Ne kiekvienas keistas vaiko elgesys darželyje yra signalas. Dažniausiai tai tik kitas raidos etapas.
Adrija Perlibaitė, UMO darželio mokytoja, edukacinės ir vaiko raidos psichologijos magistrantė
Kasdieniniai tėvų klausimai
Vakare, kai vaikas jau miega, o namuose pagaliau tylu, tėvų galvoje dažnai prasideda kitas darbas – peržiūrėti dienos įvykius. Mano vaikas šiandien vėl nėjo žaisti su kitais vaikais. Vėl nieko nevalgė per pietus. Vėl piešė tik juoda spalva arba visai nenorėjo prisijungti prie bendros veiklos. Ir tuoj pat galvoje ima dėliotis grandinė: Gal tai signalas? Gal aš kažko nepastebiu?
Aš, kaip mokytoja, šiuos klausimus ir pastebėjimus girdžiu kasdien – ryte, sveikindamasi su tėvais, ar vakare, kai kartu aptarime vaiko dieną. Ir kiekvieną kartą man norisi tėvams pasakyti tą patį: nesvarbu, ar vaikui vieneri, ar šešeri, – darželio metai yra vienas intensyviausių vaiko raidos laikotarpių, kai vienu metu vystosi kalba, judesiai, emocijų valdymas ir socialiniai įgūdžiai.
Kadangi viskas vyksta lygiagrečiai, kiekvieno vaiko tempas, ritmas ir „braižas“ smarkiai skiriasi – ir tai, kas vienerių metukų vaikui yra visiška norma, penkerių jau gali reikšti kitką, ir atvirkščiai. Todėl prieš imant nerimauti svarbu įsiminti, jog iš vieno elgesio epizodo negalima spręsti apie vaiko raidą. Raidos specialistai vertina ne atskirą akimirką, o pasikartojantį modelį – kaip dažnai, kiek ilgai ir kiek skirtinguose kontekstuose tas elgesys pasireiškia, o dar svarbiau, ar vaikas neprarado įgūdžio, kurį jau turėjo.
Kodėl vienas epizodas dar nieko nesako
Vaiko raida nevyksta tiesia linija. Ji dažniau primena šuoliukus – periodus, kai vienoje srityje (pavyzdžiui, judesių koordinacijoje) vyksta staigi pažanga, o kitos (pavyzdžiui, kalba ar emocijų valdymas) tuo metu laikinai lyg ir „sustoja“. Tokie laikini sulėtėjimai vienoje srityje dažnai lydi spartesnius pokyčius kitoje.
Grupėje šį reiškinį pastebėti dar lengviau, tačiau net ir mane jis kaskart stebina. Vaikas savaitę gali atrodyti, lyg pamiršęs pusę žodyno ir tylesnis nei įprastai, o jau po kurio laiko pradeda kalbėti ištisais sakiniais ir padaro ryškų kalbos šuolį.
Dėl to vertinant raidą svarbiausia ne pats elgesys, o jo kontekstas ir tęstinumas: ar tai vyksta kartą, ar nuolat; ar tik darželyje, ar ir namie; ar vaikas šiaip vystosi kaip įprasta, o šis vienas dalykas šiek tiek vėluoja, ar sustojo pati raida apskritai. Būtent šį skirtumą kasdien pastebi darželio mokytojos – matydamos skirtingo amžiaus ir temperamento vaikus, galime kiekvieno jų elgesį vertinti platesniame kontekste.
KELIOS DAŽNIAUSIAI NERIMĄ KELIANČIOS SITUACIJOS
„Nesusiranda draugų“.
Šį rūpestį iš tėvų girdžiu turbūt dažniausiai. Vis primenu – draugystės samprata su amžiumi keičiasi labai smarkiai. Patys mažiausi darželinukai dažniau žaidžia šalia kitų vaikų, o ne su jais. Toks „lygiagretus žaidimas“ yra ne izoliacijos, o normalaus raidos etapo požymis, kuris vėliau natūraliai peraugs į bendrą žaidimą.
Truputį vyresniam vaikui (apie 3–4 metus) jau būdingas noras žaisti kartu, bet dar sunku derinti taisykles ir vaidmenis, todėl dažnai pasitaiko trumpi konfliktai. Jei 5–6 metų vaikas jau geba žaisti komandinius žaidimus, bet dažnai renkasi būti vienas, svarbu stebėti platesnį vaizdą. Tokį pasirinkimą gali lemti temperamentas, nuovargis, pomėgiai ar savijauta grupėje.
„Piešia tik juodai“ arba renkasi vieną spalvą.
Grupėje piešimo metu dažnai matau, kaip vaikas čiumpa vis tą patį pieštuką vien todėl, kad jis arčiausiai arba geriausiai laikosi rankoje, – ne todėl, kad kitos spalvos jam nepatinka.
Piešimas ankstyvame amžiuje pirmiausia yra motorikos ir tyrinėjimo veikla, o ne savęs išraiškos priemonė, todėl spalvos pasirinkimas dažniausiai sako daugiau apie patogumą nei apie vidinę būseną.
Vyresniems vaikams (apie 4–6 metus), kai piešinys jau tampa sąmoningesnės saviraiškos forma, viena mėgstama spalva dažniausiai tereiškia stiprų asmeninį pomėgį ar tiesiog fazę – panašiai kaip suaugęs žmogus mėgsta vieną drabužių spalvą labiau nei kitas. Todėl vien spalvos pasirinkimo nepakanka, kad galėtume spręsti apie vaiko emocinę būseną.
„Nieko nekalba“ arba „nekalba su svetimais“.
Iki 2–3 metų kalbos raidoje individualūs skirtumai yra ypač dideli, todėl vieno konkretaus amžiaus „normos“ visiems taikyti nederėtų, – svarbiau, ar vaikas supranta kalbą, naudoja gestus, reaguoja į savo vardą, net jei žodžių naudoja dar mažai.
Vyresniam, jau kalbančiam vaikui, kartais pasireiškia kitas dalykas – jis puikiai kalba namie, bet darželyje, ypač su nepažįstamais suaugusiaisiais, ilgai tyli. Tai gali būti susiję su drovumu, prisitaikymu prie naujos aplinkos ar vaiko patiriamu nerimu. Man šiuo atveju svarbiausias ženklas – ar vaikas bent gestais, žvilgsniu ar veido išraiška reaguoja į tai, ką sakau, net jei ir žodžiu neatsako.
Svarbu stebėti, ar vaikas bendrauja kitais būdais ir ar tylėjimas palaipsniui mažėja. Jei jis užsitęsia, trukdo vaikui bendrauti arba vaikas sunkiai supranta kalbą, negestikuliuoja ir vengia bendro dėmesio, verta pasitarti su specialistu.
„Darželyje nieko nevalgo“.
Šis rūpestis kartais aplanko net vyresnių darželinukų tėvus. Priežastys dažniausiai paprastos: nauja aplinka, kitoks maisto skonis ar tekstūra nei namie, o svarbiausia – dėmesio pasiskirstymas.
Namie vaikas valgo turėdamas visą suaugusiojo dėmesį, o darželyje aplink tiek daug įdomių dalykų, kad valgymas pralaimi konkurenciją smalsumui. Pastebiu tai per pietus – vos kas nors pradeda juoktis ar skleisti kitus garsus, šaukštai ir dubenėliai yra nuleidžiami, o vaikų dėmesys nukrypsta ta kryptimi. Vertėtų susirūpinti tuomet, kai prastas apetitas trunka ilgai ir pasireiškia kartu su svorio ar energijos pokyčiais, o ne tada, kai vaikas kartais nesuvalgo vienos dienos pietų.
„Nedomina bendros veiklos“.
Tiek mažesniam, tiek vyresniam vaikui pasitaiko dienų ar net savaičių, kai jam labiau patinka stebėti iš šalies, nei dalyvauti. Grupėje visada yra bent vienas vaikas, kuris ryto ratelio metu sėdi truputį atokiau ir tiesiog stebi, o po kelių minučių, kai niekas nebespaudžia prisijungti, pats atsiranda šalia. Kartais taip pasireiškia vaiko temperamentas – kai kuriems vaikams reikia ilgiau „apšilti“, kol jie prisijungia. Vertinant šį požymį, svarbu žiūrėti ne į vieną veiklą, o į bendrą tendenciją: ar vaikas apskritai vengia bet kokios sąveikos, ar paprasčiausiai turi savų pomėgių ir prisijungia kitomis progomis.
„Kanda, žnybia ar verkia dažniau nei kiti“.
Tai labiausiai su amžiumi susijęs elgesys – iki maždaug 3 metų smegenų sritys, atsakingos už impulsų valdymą, tebėra pačiame vystymosi pradiniame etape, todėl kūnas „prabyla“ greičiau.
Dažnai už tokio elgesio slypi ne „blogas“ charakteris, o nepatenkintas poreikis, kurio vaikas dar nemoka įvardyti žodžiais, – nuovargis, alkis, per didelis dirgiklių kiekis aplinkoje ar noras atkreipti į save dėmesį. Dažnai pavyksta tai pastebėti anksčiau, nei įvyksta pats „įkandimas“, – matau, kaip vaikas ima labiau spausti žaislą rankose ar vengia akių kontakto, ir tada jau žinau, kad reikia įsikišti.
Vyresniam vaikui panašus elgesys pasitaiko rečiau, bet gali sugrįžti stiprios įtampos akimirkomis (pavyzdžiui, atsiradus broliukui ar sesutei, pasikeitus grupei). Daugiau dėmesio reikia tada, kai toks elgesys tampa dažna reakcija net į nedidelę įtampą. Tuomet verta kartu su mokytoja ar specialistu aiškintis, kokios pagalbos vaikui reikia.
Kada tikrai verta atkreipti dėmesį
Vienas atskiras epizodas – dar ne signalas, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus. Tačiau yra keletas dalykų, kurių ignoruoti nederėtų:
- Vaikas prarado įgūdį, kurį anksčiau jau turėjo (pavyzdžiui, nustojo vartoti žodžius ar naudoti veiksmus, kuriuos anksčiau atlikdavo).
- Sunkumas pasireiškia ne vienoje, o keliose srityse vienu metu (pvz., ir kalba vėluoja, ir nėra bendro dėmesio, ir vengiama akių kontakto).
- Elgesys nesikeičia ilgą laiką, nors vaikui buvo duota pakankamai laiko prisitaikyti ir nuosekliai padedama.
- Vaikas vengia kontakto ir bendravimo visose aplinkose – ne tik su nepažįstamais darželyje, bet ir namie, su artimiausiais žmonėmis, kuriuos jau seniai pažįsta.
- Elgesys kelia realų pavojų pačiam vaikui ar aplinkiniams, o laikui bėgant ne silpnėja, o intensyvėja, nepaisant nuoseklių suaugusiųjų pastangų padėti.
Šiais atvejais geriausia išeitis – ne laukti, o pasitarti su pediatru, logopedu ar vaiko psichologu. Toks pokalbis gali nuraminti arba padėti laiku pastebėti, kad vaikui reikia pagalbos.
Kodėl verta pasitikėti ne tik savimi
Namie tėvai mato savo vaiką kiekvieną dieną, todėl kartais sunku pastebėti, kas iš tikrųjų yra pokytis, o kas – tiesiog vaiko būdas. Būtent todėl itin vertingas yra reguliarus pokalbis su vaiko mokytojomis – aš pati kasdien turiu galimybę matyti vaiką kitokioje aplinkoje, tarp bendraamžių, ir stebėti, kaip jis jaučiasi bei elgiasi tarp bendraamžių.
UMO studijoje tokiems pastebėjimams skiriame daug dėmesio – mes, mokytojos, nuolat kalbamės su tėvais apie tai, ką pamatome dienos metu, kad kartu galėtume įvertinti, ar darželyje pastebimas elgesys matomas ir namuose, ar būdingas tik vienai aplinkai. Toks nuolatinis ryšys dažnai nuramina geriau nei bet koks internetinis straipsnis, nes jis paremtas konkrečiu, pažįstamu vaiku, o ne bendromis normomis.
Vaikystė retai vyksta pagal instrukciją. Dauguma dalykų, kurie šiandien neramina, po kelių savaičių ar mėnesių išnyksta savaime, užleisdami vietą naujam raidos etapui, o kartu ir naujam nerimui, kuris irgi, tikėtina, praeis.
Susiję straipsniai
