Vaikas garsiai verkia, pyksta, krenta ant žemės, atsisako rengtis ar stumia šalia esantį draugą. Suaugusiajam tokiose situacijose dažnai norisi kuo greičiau sustabdyti netinkamą elgesį. Tačiau už jo beveik visada slypi emocija ir dar nepakankamai išlavintas gebėjimas su ja susitvarkyti.
Mažas vaikas ne visada gali pasakyti: „Esu pavargęs“, „Nusivyliau, nes nepavyko“, „Man per daug triukšmo“ arba „Bijau, kad mama negrįš“. Todėl apie savo savijautą jis praneša kūnu ir elgesiu. Emociniai protrūkiai nėra sąmoninga manipuliacija – dažniausiai tai ženklas, kad vaiko nervų sistemai šiuo metu reikia suaugusiojo pagalbos.
Emocijas vaikas pirmiausia išgyvena kūnu
Pirmaisiais gyvenimo metais vaiko emocijų reguliavimo sistema dar tik formuojasi. Smegenų sritys, atsakingos už impulsų kontrolę, planavimą ir gebėjimą sustoti, vystosi ilgai. Todėl reikalavimas mažam vaikui „nusiraminti“ dažnai prilygsta prašymui atlikti tai, ko jis dar fiziologiškai negali padaryti savarankiškai.
Pyktis gali pasirodyti sugniaužtais kumščiais, stipriu balsu ar noru ką nors mesti. Baimė – sustingimu, verkimu arba įsikibimu į suaugusįjį. Liūdesys – ne tik ašaromis, bet ir pasitraukimu, vangumu ar atsisakymu dalyvauti. Net džiaugsmas kartais būna toks stiprus, kad vaikui tampa sunku kontroliuoti savo kūną.
Todėl svarbu mokyti vaiką pastebėti ne tik emocijos pavadinimą, bet ir jos signalus:
- „Matau, kad tavo rankos labai įsitempė.“
- „Atrodo, kad tavo širdelė dabar plaka greičiau.“
- „Tu stipriai suspaudei lūpas. Galbūt pyksti?“
- „Kai nuliūdai, norėjai atsitraukti nuo kitų.“
Taip vaikas palaipsniui mokosi suprasti savo kūną ir atpažinti emociją dar prieš jai tampant labai stipriai.
Įvardyti emociją nereiškia pritarti elgesiui
Suaugusieji kartais baiminasi, kad pripažindami vaiko pyktį pateisins mušimą, rėkimą ar daiktų mėtymą. Tačiau emocija ir elgesys nėra tas pats.
Vaikas gali pykti, nusivilti ar pavydėti. Visos šios emocijos yra natūralios. Tačiau suaugusiojo pareiga – nustatyti aiškią ir saugią elgesio ribą.
Galima sakyti:
„Matau, kad labai supykai, nes norėjai šio žaislo. Pykti galima, bet mušti draugo neleisiu.“
Tokioje žinutėje telpa ir vaiko jausmo priėmimas, ir aiški riba. Vaikas išgirsta, kad nėra blogas dėl to, ką jaučia, tačiau kartu supranta, kad ne kiekvienas elgesys yra priimtinas.
Ko galima tikėtis skirtingame amžiuje?
1–2 metų vaikui svarbiausia – suaugusiojo ramybė
Šiame amžiuje vaikas emocijas daugiausia reguliuoja per ryšį su suaugusiuoju. Ramus balsas, artumas, apkabinimas, pasikartojanti dienotvarkė ir aiškūs ritualai veikia geriau nei ilgi paaiškinimai.
Pakanka trumpų sakinių:
„Tau liūdna.“
„Tu supykai.“
„Aš šalia.“
„Padėsiu tau nusiraminti.“
Vaiko emocijų nereikia skubėti nukreipti ar nutildyti. Kartais jam pirmiausia reikia būti išgirstam ir saugiai išgyventi tai, ką jaučia.
2–3 metų vaikas pradeda mokytis emocijų pavadinimų
Šiuo laikotarpiu naudinga dažnai įvardyti emocijas kasdienėse situacijose, žiūrint paveikslėlius, vartant knygeles ar žaidžiant su lėlėmis.
„Meškiukas liūdi, nes sugriuvo jo bokštas.“
„Mergaitė džiaugiasi, nes sutiko mamą.“
„Berniukas išsigando stipraus garso.“
Svarbu nesitikėti, kad vaikas gebės pasinaudoti išmoktu žodžiu stipraus emocinio protrūkio metu. Mokymasis vyksta tada, kai vaikas ramus. Krizės metu jam vis dar reikia suaugusiojo pagalbos.
3–4 metų vaikas jau gali sieti emociją su priežastimi
Vaikas pamažu geba pasakyti ne tik „aš piktas“, bet ir „aš piktas, nes draugas paėmė žaislą“. Šiuo amžiaus tarpsniu galima kalbėtis apie tai, kad toje pačioje situacijoje žmonės gali jaustis skirtingai.
Tinka klausimai:
- „Kaip, tavo manymu, jis jaučiasi?“
- „Kas galėjo nutikti?“
- „Kur savo kūne jauti pyktį?“
- „Kas galėtų padėti pasijusti geriau?“
Svarbu neklausinėti per daug. Emocijų pažinimas turi išlikti žaismingas, o ne virsti vaiko egzaminavimu.
4–5 metų vaikas gali mokytis konkrečių savireguliacijos būdų
Vyresnis ikimokyklinukas jau gali pasirinkti iš kelių nusiraminimo strategijų:
- lėtai pakvėpuoti;
- suskaičiuoti iki penkių;
- atsigerti vandens;
- atsitraukti į ramesnę vietą;
- suspausti minkštą kamuoliuką;
- paprašyti apkabinimo;
- kreiptis į suaugusįjį;
- žodžiais pasakyti, ko norėtų.
Naudingas sakinys, kurio galima mokyti vaiką:
„Aš jaučiuosi…, nes… Norėčiau…“
Pavyzdžiui: „Aš pykstu, nes paėmei mano mašiną. Norėčiau, kad ją grąžintum.“
Žinoma, net ir mokėdamas šį sakinį vaikas ne visada jį prisimins. Savireguliacija ugdoma ne per vieną pokalbį, o per daugybę pasikartojančių kasdienių situacijų.
Ką daryti emocinio protrūkio metu?
Kai emocija labai stipri, vaikui sunku klausytis, mąstyti ir priimti paaiškinimus. Tokiu metu suaugusiojo tikslas nėra pamokyti. Pirmiausia reikia pasirūpinti saugumu ir padėti vaiko nervų sistemai grįžti į ramesnę būseną.
Galima vadovautis kelių žingsnių seka:
- Sustoti ir pačiam sulėtėti. Vaikas labai greitai pajunta suaugusiojo įtampą.
- Pasirūpinti saugumu. Ramiai sustabdyti mušimą, spardymą ar daiktų mėtymą.
- Trumpai įvardyti emociją. „Matau, kad labai supykai.“
- Nustatyti ribą. „Neleisiu tau mušti.“
- Pasiūlyti pagalbą. „Aš šalia. Galime atsitraukti ir kartu pakvėpuoti.“
- Situaciją aptarti tik vaikui nurimus.
Po protrūkio nereikia vaiko gėdinti ar reikalauti išsamaus paaiškinimo. Daug naudingiau trumpai aptarti, kas nutiko, ir kartu paieškoti, ką kitą kartą būtų galima padaryti kitaip.
Ramybės kampelis neturi būti bausmės vieta
Namuose ar ugdymo įstaigoje galima įrengti jaukią vietą su pagalvėle, knygele, sensoriniu buteliuku, minkštu žaislu ar kvėpavimo kortele. Tačiau ramybės kampelis neturėtų tapti vieta, į kurią vaikas išsiunčiamas už netinkamą elgesį.
Mažam vaikui dažnai reikia ne vienumos, o ramaus suaugusiojo buvimo šalia. Galima pasiūlyti: „Matau, kad tau sunku. Gal norėtum eiti į ramybės vietą kartu su manimi?“
Taip vaikas mokosi, kad nusiraminimas nėra bausmė. Tai rūpinimosi savimi būdas.
Vaikas emocijų reguliavimo mokosi stebėdamas mus
Vaikai girdi ne tik tai, ką jiems sakome. Jie stebi, kaip patys reaguojame į nuovargį, vėlavimą, nesėkmę ar konfliktą. Jei suaugęs žmogus geba pasakyti: „Aš dabar susierzinau, todėl trumpam sustosiu ir įkvėpsiu“, vaikas gauna labai vertingą pamoką.
Tikslas nėra visada išlikti tobulai ramiems. Vaikui naudinga matyti ir tai, kaip suaugęs žmogus pripažįsta savo klaidą:
„Aš kalbėjau per garsiai. Atsiprašau. Buvau susierzinusi, bet galėjau pasakyti ramiau.“
Toks elgesys moko ne silpnumo, o atsakomybės, pagarbos ir emocinio brandumo.
Emocinis ugdymas vyksta kasdien
Vaiko emocinis raštingumas auga ne tik per specialias veiklas. Jis formuojasi tada, kai suaugusieji pastebi vaiko savijautą, priima jo emocijas, nuosekliai išlaiko ribas ir savo elgesiu parodo, kaip galima įveikti sunkumus.
Vaikui nereikia, kad pašalintume visas nemalonias emocijas. Jam reikia patikimo suaugusiojo, kuris padėtų suprasti: „Tai, ką jaučiu, nėra pavojinga. Aš galiu apie tai kalbėti. Galiu išmokti saugiai su tuo būti.“
Vaikų darželio vadovė ir www.mazyliopalepe.lt įkūrėja Aušra
Susiję straipsniai
