirtą reabilitaciją. Ji pasibaigia, vaikas turi laukti antro ciklo. Su ta pačia diagnoze per metus galima į reabilitaciją patekti 2 kartus, ir to tikrai nepakanka. Kai vaiko diagnozė sunki, reabilitacija reikalinga nuolatos. Matome, kad tie vaikai, kurie atostogavo vasarą ir nesireabilitavo, grįžta į tokią būklę, nuo kurios reikia pradėti iš naujo. Tad pagalvokite, kiek mažai tai yra.
Anksčiau, ieškodami pagalbos, tėvai važiuodavo į užsienio reabilitacijos centrus, grįžę pasakodavo, kokias terapijas išbandė. Minėdavo robotų, kostiumų terapijas. Dabar viską turime čia ir galime pasiūlyti Vaiko raidos klinikos vaikučiams.
Papasakokite apie terapijas plačiau?
Reabilitacijai skirti robotai gali būti įvairiausi – rankų, ėjimo. Robotu imituojama eisena, taip vaiko, kuris turi sunkią negalią, galvoje formuojasi neuronų jungtys, ugdoma automatinė ėjimo fazė.
Kostiumų terapija – kai vaikas aprengiamas specialiu kostiumu, kuris koreguoja vaiką į taisyklingiausią padėtį. Tarkime, jei vaikas susikūprinęs, kostiumas jo nugarą ištiesins.
Dar yra Spider (UGUL) terapija – jei vaikas nevaikšto, pasitelkus specialų narvą, galima jį pastatyti ant kojų. Tai būna stebuklingas momentas! Savarankiškai, niekieno nelaikomi, vaikai atsistoja ir eina, patiria judėjimo palaimą.
Labai veiksminga mūsų klinikoje taikoma Mamos balso terapija (apie ją galėsite paskaityti kitame numeryje – aut. past.).
Didžiulis mūsų klinikos privalumas, kad šeimoms nereikia važiuoti į kitą šalį, skiriasi ir kainos. Reabilitacija pasaulio klinikose labai brangi, manau, startas bus 6000 eurų per mėnesį, o pas mus, dėl paramos gavėjo statuso, kainos kelis kartus mažesnės. Sulaukiame daugybės vaikučių iš kitų miestų, tad Kaune teikiame ir apgyvendinimo paslaugas, nes kai kurios terapijos vyksta ir naktį.
Kai kalbate, kiek daug sukurta neįgaliems vaikams, kyla klausimas – ar tokių vaikų daug?
Žinoma, tik pas mus viskas specializuota – nuo darželių iki mokyklų, todėl neįgalus vaikas sukasi „tarp savų“. Tai, sakyčiau, yra didžiulė problema. Labai mažai vaikų integruojama į visuomenę. Klinikoje dirbame su vaikučiais, sergančiais cerebriniu paralyžiumi, genetinėmis ligomis, turinčiais autizmą, įvairiausių sindromų. Kai kuriems vaikams reikia vien fizinės pagalbos. Kitiems vaikučiams, kurių raida lėta, reikia tiesiog ergoterapijos – adaptacijos gyvenimui, laiko ir įgūdžių planavimo. Tad mūsų klinikoje yra terapijų, kuriose vaikai žaidžia virtuvėlėje, mokosi pažinti laikrodį, gaminti maistą, planuoti pirkinių sąrašą ar eiti į parduotuvę. Taip, atrodo, kad tėvai gali tai padaryti, tačiau tam reikia specialių žinių, kuriomis dalinasi mūsų Klinikos specialistai.
Ką galėtumėte pasakyti skeptikams, kurie sako, kad gal neverta investuoti tiek pinigų reabilitacijai?
Papasakosiu jums vieną istoriją, o jūs spręskite patys. Dirbau su mergaite, kuri sirgo spinaline raumenų atrofija. Vaikų, turinčių tokią diagnozę, prognozės buvo liūdnos, pasveikti neįmanoma. 2016 metais Amerikoje atsirado vaistai, kurie stabdo ligą. 2018 metais šie vaistai atkeliavo į Lietuvą, ir tie vaikai, kurie buvo pasmerkti, dabar gali vaikščioti! Įsivaizduokite, vaiką, kurio tėvai nieko nedarė. Jis, gavęs tuos naujuosius vaistus, nepajėgs atsistoti ant kojų, o tas vaikas, kuris lankė reabilitaciją, gavęs vaistus, pradės vaikščioti. Visada verta susirgusį vaiką gydyti, stiprinti ir palaikyti jo formą, nes mokslas, genų inžinerija eina į priekį nesuvokiamu tempu. Kuo sveikesnį vaiką išlaikysi, tuo didesnė viltis, kad išradus vaistus vaiko funkcinė būklė bus geresnė.
Ar matote nesėkmės istorijų? Kai tėvai ir gydytojai pražiūri vaiko ligą, nes raidos ribos dabar yra kilometro pločio.
Deja, bet yra ir tokių istorijų. Konsultavau 3 mėnesių kūdikį, kurio kaukolė buvo akivaizdžiai asimetriška, ausytės nevienodame aukštyje, akys nevienodai nutolusios, tačiau nei tėvams, nei gydytojams tai neužkliuvo. Laimei, mes Lietuvoje jau turime galimybę kreivakaklystę gydyti šalmukais, tėvams nebereikia važiuoti į užsienį, čia yra puikių specialistų, kurie gali pagelbėti tokiomis situacijomis. Esant akivaizdžioms asimetrijoms, jau reikia neurochirurgo pagalbos.
Esu paprasta mama, grįžau su vaiku iš gimdymo namų – nuo ko reikėtų pradėti? Pasiimti raidos atmintinę ir dėti pliusus ir minusus?
Visi tėvai gauna pirminių žinių, kad reikia kaitalioti kūdikio gulimąją padėtį, ant vieno šono ir ant kito šono. Taip pat žino, kad reikia stebėti kūdikį ir kas mėnesį pasirodyti pas gydytoją. Dar geriau – kas kelis mėnesius pasirodyti pas kineziterapeutą, kuris įvertins raidą. Kineziterapeutui reikėtų parodyti 3–4 mėnesių, o po to – 6–7 mėnesį, kūdikį, kai bus įvertinta, ar jis vartosi, ar remiasi rankomis, nes tokiu metu jau ruošiasi atsisėsti. Jeigu viskas gerai, kitas vizitas – 8–10 mėnesių, kai pradeda ropoti, tvirtai sėdi ir ruošiasi atsistoti. Kineziterapeutas įvertins, ar vaikas taisyklingai ropoja priešinga ranka ir priešinga koja, kaip sėdi, kokie atraminiai taškai, ar nugarą laiko tiesiai. Tada susitikimas – 12–14 mėnesių, kai vertiname vaiko eiseną, kojas, ar vaikas eina ne ant pirštų galų.
Šeimos gydytojas apie kūdikio raidą išmano daug, tik neturi galimybės patikrinti. Reikia daug laiko ir metodikų, norint patikrinti judesius, pavyzdžiui, kaip vaikutis griebia. Kartais pritrūksta laiko. Norint pamatyti tikrą judesį, reikia jį stebėti natūralioje aplinkoje, o tam reikia sulaukti, kol vaikas susidomės žaislu ir prie jo priropos, paims į ranką. Per patikrinimą neduodu kūdikiams specialių užduočių, tiesiog padedu kūdikį ant grindų, apdedu žaisliukais ir žiūriu, kaip jis elgiasi.
Būna, kad ir sveikas kūdikis 4 mėnesius nelaiko galvos. O pasirodo, kad tai pirmagimis, ir tėvai iš baimės visą laiką prilaiko jo galvą. Jie tiesiog dar nedavė galimybės kūdikiui pabandyti galvą nulaikyti pačiam. Tenka tėvus mokyti tiesiog paleisti vaiko galvą.
Būna, tėveliai jaudinasi, kad vaikas dar nesėdi. Išsiaiškiname, kad vaikas didžiąją dienos dalį yra laikomas gultuke arba patogiai pasodintas ant sofos ir paremtas pagalvėmis. Vaikas maloniai sukniubęs, tad kam jam varginti nugarą.
Dažnai pakanka tiesiog rekomendacijų, kaip mankštinti namuose, ir raidos duobelė būna peršokta be vargo.
Papasakokite plačiau apie gultukus. Visi kūdikiai juos turi, o tėvai sako, kad tai išradimas, prilygstantis sauskelnėms?
Gultuke aktyvinami pilvo raumenys, tačiau visiškai neaktyvinami nugaros. Tėvai sako, mano vaikas riečiasi, labai nori sėstis. Jis riečiasi, nes pats gultukas jam tą judesį siūlo! Vaikučiai ištreniruoja pilvo presus ir puikiai riečiasi, tačiau pasodinti jie sukniumba, neišlaiko pečių juostos, tiesios nugaros, nes sėdi ant apatinės nugaros dalies. Atsiranda susikūprinimas ir sutrumpėja užpakaliniai nugaros raumenys.
Žinoma, bus pavyzdžių, kai gultuke užaugintas kūdikis paskui tapo sportininku. Tačiau čia loterija. Nežinome, kaip tam gultuko sportininkui bus ateityje, ar suaugęs jis neturės stuburo išvaržos. Kai reabilituojame suaugusius žmones, visada paklausiame – ar vartėtės, ar ropojote. Dauguma nežino tokių dalykų, o jie labai svarbūs.
Kokias klaidas, jūsų akimis, daro tėveliai, ko jie nepastebi?
Pastebiu tėvų klaidas. Štai neseniai viename renginyje stebėjau 2 vaikučius, negalėjau atitraukti akių nuo jų netaisyklingos sėdėsenos, kai kojos sudėtos W raide. Nuo tokio sėdėjimo kojos tampa netaisyklingos. Ant grindų vaikas turi sėdėti turkiška poza, nes sėdinti W poza neveikia nugaros ir pilvo preso raumenys, silpnėja korsetas.
Jeigu tėvai mato, kad vaikas pasyvus, guli varlės poza, – verta pasikonsultuoti su specialistais ir gauti pratimų, kurie padės vaikučiui. Jei nelaiko galvos, nesiremia rankomis, neiškelia savęs alkūnėmis, paguldytas ant pilvo, – matyt, irgi tonusas silpnokas. Tėvams parodome padėtis, pratimus, per 2 savaites vaikas išmoksta ir grįžta į savo raidos koridorių.
Net guldymas ant pilvo turi savo paslapčių. Mes pamokome, kaip vaikui pasiūlyti pagalbą, kad jam kelti galvytę būtų malonu ir tėveliai nesibaimintų dėl vaikučio ašarų darant pratimą. Tarkime, po pažastimi galime padėti rankšluostuką, vaikui bus lengviau pakilti, jis noriau viską darys, išmoks, o paskui jau be pagalbos kels galvą. Galima imtis ir kitų gudrybių – ant siūlo užrišus žaisliuką prieš vaikučio akis kelti į viršų, vaikas kels akis, kils ir galva. Jei norime, kad tvirtėtų vienos rankos atrama, – prieš kitą dėkime žaisliuką. Kūdikis bus priverstas remtis viena ranka, o kita imti. Tad yra įvairiausių būdų, kaip padėti vaikui.
Į ką tėvai turėtų atkreipti dėmesį:
Kuo dažniau padėti vaiką ant kieto paviršiaus.
Aprūpinti vaiką kietomis atramomis. Jeigu norime kad kūdikis vartytųsi, atrama turi būti kieta, pvz.: lova tam netinka.
Nelaikyti per ilgai vaiko gultuke (galima laikykite, bet ribotą laiką).
Kuo ilgiau vaikutis turėtų praleisti laiko ant pilvuko.
Neleisti sėdėti W forma.
Nesodinti vaiko per anksti. Verčiau tegul kūdikis išmoksta sėdėti būdamas metų, bet tiesiai ir savarankiškai, o ne sukniubęs ir apdėliotas pagalvėmis. Jeigu sėdi susikūprinęs, nugaros raumenys yra per silpni, ir sėdėti dar ne laikas.
Nestatyti vaiko per anksti. Jeigu vaikas stojasi pats, puiku, bet jeigu stato, o jo kojos lenkiasi, vadinasi, ne laikas, raumenys per silpni.
Neila Ramoškienė
