Anksčiau ar vėliau ateina diena, kai vaikas pirmą kartą savarankiškai iškeliauja į mokyklą, būrelį arba po kasdienių veiklų be tėvų palydos grįžta namo. Tėvams tai dažnai kelia daugiau nerimo nei pačiam vaikui. Norisi įsitikinti, kad jis žino kelią, mokės pereiti gatvę, nepasimes ir prireikus paprašys pagalbos. Saugumą lemia ne tik tai, ar vaikas atsimena maršrutą. Kur kas svarbiau, ar jis geba pastebėti riziką, elgtis netikėtose situacijose ir žino, kur prireikus kreiptis pagalbos.
Daugiau informacijos – Vaiko teisių TV.
„Visiškai normalu nerimauti dėl pirmųjų savarankiškų vaiko kelionių. Tačiau svarbu prisiminti, kad vaiko neapsaugosime nuo visų gyvenimo situacijų. Galime padėti jam išmokti jas atpažinti ir tinkamai į jas reaguoti. Tam reikia ne vien taisyklių, bet ir nuolatinio pokalbio apie tai, kas vyksta aplink, kas kelia abejonių ir kaip tokiais atvejais elgtis“, – sako vaiko teisių gynėja Elžbieta Vysocka.
Kalbėkite ne tik apie kelią, bet ir apie netikėtumus
Vaikai retai pasimeta todėl, kad pamiršta maršrutą. Dažniau juos sutrikdo nenumatytos situacijos – pasikeitęs autobuso maršrutas, uždaryta gatvė, išsikrovęs telefonas ar netikėtai užkalbinęs nepažįstamasis.
Tėvai dažnai vaikus moko saugotis nepažįstamųjų, kurie siūlo saldainį ar kviečia sėsti į automobilį. Tačiau realiame gyvenime pavojingos situacijos kur kas dažniau prasideda nuo, atrodytų, visiškai nekalto pokalbio ar prašymo. Nepažįstamas žmogus gali paprašyti parodyti kelią, padėti surasti pasimetusį augintinį, paskolinti telefoną ar perduoti žinutę tėvams. Būtent todėl svarbu vaiką mokyti ne ieškoti „blogų žmonių“, nes jų atpažinti iš išvaizdos neįmanoma, o kritiškai vertinti pačią situaciją.
Jei suaugusiojo elgesys atrodo keistas, prašymas verčia pasijusti nejaukiai arba žmogus ragina kažkur eiti kartu, vaikas turėtų žinoti, kad jis gali nutraukti pokalbį, nueiti į artimiausią parduotuvę ar kitą viešą vietą, kur yra suaugusiųjų, ir paprašyti pagalbos.
Todėl ruošiant vaiką savarankiškoms kelionėms verta kartu aptarti įvairius scenarijus. Ką daryti, jei pasiklydai? Jei supratai, kad kažkas eina iš paskos? Jei nepažįstamas žmogus prašo pagalbos, kviečia kartu eiti ar siūlo pavežti? Vaikas turėtų žinoti, kad tokiose situacijose svarbiausia ne mandagumas, o jo saugumas.
Orientuotis padeda ne tik gatvių pavadinimai
Vaikai aplinką dažnai įsimena kitaip nei suaugusieji – ne pagal gatves ar numerius, o pagal ryškius objektus. Todėl einant kartu su vaiku verta atkreipti dėmesį į lengvai atpažįstamas vietas: spalvingą parduotuvę, biblioteką, bažnyčią, parką ar neįprastą pastatą.
„Jeigu vaikas pasimestų, jam bus kur kas lengviau pasakyti, kad stovi prie didelės geltonos parduotuvės ar fontano, nei prisiminti gatvės pavadinimą. Tokios detalės padeda greičiau susiorientuoti tiek pačiam vaikui, tiek tėvams, bandantiems suprasti, kur jis yra“, – sako E. Vysocka.
Papildomą saugumo jausmą gali suteikti ir telefonas su vietos nustatymo ar vaizdo skambučio funkcija. Vis dėlto vaiko teisių gynėjai primena, kad technologijos negali pakeisti pasirengimo – svarbiausia, kad vaikas žinotų, kaip elgtis net ir tada, kai telefonas išsikrovęs ar ryšio nėra.
Svarbiausia – žinoti, kur kreiptis pagalbos
Vaikui daug drąsiau keliauti vienam, kai jis žino, kad bet kada gali susisiekti su tėvais. Galima susitarti, jog pasiekęs mokyklą ar grįžęs namo jis parašys trumpą žinutę ar paskambins. Tai ne kontrolė, o įprotis pasirūpinti vieniems kitais.
Ne mažiau svarbu, kad vaikas žinotų ir kitus pagalbos būdus. Jis turėtų mokėti paskambinti bendruoju pagalbos numeriu 112, o prireikus nebijoti kreiptis į policijos pareigūnus, autobuso vairuotoją, parduotuvės darbuotoją ar kitą patikimą suaugusįjį. Vaiko teisių gynėjai pabrėžia, kad didžiausias saugumo jausmas atsiranda ne tada, kai vaikas tiki, jog nieko nenutiks, o tada, kai žino, jog net ir nutikus nenumatytai situacijai jis neliks vienas.
