Kiekvienai mamai pažįstama situacija, kai pakeli akis, o vaiko, kuris ką tik žaidė smėlio dėžėje ar buvo čia pat šalia prie parduotuvės kasos, nebėra.
Vasara – tikras pasimetimų metas. Paplūdimiuose, miesto šventėse, prekybos centruose vis aidi: „4 metų Matukas laukia savo tėvelių“ (ar atvirkščiai).
Konsultuoja psichologė Erika Kern.
Kai įsijungia pavojaus lemputė
Kaip patartumėte elgtis tomis karštligiškomis minutėmis, kai staiga pamatote – vaiko nebėra šalia? Kaip įveikti panikos priepuolį ir išlikti racionaliems?
Nedaug galima ką patarti, kaip išvengti panikos, nes panikos priepuolis labai mažai valdomas sąmoningai. Vis dėlto tokių straipsnių, kaip šis, straipsnis skaitymas padeda prevenciškai ir mažina panikos priepuolių tikimybę. Kai ką tik buvęs šalia vaikas dingsta, iš karto mūsų vidinėje sistemoje įsijungia pavojaus lemputė, ir visas kūnas bei sąmonė reaguoja, kaip į stiprų staigų stresą. Vieni tuo metu elgiasi labai ramiai, kiti labai blaškosi, treti praranda sveiką orientaciją. Žinoma, kad tokioje situacijoje geriausiai išlikti ramiam. Pirmiausia – nepamiršti kvėpuoti! Kad ir kaip juokingai tai skamba, ištikus staigiam stresui, mes beveik nustojame kvėpuoti, smegenys neaprūpinamos deguonimi ir taip sumažėja mūsų racionalumas.
Taigi – kvėpuojame. Pirma mintis, kurią reikėtų pasakyti sau – „ramiai“. Kuo ramiau elgsitės, tuo daugiau šansų, kad situaciją išspręsite konstruktyviai. Keletas akimirkų atrodo kaip amžinybė, tačiau pasistenkite tas akimirkas skirti tam, kad save nuramintumėte, pasakytumėte sau, kad viskas bus gerai, kad jūs galite ramiai išspręsti šią sudėtingą situaciją. Tada daugiau šansų, kad taip ir atsitiks. Kada tokia reakcija netinka?
Kai vaikas dingsta arti kelio, arti vandens ar kitų pavojingų vietų. Tada reaguoti reikia žaibiškai ir dažniausiai reikia pasitikėti savo motiniškais instinktais. Jei aplink yra daugiau žmonių, ypač jums artimų, per pirmas akimirkas paprašykite prisidėti prie paieškos. Net jei jie tik žiūrės į vieną ar kitą pusę, jūs jau blaškysitės mažiau. Jei mažylis dingsta pakankamai saugioje vietoje (tokioje kaip parduotuvė, žaidimų ar pramogų parkas), geriau reaguoti kuo ramiau. Jei esate ne viena, visada pajunkite savo kompaniją į pagalbą ir stenkitės pasiskirstyti funkcijomis. Nebėgiokite visi be sistemos, pasiskirstykite, kas lieka toje pačioje vietoje, kas bėga į kairę, kas į dešinę ir pan.
Nuo kada jau galima mokyti vaikus kažkokio susitarimo, ką daryti pasimetus nuo tėvų: sustoti prie artimiausio stendo, sustoti ir stovėti, nes tėvai patys suras, kreiptis pagalbos į bet kurį kitą suaugusįjį?
Dažniausiai toks pokalbis įvyksta po pirmojo pasimetimo. Neretai vaikai būna dar per maži, kad galėtų įsivaizduoti nebūtą situaciją, išmokti jos sprendimą ir jį taikyti. Neretai pasiklysta trimečiai. Šio amžiaus jie jau jaučiasi labai nepriklausomi ir galintys šiek tiek toliau atsitraukti nuo suaugusiųjų. Su tokio amžiaus vaikais iš anksto aptarti pasiklydimo situaciją nedaug ką padės. Jei jau trimetis-keturmetis pasiklydo, po kurio laiko (nes būtina, kad emocijos atslūgtų) pakalbėkite, kaip geriausiai elgtis tokiose situacijose, kad patirtumėte kuo mažiau baimės – tiek vaikas, tiek jūs. Susitarti tada tinka. Tikimybė, kad vaikas prisimins – 50/50, bet tai geriau, nei nieko.
Jei vaikai didesni – penkerių ir vyresni, jie jau gali įsivaizduoti situaciją ir išmokti elgesio iš anksto.
Geriausiai pokalbis tiks toje vietoje, kur galima pasiklysti (dideliam prekybos centre, ypač po pranešimų, kad Jonukas laukia savo tėvelių, pliaže, žaidimų parke, ką tik atvykus). Tada vaikui bus lengviau įsivaizduoti galimą situaciją ir mintyse sukurti sprendimo vaizdinius. Atminkite, kad tokiame amžiuje vyrauja vaizdinis mąstymas, tad jei tokią situaciją aptarsite namuose, vaikas gali sukurti vaizdinius, kurie nuo realios situacijos labai toli, tada jam pasiklydus išmokti sprendimai gali ir netikti. Visada prasminga pamokyti vaiką pasakyti savo vardą, pavardę, adresą, kartais ir telefoną. Tačiau susijaudinęs vaikas gali daug ką pamiršti, na gal išskyrus savo vardą. Tačiau kiekvienam penkerių-šešerių metų vaikui reikėtų žinoti ne tik savo vardą ir pavardę, bet ir adresą.
Ar yra kokių gudrybių, kaip greičiau surasti „pamestą“ vaiką: vedžioti už pavadėlio, pirkti ryškias kepures, prisegti prie marškinių helio balionėlį, įdėti į kišenę kortelę su adresu ir telefonu?
Kai kurios mamos apsidrausdamos dideliuose žaidimų parkuose vaikams į kišenę įdeda pagrindinę informaciją ir, žinoma, savo telefono numerį. Tai iš tiesų labai efektyvi strategija. Ryškios kepuraitės irgi tinka. Halio balionėlis? – gal, tačiau ar įvertinsime tai, kad balionėlis parištas virvele, kurią vaikas be priežiūros gali apsivynioti ant kaklo? Yra diržai, kuriais galima prisirišti mažą vaiką ir vedžiotis. Kad ir kaip tai atrodo saugu, man tai atrodo nehumaniška. Kadangi šie diržai naudojami tik mažiems vaikams, mano giliu įsitikinimu, tokius vaikus reikia vestis už rankos arba nešti. Vaiko vedžiojimas už pavadėlio man asocijuojasi su šuns vedžiojimu ir yra labai didelės nepagarbos vaikui išraiška. Tegul tai lieka mano asmenine nuomone, tie, kurie naudoja pavadėlius, lai elgiasi taip, kaip jiems atrodo teisingiausia.
Ar kada yra dingęs Jūsų vaikas? Ką darėte, kaip suradote?
Dažniausiai vaikai pasiklysta ten, kur yra daug žmonių – parduotuvėse, pajūryje, pramogų parkuose, turguose ir pan. Mano vaikai – ne išimtis. Turiu du vaikus ir jie abu buvo pasiklydę. Abu – prekybos centruose. Dukrai buvo ketveri metai, kai didelėje ir painioje parduotuvėje ji pradėjo nuo manęs atsilikti, ir „vaikščioti viena“. Pavargau sekti ją akimis ir prašyti, kad ji arba eitų su manimi, arba praneštų, kad nori paėjėti į šalį. Tada tiesiog leidau jai eiti ten, kur jai reikia, bet paskui ją nesekiau. Po keleto minučių ją suradau. Kaip ir nebuvo pasiklydusi, tačiau mane jau buvo „pametusi“. Kadangi daug laiko nepraėjo, buvo šiek tiek išsigandusi, bet nepanikavo. Man beliko ją nuraminti ir tikėtis, kad ji pasimokys iš patirties. Sūnus pasiklydo būdamas šiek tiek jaunesnis, didelėje maisto parduotuvėje. Tą kartą buvau su abiem vaikais, ir mažasis stūmėsi vaikišką prekių vežimėlį. Vieną akimirką jis tiesiog dingo, man nusisukus į prekių vitriną. Kadangi kiek akys aprėpia, jo nesimatė, reikėjo pradėti paiešką. Dukrą palikau stovėti toje vietoje, kur mažasis pasiklydo, o aš pasileidau ristele tarp vitrinų. Kai vienoje pusėje jo nesuradau, išsigandau. Iš tiesų nenoriu, kad mano vaikai patirtų visai nebūtinus stiprius sukrėtimus.
Kitoje pusėje pagaliau jį pamačiau – jis ramiai stūmė savo vežimėlį į priekį. Pribėgau, apkabinau ir paklausiau: „Ką tu čia veiki?“ O jis atsakė: „Tavęs ieškau“. Buvo išsigandęs, tačiau nusprendė nepanikuoti ir pats ėmėsi paieškų. Man palengvėjo du kartus, vieną – kad jį radau, antrą – kad jis neišsigando ir ryžtingai ėmėsi savęs gelbėjimo žygio. Po abiejų kartų aptarėme, kaip elgtis situacijoje, kai pasiklysti. Kartais savo vaikams primenu, kaip elgtis pasiklydus, susitariame dėl orientyrų, tačiau yra vietų, kur stengiuosi nuo jų nenuleisti akių ir viena iš jų – prie vandens.
Kokio amžiaus vaikams „būdinga dingti“? Kada susiformuoja natūralus savisaugos instinktas ir baimė pasimesti nuo tėvų?
Sakyčiau, kad vaikams formuojasi ne baimė pasimesti nuo tėvų, bet atsakomybė už tai, kad nepasimestų.
Manau, kad šią atsakomybę turi dalintis abi pusės – tiek tėvai, tiek vaikai. Kol vaikas visiškai mažas, visą atsakomybę prisiima tėvai. Manau, kad iki dvejų metų pasiklydęs vaikas yra tėvų neapdairumo pasekmė.
Tokio amžiaus vaikus dar reikia stebėti nuolatos. Trejų metų vaikai (kai kurie anksčiau) jau pradeda demonstruoti savo savarankiškumą, laisvę ir nepriklausomybę. Tai psichologiškai svarbu, tad reikėtų pernelyg nesijaudinant toleruoti tai, kad vaikai nustojo būti „prilipę“. Žinoma, kad šiuo amžiaus tarpsniu reikia „aštresnės“ akies ir šiek tiek daugiau kantrybės. Maždaug nuo ketverių metų vaikas turėtų pradėti pats mokytis nepaleisti savo tėvų.
Ne paslaptis, kad kai kurie vaikai nė kiek nesutrinka pasimetę, o kai kurie iškart patys puola į paniką. Nuo ko tai priklauso?
Yra vaikų, kurie niekada nebijojo pasiklysti, nesijaučia blogai pasiklydę ir gali pasiklysti keletą kartų per dieną. Neretai tai hiperaktyvūs vaikai. Ką tokiu atveju daryti? Būtinai vaiką aprūpinti informacija – tėvų telefonų numeriais, labai aiškiai sutarti dėl taisyklių – kada susitinkam, kur, ką darome, jei pasiklysti, ir pan. Hiperaktyvūs vaikai mažai mokosi iš patirties, tačiau ir jiems reikalingos ribos ir taisyklės.
Pavyzdžiui, galite sutarti, kad galima pasimesti tik kažkiek kartų per savaitę ir kai šis skaičius pasiekiamas, išvykos į parduotuves ir kitas klaidžias vietas nutraukiamos. Įdomus dalykas su hiperaktyviais vaikais yra tas, kad jie retai kada jaučiasi pasiklydę ar pasimetę, tačiau jų tėvai jau rengia paieškas. Neretai reikia susitarti ir dėl to, ką mes vadinsime „pasimetimu“.
Dauguma kitų vaikų pasiklydę išsigąsta, tačiau kaip jie elgiasi – jau labai individualu. Dažniausiai tai priklauso nuo asmeninių charakteristikų, visos asmenybės struktūros. „Užprogramuoti“, kad vaikas elgtųsi tik tam tikru būdu neįmanoma, tad visa, ką galite padaryti – padėti vaikui spręsti problemą, bet nereikalauti iš jo tapti kitokiu.
Dar viena mintis – į ką reikia atkreipti dėmesį.
Kai vaikas pasiklysta, neretai tėvai išgyvena stiprius jausmus. Ne kartą teko matyti, kaip tėvai bara vaikus, taip „atsikeršydami“ už išgyventą baimę, nesaugumą, kartais – paniką. Įsitikinimas, kad barimasis gali vaikui padėti kitą kartą taip nesielgti – savęs apgaulė. Iš tiesų baramasi tik dėl to, kad tokiu būdu išsivaduojama nuo nevilties, bejėgiškumo ir baimės jausmų. Kad jaučiatės sutrikę, bejėgiai ir išsigandę – visiškai normalu tokiomis situacijomis, tad neprivalote šių jausmų maskuoti ar bandyti juos uždengti pykčio jausmais. Jei jau nesusivaldėte ir aprėkėte vaiką, jausmams nurimus atsiprašykite.
Dažniausiai vaikai pasiklysta to neplanuodami, nenorėję ir to nesiekdami. Taip jau išeina. Pametę tėvus vaikai neretai išsigąsta ir daugumai – tai didelė pamoka. Tuo metu vaikui labiausiai reikia užuojautos ir paramos. Tad suradę vaiką jį apkabinkite, pamyluokite ir pabučiuokite. Juk ir jūs džiaugiatės suradę savo stebuklą. Kodėl gi neišreiškus šių jausmų? Jei sugebėsite parodyti, kad mylite savo vaiką, kad jo ieškojote ir nerimavote, vėliau paaiškinsite, kaip elgtis – vaikas galės pasimokyti iš situacijos. Išmoks vengti tokių situacijų, nes išgyvenimai buvo nemalonūs, kitas dalykas – žinos, kaip elgtis, jei vėl taip atsitiks. Jei vaiką išbarsite, jis vengs pasiklysti todėl, kad bijos Jūsų, ar tai tikrai Jūsų tikslas? O gali būti ir kitaip – išbarsite vaiką, o jis kitą kartą pasiklys tam, kad parodytų (nesąmoningai), jog jis – stipresnis.
Ar tikrai to norite?
Pasakoja mamos
Dingo Domas (Vingio parke)
Pasakoja Rasa:
Domui dabar 6 metai. Regis, jis dingsta nuolat: pabėga gatvėse, išeina nepastebėtas iš kavinės, pasprunka iš kiemo, dingsta iš akių važiuodamas dviračiu. Yra judrus berniukas, nenustygsta vienoje vietoje, todėl vos apsidairai – jo jau nėra, nors stengiamės Domą stebėti visur ir visada visi trys: aš, vyras ir vyresnioji sesutė Dalia. Žinodami, kad taip atsitinka, visuomet aiškiname, ką reikia daryti, kai nematai saviškių. Pagrindinė taisyklė: niekur nejudėti, stovėti vietoje! Tik kažkodėl Domas tai pamiršta ir nė kiek nesijaudina dingęs.
Labiausiai įsiminė du dingimai. Kai Domui buvo 4 metai, jis dingo parduotuvėje „Maxima“. Visa šeima apsipirkinėjome prieš iškylą į gamtą, todėl praradome budrumą. Tik vyresnioji dukra pamatė Domą kažkur nubėgantį. Ji pasileido vytis, deja… Tuomet vyras su prekių vežimėliu liko toje vietoje, kur Domas paskutinį kartą mus matė, o mudvi su dukra pasidalinome parduotuvę į zonas ir „šukavome“ vis grįždamos prie lūkuriuojančio tėčio. Slinko įtampos pilnos minutės, kol dukrai šovė mintis kreiptis į apsaugą. Ten Domą ir radome (buvo atvedusi kažkokia močiutė). Apsaugininkas laikė Domą už alkūnės, o šis piktas spardė koja sieną – tūžo, kad negali pasprukti.
Kitas įsimintinas kartas – LNK koncertas Vingio parke. Sūnui jau buvo šešeri. Į koncertą atėjome kartu su draugų šeima. Susiradome patogią vietelę ant pirmųjų estrados laiptelių. Šalia buvo pastatytas žalias namelis, o jame pardavinėjama cukraus vata ir kukurūzų spragėsiai. Iškart Domui pasakėme, kad pametęs mus iš akių, ateitų prie vienintelio žalio namelio. Juk taip paprasta!
Stebėjome Domą pakaitomis su vyru: kiekvienas po pusvalandį. Pražiūrėjau aš. Vyras su draugu ir vyresnieji vaikai Domo ieškojo pusvalandį, rado jau beišeinantį iš koncerto teritorijos. Kol jų laukiau, mąsčiau, kaip reikėtų apibūdinti Domą per apsaugos garsiakalbius. Vaikas aprengtas, kaip ir tūkstančiai kitų, jokios išsiskiriančios detalės. Pagalvojau juokais, kad reikėtų mobiliuoju telefonu nufotografuoti vyrą, parodyti jo nuotrauką per ekraną scenoje ir pasakyti, kad dingo toks pat, tik mažas.
Po to prie Domo drabužių priraišiojome spalvotų popierinių kaspinėlių. Likusią koncerto dalį pralaikiau sūnų ant kelių. Mačiau, kad kitiems vaikams tėvai pririšę prie drabužių helio balionėlius.
Dingo Justinas (soduose)
Pasakoja skaitytoja Renata:
Viskas vyko prieš metus. Justinui tada buvo 3 metai ir 2 mėnesiai. Šventėme sode draugės sūnaus krikštynas.
Dabar, žinoma, visi pagalvos, kad girti tėvai vaiko nenusaugojo, bet aš tuomet jau laukiausi antrojo, taigi, ši versija atkrenta. Kaimyniniame sodo sklype žmonės aptvare laikė vištas. Justinas ten įsikūrė pažaisti – jam labai patiko vištas stebėti ir kartu su žemėmis kaip su smėliu žaisti.
Keletą valandų jis ten kapstėsi – vis pažiūrėdavome, kad tupi, pakviesdavome grįžti prie visų, bet įkalbėti nepavykdavo.
Tie gyviai jį lyg užbūrę buvo. Vieną kartą nuėjusi pažiūrėti, ką vaikas veikia, radau tik žaisliukus… Iš pradžių net nesitikėjome, kad jis kur išėjęs, garsiai pakvietėme, bet kai jau kokias 15 minučių neatsiliepė, nejuokais susirūpinome. Kompanija buvo nemaža, visi greitai pasklido po sodus ieškoti vaiko. Vyras sėdo į automobilį, pasileido važinėt keliukais ir visų žmonių klausinėt. Niekas nieko nematė…
Po poros valandų paieškų pamatėm grįžtančias dvi viešnias su Justinu. Atsiėmė jį iš policininkų rankų.
Jis jau sėdėjo policijos mašinoj, kuri tuo metu kaip tik apsisukinėjo ir būtų išvažiavusi į nuovadą…
Pasirodo, vaikas nukeliavo beveik porą kilometrų, vos ne iki pagrindinio kelio į sodus, atsisėdo šalikelėje ir pradėjo žaisti su akmenukais. Kažkokie žmonės pamatė nepažįstamą vienišą vaiką ir iškvietė policiją.
Justinas grįžo patenkintas, neišliejęs nė vienos ašaros. Jis tikriausiai nė nesuvokė, kad buvo pasiklydęs – jam tai buvo tik žaidimas. Bet ašarų teko vėliau išliet – gavo nuo tėvo į kailį. Man beliko tik guosti. Abu juos… Tėvas ilgiausiai iš visų jaudinosi, nes jo mobiliojo telefono baterija buvo išsekusi, negalėjome jam paskambinti, kad vaikas jau atsirado. Dar gerą pusvalandį jis važinėjo sodo keliukais sūnaus ieškodamas.
O aš sėdėjau ant kelio laukdama, kada pro šalį pravažiuos, kad galėčiau nudžiuginti. Paskui ilgai kalbėjomės apie tai, kas įvyko – atrodo, Justinas suprato. O kaltinti šitoje situacijoje galime tik save – per daug pasitikėjome vaiku.
Dingo Danielis (pajūryje)
Pasakoja skaitytoja Anna:
Danielis buvo dingęs prieš 2 metus, tada jam buvo 4,5 metų. Su draugais nuvažiavome į Šventąją. Kol apsistojome, kol įsikūrėme, atėjo 16 valanda, tik tada nuėjome prie jūros. Išsitiesėme pavargę ant smėliuko, o vaikai pradėjo šalia žaisti su smėliu. Žaidė Danielis, jo 2,5 metų sesutė ir dar vienas vyresnis berniukas. Kas minutę pakeldavau galvą ir pasižiūrėdavau į vaikus. Kai eilinį kartą kilstelėjau galvą, pamačiau tik dukrą ir vyresnį berniuką. Sūnaus su jais nebuvo. Kai paklausiau to berniuko, kur Danielis, šis atsakė: „Nežinau“. Akimirksniu su vyru pašokome ir pasileidome pajūriu ieškoti vaiko: vyras į vieną pusę, aš – į kitą. Bėgau gelbėjimo stoties link apimta siaubo, bandžiau valdytis ir prisiminti, kur esu skaičius ar girdėjus, ką tokiais atvejais daryti. Prisiminiau patarimą klausinėti žmonių. Bėgau ir vis klausinėjau besimaudančių ir besideginančių žmonių, ar
nematė pasiklydusio berniuko. Deja. Gelbėjimo stotį, kuri buvo už 2 km, pasiekiau per 15 minučių.
Buvau tokia uždususi, kad gelbėtojai iš pradžių pamanė, jog kažkas atsitiko man pačiai. Kai pasakiau, kad dingo vaikas, jie atšovė – „Negalime niekuo padėti“. Maldavau, kad praneštų per garsiakalbį, o jie atsakė: „Garsiakalbio neturime“. Išėjau iš gelbėjimo stoties, o ką dabar daryti, kur bėgti? Apimta siaubingos nevilties ėjau atgal ir pamačiau vyrą su sūnumi – Danielį vyras rado „savo pusėje“, nuėjęs apie 15 minučių kelio. Neįsivaizduoju, kaip mažas vaikas taip greitai nuėjo tokį atstumą. Danielis buvo nusiminęs, nes manė, kad jį barsiu. Tačiau aš tik prapliupau verkti. Susėdome visi ir paverkėme. Paklaustas, kodėl pabėgo, Dainielis atsakė, kad ėjo ieškoti švaraus smėlio.
Visa poilsio savaitė man buvo tik ištisas žiūrėjimas į vaikus. Tas Danielio dingimas buvo pamoka ir jam – dabar labai stebi sesę, lauke nepaleidžia jos rankutės.
„Mamos žurnalas“