Jie užsisvajoja ir nueina kiton pusėn, jie dingsta vos mes akimirkai žvilgtelim į debesis, jie nusiveja drugelį ir BAM – jie pasimeta! Tai nutinka net ir patiems akyliausiems tėvams. Ypač dabar, kai po ilgo karantino vis dažniau iškeliaujame į prekybos centrus, renginius, pramogų parkus ar kitas vietas, kuriose daug žmonių.
Patarimais dalinasi Mylu.lt seminarų platformos tėvams kūrėja, Pagarbios tėvystės pradininkė Lietuvoje Dovilė Šafranauskė.
Kad nepasimestų
Pradėkime nuo to, kas gali padėti išvengti nemalonios „vaiko pasimetimo“ situacijos.
Jei mažylis mėgsta bėgioti, jaučiasi laisvai ir vis nubėga per toli, žmonių pilnose vietose kuo dažniau naudokimės vežimėliu.
Jei vaikas nori vaikščioti, bet nenori laikytis įsikibęs rankos, apsvarstykime vaikiškus dirželius. Jie tvirtinasi prie kuprinių arba petnešų principu. Abejojate dėl nemalonių žvilgsnių ar komentarų? Patikėkite, jie tikrai neverti vaiko ir jūsų išgąsčio pasimetus.
O jei rankos užimtos (gal nešamės pirkinius ar laikome mažylį), prisekime prie kelnių kilpos dirželį, tokį, kokie paprastai naudojami renginiuose, akreditacijos kortelei prisegti. Vaikams dažnai daug smagiau įsikibti į tokią kilpą ir keliauti kartu.
Būtinai aptarkime su vaikais, kad ir kokie maži jie būtų, kodėl prašome likti šalia, kodėl nesaugu nueiti per toli. Gana anksti verta pasakoti apie „nesaugius žmones“: pasaulyje gyvena daugybė žmonių. Dauguma jų, linki vieni kitiems gero. Tačiau yra ir kitokių, nesaugių žmonių, kurie gali išgąsdinti vaikus, apgauti ar netgi pagrobti. Būtent todėl svarbu, kad visada nueitum tik tiek, kad matytum mamą/tėtį ar kita suaugusį žmogų, su kuriuo esi.
Atrodo padarėme viską. Ir nepaisant to, kartais nutinka tai, kas nutinka. Geriausia tam pasiruošti iš anksto, bei kartu su vaiku aptarti gaires – kaip elgtis, kad kuo greičiau rastume vienas kitą.
Ieško – tėvai. Lik vienoje vietoje
Tai pagrindinė taisyklė, kurią turėtume vaikui kartoti nuolat nuo pat tada, kai jis pradeda vaikščioti: “Jei nematai mamos/tėtės tiesiog sustok ir stovėk. Mes tave surasime“.
Pasimetus, vaiko galvoje kyla įvairių minčių, viena dažniausių – eiti namo! Todėl kartais paieškų teritorija gali stipriai išsiplėsti, o tai tikrai nepagreitina radimo.
Taip pat akcentuokime, kad „privalai likti ten, kur pasimetei, net jei kažkas iš suaugusiųjų kvies eiti kartu. NE! Mes tave rasime, nes visada lengviau rasti tiesiog vietoje stovintį vaiką“.
Į ką kreiptis pagalbos?
Likus ten, kur pasimetė, antras vaiko žingsnis – kreiptis pagalbos. Tačiau į ką? Du tinkamiausi variantai: tam tikros vietos darbuotojai (juos galima pažinti iš aprangos) arba šeimos/tėvai su vaikais. Kas jau kas, o vaikus auginantys žmonės geriausiai pasirūpins ir pasimetusiu vaiku. O taip pat ir vaikui bus aišku, kai jis žinos konkrečiai, prie kokių žmonių eiti.
Ką sakyti?
Kuo anksčiau išmokysime vaiką pasakyti savo, savo mamos, tėtės vardą bei pavardę, tuo lengviau jam bus pagelbėti pasimetimo atveju.
Jei vaikas dar nekalba, bet turi noro vis pabėgti arba keliaujame užsienyje, priklijuokime vidinėje drabužių pusėje lipduką su vaiko vardu ir tėvų telefono numeriu. Arba įdėkime į vidinę kišenę raštelį su kontaktais. Būtinai pasakykime vaikui, kad pasimetus, parodytų šį raštelį. Mokykime vaiką, kad jis pasako, jog pasimetė, pasako savo vardą, BET lieka vienoje vietoje, kol suaugusieji praneš apie pasimetusį vaiką.
O jeigu…
Kuo labiau vaikui pažįstama viena ar kita situacija, tuo mažiau ji gąsdina. Todėl vis pažaiskime „O jeigu pasimestum…“ žaidimą. Ką darytum? Į ką keiptumeisi pagalbos? Ką sakytum?
Turėdami laiko, prisėskime su vaiku judrioje vietoje ir paprašykime parodyti, kurie žmonės, jo nuomone, būtų tinkami kreiptis pagalbos. Padiskutuokite kodėl ir dar kartą priminkite pagrindines pasimetimo taisykles.
O ką tuo tarpu daryti mums?
Natūralu, kad tokioje situacijoje, baimė paralyžiuoja. Todėl įkvepiame, iškvepiame ir pasistengiame išlaikyti šaltą protą – mums jo tikrai prireiks. Pirmiausia, grįžkime atgal, tuo keliu, kuriuo ėjome, jei vaikas laikosi nejudėjimo susitarimo, netrukus jį rasime.
Garsiai šaukime vaiką vardu. Tikiu, kad galime perrėkti šurmulį ir taip padidinti tikimybę, kad vaikas mus išgirs.
Jei per 5–10 minučių vaiko nerandame, praneškime apie jo dingimą. Prekybos centre tai gali būti apsaugos darbuotojai, kitur – kreipkimės į policiją. Kartais tėvai vengia pranešti dėl įvairių įsitikinimų, tačiau kuo anksčiau į paiešką įsijungia pareigūnai, tuo didesnė tikimybė saugiai rasti pasiklydusį mažylį.
Atsirado!
Kad ir kokie jausmais užplūstų pamačius savo vaiką, susitelkime tik į džiugesį. Dabar ne laikas moralizuoti, barti, priekaištauti. Pareigūnai pasakoja, jog kartais randa pasimetusius vaikus, kurie supratę jog nesilaikė tėvų prisakymo būti šalia ir pasiklydo, slepiasi, bijodami bausmės ar tėvų pykčio. Todėl visus pamokymus atidėkime ramiam laikui namuose, kai emocijos bus nurimę.
