Kraujavimas nėštumo metu išmuša žemę iš po kojų.
Sigitos pasakojimas – viena iš tūkstančių „jeigu“ istorijų. Moteriai pirmas nėštumas buvo nesėkmingas ir baigėsi gydytojų rekomenduotu valymu. Antrasis nėštumas baigėsi gerai, moteris augina dukrelę Eveliną. Už kelių sausų faktų – didžiulė drama.
Sigita iki šiol graužiasi, kad nuo pat šios istorijos pradžios buvo neryžtinga ir patikli. Jeigu būtų pasielgusi kitaip, galbūt šiandien augintų ne vieną, o du sveikus vaikus.
Pasakoja Sigita
Norėčiau, kad mano istorija suteiktų vilties panašioje situacijoje atsidūrusioms mamoms.
Dar tą pačią dieną, kai nėštumo testas parodė šią puikią naujieną, man prasidėjo kraujavimas. Nėštumas tada buvo 6 savaičių. Jokio skausmo nejutau, o ir kraujo nebuvo daug. Pati esu medikė, todėl susivokiau, kad taip neturėtų būti, ir nedelsdami su vyru nuvažiavome į vieną Vilniaus ligoninę. Priėmimo skyriuje mane apžiūrėjusi gydytoja paklausė, ar noriu išsaugoti nėštumą.
Išgirdusi teigiamą atsakymą gydytoja paguldė mane į skyrių nėštumui sulaikyti. Kitą rytą per vizitaciją skyriaus vedėja išrėžė, kad tokio mažo nėštumo niekas nesulaikinės, nes greičiausiai šis vaikelis yra apsigimęs. Ji net supyko ant mane priėmusios gydytojos: „Kodėl šitą moterį guldėte? Reikėjo iškart siųsti valymui“.
Netrukus vedėja apžiūrėjo mane ultragarsu per pilvo sieną (kaip žinia, tokie maži nėštumai per pilvo sieną silpnai matomi). Sukrėtė jos žodžiai, kad ji nieko nematanti, tik hematomą (išsiliejusio kraujo sankaupą), kuri greičiausiai viską išstums, todėl nedelsiant reikia daryti valymą. Gydytoja net nesigilino, kur ta hematoma, neaiškino, kodėl ji atsirado.
Labai verkiau, bet net nekilo mintis prieštarauti gydytojai. Aklai ja pasiklioviau: kas kitas geriau gali išmanyti šį darbą, jei ne ji, be to – nejau linkės man blogo ir tyčia patarinės neteisingai. Nors širdyje kirbėjo „o gal viskas bus gerai“, bet buvau labai sutrikusi, todėl atsidaviau į „viską išmanančių gydytojos rankas“.
Svarsčiau – o gal tikrai šis vaikelis apsigimęs, jo apsigimimas yra per didelis, kad jis galėtų išgyventi. Buvau tokia priblokšta, kad nesugalvojau pasitarti su kokiu nors labiau patyrusiu žmogumi, atvirkščiai – norėjosi niekam nieko nesakyti, slėpti. Viską žinojo tik vyras, bet jis mane galėjo tik paguosti, o ne racionaliai ką nors patarti – buvo dar labiau sutrikęs už mane. Ilgiems apmąstymams nebuvo laiko – tą pačią dieną man atliko valymą. Kitą dieną mane išleido namo, patarę pusę metų saugotis nėštumo.
Ėjo lakas, ir mano skausmas prisimiršo. Galbūt būčiau šią savo nelaimę ir toliau vertinusi kaip atsitiktinę bėdą – juk visko žmonių gyvenime būna… Tačiau vėlesni įvykiai parodė, kad tas įvykis nebuvo toks jau nekaltas.
Po metų aš vėl pastojau. Praėjus 8 nėštumo savaitėms vėl pradėjau kraujuoti, bet jau daug gausiau nei aną kartą, lyg per menstruacijas. Galite įsivaizduoti, kaip pasijaučiau. Mano galvoje sukosi praėjusių metų įvykiai, maniau, kad man vėl darys valymą ir aš daugiau niekada gyvenime neturėsiu vaikų, nes esu tiesiog netinkama jiems išnešioti.
Mano ginekologas pasiūlė man kreiptis ne į tą ligoninę, kurioje buvau apžiūrėta prieš metus. Patarė kreiptis tiesiai į Vilniaus gimdymo namus. Važiavau labai bijodama ir galvodama tik apie blogiausia, bet nusprendžiau laikytis tvirtai ir pačiai priiminėti sprendimus dėl šio nėštumo nutraukimo. Iš pradžių viskas kartojosi kaip praėjusį kartą – mane paguldė į ligoninę nėštumui sulaikyti, ultragarso tyrimas vėl rodė tą patį – didžiulę hematomą gimdoje.
Tačiau šį kartą mane apžiūrėjusi gydytoja nepamiršo patikrinti, ar plaka mano vaikučio širdelė (praėjusį kartą tai tiesiog buvo „pamiršta“ padaryti).
Vaikutis buvo gyvas. Man buvo skirtas gulimas režimas ir hormonas progesteronas, sulaukiau išsamaus paaiškinimo, kad jei vaikutis yra apsigimęs, jo jau niekas neišgelbės, įvyks persileidimas, o jei kraujavimas yra dėl hormono trūkumo, tai progesteronas tą kraujavimą sustabdys ir nėštumas bus išsaugotas.
Kitą dieną kraujavimas sustojo. Lovoje praleidau 3 savaites, hematoma po truputį išsivalė. Likęs nėštumo laikas praėjo kuo puikiausiai. Dabar auginame nuostabią sveiką dukrytę, o blogi prisiminimai lieka tik šiame mano pasakojime. Kai mintimis grįžtu atgal, norisi sustabdyti laiką ir viską daryti kitaip. Jei būčiau nesutrikusi, aktyviau dalyvavusi priimant sprendimus, jei būčiau pasitarusi su kitu specialistu ir išgirdusi kitą nuomonę, jei būčiau pareikalavusi išsamios apžiūros ir svarių, tyrimais pagrįstų įrodymų, kad nėštumą būtina nutraukti (juk pacientai turi tokią teisę…), galbūt būčiau išsaugojusi pirmą vaikelį.
Galų gale – jei būčiau išdrįsusi pasitarti su giminaičiais, draugais – galbūt kuris nors būtų pataręs nedaryti valymo, ieškoti kito gydytojo. Šitie „jei“ mane labiausiai slegia. Juk pati nemažai žinau, 6 metus studijavau mediciną…
Bet kai pats atsiduri paciento vietoje, išgaruoja visas loginis mąstymas, aklai atsiduodi į gydytojų rankas, nepasinaudoji savo teisėmis, pamiršti, kad ir pats, žmogau, esi atsakingas už savo gyvenimą, o ne gydytojas, kuris mato tave pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Jokiu būdu neagituoju nepasitikėti gydytojais, tik noriu palinkėti visoms esamoms ir būsimoms mamoms labiau pasikliauti savo nuojauta, kovoti už save ir savo vaikus, nebijoti reikšti savo nuomonę, prisiminti savo teises. Kad po to nekiltų mintis: „O kas būtų, jeigu…“
Mums Sigitos pasakojimas padiktavo dvi temas. Pirma – kraujavimai nėštumo metu, antra – kaip elgtis, kai gydytojai lemia tavo likimą.
Trumpai apie kraujavimą nėštumo metu
Normalaus nėštumo metu kraujavimo neturėtų būti. Jei nėščia moteris pradėjo kraujuoti, reikia atkreipti dėmesį į keletą dalykų: ar kraujavimas gausus, ar tik tepa; ar kraujuojama retkarčiais, ar nuolatos; kokia kraujo spalva: skaisčiai raudona, rusva ar rožinė; ar kraujavimą lydi skausmas, vėmimas, pykinimas, karščiavimas, bendras silpnumas, pilvo pūtimas.
Pirmoje ir antroje nėštumo pusėse kraujavimai kyla dėl skirtingų priežasčių.
I nėštumo pusė
Kartais negausus kraujavimas ar tepimas nėštumo pradžioje nėra rimtos ligos požymis. Toks gali būti implantacinis kraujavimas (labai trumpalaikis ir neskausmingas). Jis atsiranda, kai apvaisintas kiaušinėlis prisitvirtina prie gimdos sienelės. Moteris pirmuosius 2-3 mėnesius gali pakraujuoti dėl hormonų svyravimų – kraujuojama tuo metu, kai būdavo mėnesinės.
Daug rimtesnis būna kraujavimas dėl persileidimo. Jei persileidimas tik gresia, kraujingų išskyrų nebūna arba jos negausios. Tokį nėštumą galima išsaugoti, jei taikomas tinkamas režimas ir gydymas. Jei persileidimas jau prasidėjo, moteris jaučia sąrėmių pobūdžio skausmus, kraujuoja gausiau. Jeigu atsiskiria ne daugiau kaip trečdalis dangalų, o vaisius yra gyvas, nėštumą kartais pavyksta išsaugoti.
Įvykus persileidimui, embrionas ir dangalai atsiskiria nuo gimdos sienelių. Vaisius žūsta, o susitraukinėjantys gimdos raumenys jį išstumia pro pravirą gimdos kaklelį. Tuomet kraujuojama gana gausiai, su krešuliais bei audinių gabalėliais.
Atsiranda sąrėmių pobūdžio pilvo skausmai. Tokio nėštumo išsaugoti nepavyksta.
Kraujuojama ir esant negimdiniam nėštumui.
Kraujavimo priežastis gali būti genetiniai apvaisinto kiaušinėlio defektai. Tokio nėštumo požymiai – nuolatinės „tepančios“ rudos išskyros, kartais su smulkiomis pūslytėmis, stiprus pykinimas rytais, labai padidėjęs nėštumo hormono kiekis kraujyje.
II nėštumo pusė
Dažna nežymaus kraujavimo antroje nėštumo pusėje priežastis – lytiniai santykiai. Nėštumo metu gimdos kaklelyje padaugėja kraujagyslių, kaklelis tampa didesnis ir minkštesnis, todėl tiesioginio kontakto metu iš jo gali nežymiai pakraujuoti.
Kraujuoti gali dėl prasidėjusio priešlaikinio gimdymo, kurio požymiai: nereguliarūs gimdos susitraukimai (daugiau nei 3-4 per valandą), sukietėjusi gimda, maudimas pilvo apačioje ir tamsiai rudos arba rožinės spalvos kraujingos išskyros. Priešlaikinio gimdymo priežastys gali būti:
motinos ligos (tiek lėtinės, tiek ūmios infekcinės), apsinuodijimas, gimdos ir jos priklausinių vystymosi anomalijos, gimdos mioma, makšties ir šlapimo takų infekcijos, motinos ir vaiko kraujo grupės ar Rh faktoriaus neatitikimas.
nėštumo patologijos: nėščiųjų hipertenzija, daugiau negu vienas vaisius gimdoje, pirmeiga arba žemai prisitvirtinusi placenta, padidėjęs arba sumažėjęs vaisiaus vandenų kiekis, prieš laiką nutekėję vaisiaus vandenys, prieš tai buvęs persileidimas, priešlaikinis gimdymas ar nėštumo nutraukimas.
Priešlaikinis gimdymas gali prasidėti ir dėl vaisiaus patologijos.
Antroje nėštumo pusėje gali pasitaikyti kraujavimų dėl placentos pirmeigos – tai tokia patologija, kai placenta prisitvirtina prie apatinės gimdos dalies ir dengia gimdos kaklelio angą. Nėštumo pradžioje placenta dažnai prisitvirtina žemai, bet, augant gimdai, ji dažniausiai pakyla į viršų. Pagrindinis placentos pirmeigos požymis – beskausmis kraujavimas antroje nėštumo pusėje.
Kraujuojama ir prieš laiką atsiskyrus placentai. Paprastai placenta nuo gimdos sienų atsiskiria tik gimus vaikui, tačiau gali atsiskirti ir prieš laiką.
Jei nėščia moteris pradėjo kraujuoti – net jei tai tebuvo tik vienas lašas – reikia skubiai pasirodyti gydytojui.
Kaip elgtis pakliuvus į ribinę situaciją ligoninėje
Leidžiant „Mamos žurnalą“ tokių istorijų, kaip ši teko išgirsti daug. Parašius straipsnį atrodo, kad nuo širdies nusirito akmuo – visi pasimokys iš svetimų klaidų, taps drąsesni, išmoks bendrauti su gydytojais, o ne tik linksėti galvomis, kai šie rašo receptą. Tačiau praeina mėnuo kitas ir rankose – vėl koks nors liūdnas laiškas: „Gailiuosi, bet tada neišdrįsau gydytojų paklausti“, „Mano vaiką vežė operuoti, bet nepaaiškino kodėl“ ir t.t. Deja, niekas mokyklose nedėsto kurso „Kaip elgtis medicinos įstaigose“. Bet juk nėra ir pamokų apie tai, kaip bendrauti su darželio auklėtojomis, kad jos būtų geros jūsų vaikui arba apie tai, kaip išvengti konfliktų visuomeniniame transporte. Čia tiesiog reikia pritaikyti bendruosius socialinius įgūdžius.
Psichiatrė Aurima Dilienė sako:
„Kai mes bendraujame su aplinkiniu pasauliu, mūsų mintys ir elgesys visada atsispindi kituose žmonėse. Čia puikiai pasitvirtina sena gera patarlė –„kaip šauksi, taip atsišauks“.
Sveikatos sutrikimas kiekvienam mūsų, be išimties, yra stresas. Tada reakcija dažnai gali būti neadekvati esamai situacijai.
Gerai, jeigu šalia yra žmogus ar žmonės, kurie gali tinkamai mumis pasirūpinti, padėti nuspręsti vienu ar kitu klausimu.
Kaip ir bet kurioje kitoje srityje, medicinoje dirba žmonės. Žmonės su savo intelektu, patirtimi, emocijomis. Žmonės – geranoriški ar nelabai. Žmonės – įsigilinantys arba skubantys. Kartais nuo to ir priklauso susiklosčiusios situacijos baigtis.
Tik visada paskutinis žodis gali (ir turi) būti mūsų. Tik tuomet nereikės gailėtis savęs, kaltinti kitų ir mintimis nuolat grįžti į praeitį“.
Panašiose situacijose visada skubame nuteisti gydytoją. Tačiau kaip pacientai gali papasakoti visokių istorijų apie gydytojus, taip ir gydytojai, jei prakalbėtų apie pacientus, tai maža nepasirodytų. Gaila, kad negalime patupėti musele gydytojo kabinete per visą dieną – kiek įvairiausių tipažų gydytojas turi priimti, kiek turi išklausyti keisčiausių pretenzijų, tuščiai diskutuoti su ligoniais, kurie „kažkur kažką skaitė“. Kad ir koks gydytojas bus emociškai svetimas, atgrasus, jis niekada nepriims neteisingo sprendimo tyčia, nes kasdien rizikuoja savo darbo vieta ir net laisve. Tad jei pajutote, jog gydytojas Jums nepatinka, jo sprendimai – nepriimtini, visada turite galimybę pasakyti jam „viso gero“ ir ieškoti kito specialisto. Kartais, kai diagnoze ir gydymu abejojate, verta tai padaryti tiesiog dėl to, kad pasitikrintumėte. Ypač dabar, kai daugėja privačių gydytojų – tada galite net nesipykdami su „valdišku“ mediku tuo pat metu pasikonsultuoti ir su privačiu.
Visada laimi tie ligoniai, kurie apie savo ligą pasako artimiesiems, draugams. Kai įsijungia grupė žmonių, visada atsiranda ir geras patarimas, ir kokio nors pažįstamo gydytojo telefono numeris.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
