„Knyga, knyga, dar kartą knyga. Niekas taip neišjudina ir neugdo vaiko fantazijos kaip knyga,“ – rašė viena žymiausių vaikų rašytojų Astrida Lindgren.
Konsultuoja literatūrologė doc. dr. Loreta Žvironaitė
Popierinės „šiltesnės“, bet elektroninės – taip pat knygos
Šiandien vis dažniau išgirstame nerimastingus komentarus: vaikai neskaito, o didžiausiu knygų priešu vadiname kompiuterinius žaidimus, internetą, socialinius tinklus. Taip pat tvirtiname, kad vaikų skaitymo mažėjimui didelę įtaką padarė pernelyg didelė knygų kaina, dėl tos pačios priežasties nepajėgiantys atsinaujinti mokyklų bibliotekų fondai ir elektroninės informacijos kiekio didėjimas. Kita vertus, elektroninių knygų atsiradimas kaip tik gali būti teigiama paskata grįžti prie knygos, nors ir ne popierinės, kuri „šiltesnė“ ir jaukesnė, tačiau vis dėlto knygos.
Kaip prisijaukinamos knygos
Vis dėlto teigti, kad šiandien vaikai neskaito ar per mažai skaito, nėra visiškai teisinga. Reikia tik daugiau pastangų, kad vaikai nepamirštų knygos, prisijaukintų ir susidraugautų su ja. Jei dažniau apsilankysime atsinaujinusiose bibliotekose, pamatysime ne tik pavienius vaikus, besirenkančius knygas, bet ir mokytojus, atvedusius vaikų klases į bibliotekas, bei tėvelius ar senelius, renkančius knygas patiems mažiausiems. Štai čia ir yra ta pradžių pradžia, tas atskaitos taškas, nuo kurio turime pradėti judėti knygos meilės ir skaitymo džiaugsmo link. Šiandien skaitytoju laikome jau ne tik pradėjusį pažinti raides, dėlioti skiemenis ar žodžius vaiką, bet ir tą, kuris tiesia rankeles į virš lovelės pakabintą geltoną popierinę saulę, varto storus kartoninius lapus, kuriuose dar nėra žodžių, tik iliustracijos. „Skaitytoju“ gali būti ir tas, kurio besilaukdama mama jam deklamuoja eilėraščius, dainuoja daineles, galbūt net seka pasakas. Norą skaityti pirmiausia lemia tėvų pastangos, suvokimas, kad jie pirmieji turi žengti šį žingsnį ir kasdien rasti laiko vaiko bendravimui su knyga. Kita vertus, ir pačių tėvų, senelių aplinkoje turi rastis vietos knygai ir skaitymui, nes tik geri pavyzdžiai yra paveikūs, jie nevirsta beprasmiu moralu ar raginimu skaityti.
Namai be knygų – lyg kūnas be sielos
Namuose turėtų atsirasti vietos knygų lentynai, nes, pasak Cicerono, „Kambarys be knygų – lyg kūnas be sielos“. Knyga – ne tik interjero detalė. Ir tėvai, ir vaikai turi turėti savo namų bibliotekėlę. Tikimybė, kad neskaitančių tėvų vaikai irgi neskaitys, yra gana didelė. Vėliau skaitymo estafetę turi perimti vaikų darželių auklėtojai ir, žinoma, mokytojai, tačiau jei tėvai nesuformavo skaitymo įpročių, mokytojams gali ir nepavykti. Yra atlikta nemažai tyrimų ir pastebėta, kad mažiau skaito tie vaikai, kuriems vaikystėje nebuvo skaitoma. Mokytojų įtaka vaikams nekelia abejonių, todėl tik nuo mokytojų pastangų, kūrybiškumo, kompetencijų gali priklausyti ir vaiko susidomėjimas knyga bei skaitymu. Būdų įtraukti vaikus į skaitymo procesą iš tiesų yra daug ir įvairių. Visiems žinomos jau įprastos knygų mugės, parodos, susitikimai su rašytojais, skaitymai tradicinėse ir netradicinėse erdvėse, tinklaraščiai, susiję su naujų knygų pristatymu, recenzavimu ir pan. Pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, yra organizuojama daug ir įvairių projektų, siekiančių priartini vaikus prie knygų, skatinančių patirti skaitymo aistrą – kaip dvasinį katarsį.
Knygų nauda vaikams moksliškai pagrįsta
Tėvai ir mokytojai nori, kad vaikai skaitytų, nes skaitymas ugdo asmenybę, vaikas tampa išmintingesnis, brandesnis, ugdosi įvairialypio mąstymo, raštingumo įgūdžius. Knygos ir skaitymas moko empatijos, plečia akiratį, lavina vaizduotę, skatina išmonę ir fantaziją. Pasaulyje veikia daugybė įvairiausių vaikų literatūros organizacijų, besidominčių skaitymu, ieškančių kelių, kaip priartinti knygą prie vaiko, besistengiančių padidinti susidomėjimą vaikų literatūra, atliekančių įvairiausius mokslinius tyrimus. Bandoma ieškoti ne tik moksliškai pagrįstų, bet ir šmaikščių atsakymų, kam reikalingos vaikams knygos.
Pavyzdžiui, Švedijos vaikų literatūros institutas pateikia net aštuoniolika priežasčių apie skaitymo naudą. Štai keletas iš jų:
Knygos lavina mūsų kalbą ir plečia žodyną. Jos moko mus reikšti mintis ir suvokti, ką kalba ir rašo kiti.
Knygos vysto mūsų mąstymą. Iš knygų mes mokomės abstraktaus pasaulio suvokimo.
Knygos skatina mūsų fantaziją ir moko mąstyti vaizdiniais.
Iš knygų mes sužinome apie kitas šalis ir kitokį gyvenimo būdą, jos teikia žinių apie gamtos, technikos pasaulį, istoriją ir apskritai apie viską, kas mus domina.
Knygos padeda įsijausti į kitų žmonių padėtį“.
Knygos mums suteikia jėgų ir įkvėpimo. Jos įtraukia ir linksmina, priverčia juoktis ir verkti, leidžia nusiraminti ir parodo išeitį iš susidariusios sunkios padėties.
Knygos kelia klausimus, kurie priverčia susimąstyti.
Knygos verčia susimąstyti apie gėrį ir blogį.
Iš knygų suprantame, kad į problemas galime žvelgti iš įvairių pusių, jos parodo, kad konfliktus nebūtinai turime spręsti jėga.
Knygos leidžia mums pažinti save ir kitus.
Knygos sutrumpina vienatvę. Knygą galime pasiimti su savimi kur tik norime.
Knygos – mūsų kultūrinio palikimo dalis.
Gerą vaikišką knygą galima skaityti garsiai, o tai teikia džiaugsmą tiek vaikams, tiek ir suaugusiesiems. Knygos sujungia kartas.
Knyga vaikams atveria kelią į literatūrą visam mūsų gyvenimui.
Tuo tarpu Belgijos vaikų literatūros centras ir skaitymo fondas pateikia dešimt šmaikščių humoristinių faktų apie skaitymo naudą:
Skaitymas – sveika akims, nes padeda giliau pažvelgti į supantį pasaulį, žmones ir save.
Skaitymas naudingas fizinei sveikatai, nes tai proto gimnastika ir nėra jokios rizikos, kad patirsite traumą,
Skaitymas tausoja aplinką, nes knygos lengvesnės ir patogesnės negu nešiojamas kompiuteris, jų skaitymui nereikia eikvoti elektros energijos, jei skaitote, negalite vairuoti mašinos, todėl nesusidaro spūstys.
Skaitymas moko bendrauti, nes galėsite papasakoti tokias fantastines istorijas, kurios nuobodžius pokalbius apie sporto įvykius ar televizijos laidas pavers įdomiais ir padarys įspūdį tiems žmonėms, kurie beveik neskaito.
Skaitymas suteikia ramybę, nes tėvai, mokytojai ir kiti suaugusieji, matydami skaitantį vaiką, nepradeda niurzgėti ir būna laimingi.
Skaitymas naudingas piniginei, nes knygos bibliotekose nieko nekainuoja, jos pigesnės ir už kompiuterinius žaidimus.
Skaitymas padeda dailinti kūno formas, nes nereikia bijoti, kad priaugsite svorio. Skaitančiam žmogui nereikia kaloringo maisto, kad įveiktų gyvenimo sunkumus.
Kiekvienai knygai ateina savas laikas
Norint sudominti vaiką skaitymu, „receptų“ gali būti daug ir įvairių, tačiau egzistuoja ir daugiau ne mažiau svarbių problemų. Knyga turi pasiekti adresatą tik tada, kada jis pasiruošęs ją suvokti, priimti ir išgyventi. Vaikas knygą turi perskaityti tada, kada tam ateina laikas. Nereikėtų žavėtis adaptacijomis, suaugusiesiems skirtų tekstų pritaikymais ar trumpiniais vaikams. Neseniai leistos „Iliustruotos didžiosios klasikos“ knygos, kurias noriai skaitė vaikai ir nuo kurių skaičiaus mirgėjo užklasinių skaitymų sąsiuviniai, taip pat prilygsta beverčio skaitymo „džiaugsmui“. Adaptacijos niekada neatstos originalo. Galbūt vaikas labai greitai perskaitys ir sužinos svarbiausius įvykius, tačiau nepatirs charakterių raidos ir kaitos, psichologinių išgyvenimų pilnatvės, gamtos grožio adoracijos ir viso kito, kas būdinga gerai meniškai knygai.
Ką skaitome vaikams ir ką skaito vaikai
Svarbiausias klausimas, kurį turėtume kelti ir į kurį ieškoti atsakymų: ką skaitome vaikams ir ką jie skaito? Net ir pačiam mažiausiam vaikui knyga negali būti banali, primityvi. Paveikslėlių knygoje net ir esantys vos keli sakiniai turi būti prasmingi ir su iliustracijomis sudaryti nedalomą vienovę. Šiandien leidžiama labai daug įvairių pramoginių dienoraščių, vadinamojo „greito skaitymo“, populiarių „paauglių serialų“ ar gausiai iliustruotų komiksais knygų. Taip norima „prisivilioti“ skaitytoją, tačiau dažnai nesivarginama pasiūlyti gilesnės, prasmingesnės, kviečiančios įsigilinti ir stabtelėti knygos. Prie tokio teksto vaikas ilgai neužsibūna, perskaito vos ne vienu atsikvėpimu.
Akivaizdu, kad populiarioji, pramoginė literatūra ir vadinamoji „aukštoji“ – du skirtingi dalykai, negalima, o ir nereikia jų lyginti. Kita vertus, siekiame, kad skaitymas taptų malonumu. Juk neretai skaitome ir norėdami pailsėti, atsipalaiduoti. Visiškai nieko blogo neatsitiks, jei vaikas paims į rankas „lengvesnę“, „greitesnę“, pakeliančią nuotaiką, smagiai juokingą knygą. Bet vaikų skaityme neturėtų dominuoti vien tik tokios knygos.
Raskime laiko ir būdų pasiūlyti ir kitokią, sudėtingesnę, skatinančią užsibūti, mąstyti, samprotauti, ieškoti prasmės ir leidžiančią išgyventi jausmų pilnatvę, patirti katarsį, knygą. Nepamirškite, kad vaikų skaityme turi rastis vietos ir poezijai. Eiliuotas tekstas kalba ypatinga poetine kalba, skamba kaip muzika. Eilėraštis moko įsiklausyti, išgirsti, pabūti su savimi, pajusti ritmingos kalbos grožį, estetinius išgyvenimus. Eilėraštis – daugiaprasmis pasaulis. Tai paslaptis, todėl jei nuo pat mažens neatversime to pasaulio vaikui, jis neabejotinai daug praras.
Liūdna, tačiau reikėtų pripažinti, kad prie vaikų „neskaitymo“ prisideda ir mokykliniai literatūros vadovėliai, kuriuose tekstai dažnai pateikiami neatitinkantys amžiaus tarpsnių, moraliai pasenę, slogūs ir nuobodūs, todėl slopinamas susidomėjimas skaitymu, ugdomas abejingumas knygai ir skaitymo procesui. Tikrai nesakau, kad reikėtų atsisakyti klasikinių kūrinių, pagaliau niekas nesiginčija, kad vaikui būtina pažinti tautos praeitį ir patirtį, kultūros realijas, tačiau šiandien tarsi specialiai programose ir vadovėliuose siūlomi ne vaikų literatūros tekstai, tarsi vaikų literatūra vis dar būtų menkesnė, antrarūšė, negebanti perteikti esminių vertybių. Juk susiduriame su būtinybe kitaip žvelgti jau nebe į Prano Mašioto laikų vaiką, bet dar imlesnį, smalsesnį, greitai mąstantį, puikiai besiorientuojantį išmaniame pasaulyje.
Norėčiau priminti Donaldo Biseto pasaką „Tigro pasakos“ – apie tigrą, kuris norėjo ėsti žodžius ir nuo jų storėjo: „Pasakas mėgstu. Tik nuo jų storėju. ….> Ir eilėraščius, ir visokius pasakojimus. <….> Bet žiūrėk, kad pasaka būtų graži. Nuo kvailų pasakų man pilvuką suskausta. O jeigu pasaka labai prasta, krintu negyvas…“
O pasak Josifo Brodskio, vienintelė poeto (taip pat ir prozos tekstų autoriaus) pareiga visuomenei yra gerai rašyti. Visiems, taip pat ir vaikams. Taigi vaikui reikia ne tik padėti pradėti skaityti ar daugiau skaityti, bet skaityti geresnę, meniškesnę literatūrą, padėti atrasti skaitymo džiaugsmą, patirti skaitymo malonumą ir pilnatvę, pagaliau suvokti, kam reikia skaityti ir kodėl to norisi norėti.
Parengė Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2022 metams skyrė 5000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 metų vasario 22 dieną.
