Motinystės džiaugsmas po trijų persileidimų

persileidimas

Linos Ruškytės nuotr.

Silvija ir Valentas yra laimingai susituokę 13 metų, augina du žavius vaikus – berniuką ir mergaitę. Prieš septynerius metus su abiem vaikais išvyko gyventi į Kanadą, Torontą. Silvija dar ir šiandien prisimena, kad kelias susilaukti vaikų buvo labai sunkus ir ilgas, net ir šiandien, žiūrėdama į savo jau paaugusius vaikus, prisimena, kad jie yra didžiausias jos gyvenimo stebuklas.

Laiminga pradžia

„Su savo būsimu vyru Valentu susipažinome studijuodami Vytauto Didžiojo universitete, pramoginių šokių klasėje. Pamenu, mane tuomet labai patraukė tai, jog jaučiau iš jo plūstančią vidinę stiprybę. Iš pradžių nesupratau, iš kur tuometinis 20-metis galėjo turėti tiek gyvenimo patirties. Vėliau sužinojau, kad jis gimė ir užaugo Išlauže, būdamas paauglys su tėvu dviese pastatė namą. Vėliau tėveliui buvo diagnozuota Alcheimerio liga, ir, jai ypač sustiprėjus, Valento mama susilaužė stuburą. Jaunesnis brolis tuo metu dar ėjo į septintą klasę, todėl gyvenimo našta gulė ant Valento pečių. Dienomis jis mokėsi Universitete, naktimis dirbo, o kas vakarą iš Kauno važiuodavo į Išlaužą prižiūrėti tėvelio, tvarkyti namų, gaminti maisto ir lankyti mamos ligoninėje… Pamenu, vieną kartą net gamino mamai cepelinus, kurių ji buvo labai pasiilgus. Ir niekada nesiskundė,“ – pasakoja Silvija.

Po metų draugystės Valentas pasipiršo ir po kiek laiko pora susituokė, abu buvo jauni – 22 metų Silvija įsitikinusi, kad suprato jau tada (ir taip yra iki šiol), kad sutiko ne tik mylimą žmogų, bet ir geriausią draugą, kuriuo visada galės pasikliauti ir kuris pasirūpins ja ir būsimais vaikais. „Dabar, po 13 metų santuokos žiūrėdama atgal, tvirtai galiu pasakyti, kad mano pasirinkimas buvo teisingas. Vaikų norėjome abu. Dar prieš vestuves lankėme natūralaus šeimos planavimo kursus Šeimos centre ir galiu pasakyti, kad visi penki mūsų vaikai buvo planuoti,“ – prisimena Silvija

Toliau…

Pirmojo vaikelio pora pradėjo lauktis praėjus daugiau nei pusmečiui po vestuvių ir be galo tuo džiaugėsi. „Pamenu, užėjau į parduotuvę ir nupirkau pliušinį žaislą. Rausvą – kažkodėl maniau, kad gims mergaitė. Sąžiningai ištvėriau visus ankstyvojo nėštumo pykinimus. Į pabaigą ėjo 12-toji savaitė. Atrodė, viskas buvo gerai, kai vieną vakarą staiga pajutau labai stiprų duriantį skausmą pilvo apačioje… Tuomet dar nesupratau, kas su manimi vyksta, nes viskas atsitiko labai greitai. Su vyru suskubome į ligoninę. Pamenu, jau gulėdama ant operacinio stalo, prašiau gydytojos – gal dar būtų įmanoma išgelbėti vaikelį,“ – apie skaudžią pirmąją netektį kalba Silvija.

Sunkiausia moteriai buvo gulėti palatoje su kitomis besilaukiančiomis mamomis, klausytis, kokia spalva viena išdažė kūdikio kambarį, kaip kitą dar kartais pykina, ar kokį vardą vaikeliui išrinko trečia… Jos visos laukė ir džiaugėsi. „O man nebebuvo ko laukti ir kuo džiaugtis… Aš tik gulėjau nusisukusi į sieną ir retkarčiais tyliai paverkdavau… Viduje buvo neapsakomas tuštumo jausmas. Nežiūrint to, kad mačiau savo vaikelį tik ultragarso ekrane, kad dar nejaučiau judesių, jaučiausi kaip motina, palaidojusi savo kūdikį. Dar po daugelio savaičių kiekvieną kartą, kai pamatydavau moterį su kūdikiu, taip suspausdavo širdį,“ – pasakoja moteris.

O diagnozė?

Paklausta, ar išgirdo priežastį, kodėl taip atsitiko ir kas buvo negerai, moteris teigia, kad diagnozė buvo paprasta: ,,Visoms taip nutinka“… ,,Nesijaudink, tai natūrali gamtos atranka“, „Turėsi dar tų vaikų.“ Ir viskas.

Nors aiškios diagnozės nebuvo, tačiau gydytoja patarė, kad, norint dar kartą pastoti, reikėtų palaukti tris mėnesius. Pora kantriai visus tris mėnesius laukė ir, prasidėjus rytiniams pykinimams, nors nebuvo darytas nėštumo testas, suprato, kad laukiasi antrojo vaikelio. Tačiau aštuntąją savaitę ir vėl pasikartojo tas pats scenarijus…

„Šį kartą kai nuvažiavau į ligoninę ir pasakiau, kad testo nebuvau pasidarius, man iš pradžių pasakė, kad aš turbūt nesilaukiu ir todėl tai, ko gero, ne persileidimas, o šiaip sunegalavimas. Pirmą parą pragulėjau su lašine, kol gydytojai bandė sustabdyti kraujavimą. Po paros mane patikrino kita gydytoja, ir nustebusi paklausė: ,,Kaip tai ne persileidimas? Aš akivaizdžiai matau, kad būta nėštumo“.

Vėl narkozė, operacija, vėl ašaros, tuštuma, ir kitos nėščios moterys, gulinčios su manimi palatoje,“ – sako Silvija, pridurdama, jog šis kartas buvo ypač sunkus, nes niekas kitas, tik ji ir vyras žinojo apie šį nėštumą. Niekam nenorėjo sakyti iš anksto, o ir šeimose buvo daug nelaimių – tą patį mėnesį mirė Valento tėvelis, Silvijos dėdė, močiutė sunkios būklės gulėjo ligoninėje. Pora niekam nenorėjo užkrauti dar ir savo nelaimių, todėl viską stengėsi iškęsti dviese…

Įvykus antram persileidimui medikai gūžčiojo pečiais, sakė, kad vienas persileidimas atsitinka beveik kiekvienai moteriai, o du patiria turbūt irgi maždaug pusė moterų, todėl trečias kartas turėtų tikrai pavykti. „Nutariau kreiptis į Krikščioniškųjų gimdymo namų gydytoją V. Rudzinską. Jį pažinojome iš natūralaus šeimos planavimo centro. Papasakojau visą savo istoriją, ir jis, apsvarstęs visus galimus variantus, pasiūlė pabandyti papildomas nėštumo hormono injekcijas,“ – pasakoja Silvija

Labai planuotas trečiasis nėštumas

Silvija prisimena, kad su vyru nutarė bandyti trečią kartą: „Trečias nėštumas. Nutariau būti labai atsargi ir daryti viską, kad tik šis kartas būtų sėkmingas. Ilgas savaites gulėjau ligoninėje, leidausi nėštumo hormonus, nėjau į darbą, o namuose stengiausi laikytis gulimo režimo. Ėjo dienos, pykinimai baigėsi, atrodė, jaučiausi gerai.

Atėjo 16-toji savaitė. Džiaugsmingai nuvažiavau atlikti tyrimo ultragarsu. Kai gydytojas pradėjo daryti tyrimą ir pažiūrėjo į mane – tą pačią akimirką iš jo veido supratau, kad kažkas negerai… Pasirodo, jau kurį laiką nešiojau mažą lavonėlį… Vaikelis mirė anksčiau, bet kadangi leidausi nėštumo hormonus, savaiminis persileidimas neįvyko. Atrodė, žemė išslydo man iš po kojų. Niekaip negalėjau suprasti – kodėl? Kodėl man? Prieš akis bėgo visos savaitės, o aš vis bandžiau įžvelgti, ką padariau negerai – gal per mažai gulėjau? Gal kėliau kažką sunkiai? Gal… Tūkstančiai klausimų, o atsakymų į juos negalėjau rasti… Ligoninė iškvietė mano gydytoją, kuris tuojau pat atvažiavo iš namų. Tolesnė įvykių tėkmė man jau buvo žinoma… Kai gydytojas paklausė, ar norėčiau operacijos šiandien, ar geriau jam būtų atvažiuoti rytoj anksti ryte, pasakiau „dabar”, ir pridėjau – norėčiau atskiros palatos. Gydytojas Rudzinskas linktelėjo galvą. Palatoje buvau visiškai viena, tad galėjau verkti nesivaržydama. Tik kažkodėl jau ašarų nebebuvo,“ – apie paskutinę nesėkmę bandant susilaukti kūdikio dalijasi Silvija.

Yra kažkas, ko mes nežinom

Iš karto po operacijos gydytojas Rudzinskas pasakė, kad panašu, jog yra kažkas, ko mes dar nežinom, ir tuojau pat skyrė siuntimą į klinikas. Gydytojas klinikose paaiškino, kad gali būti įvairių priežasčių ir pasiūlė atlikti keletą kraujo tyrimų. „Po kelių dienų vėl susitikę su gydytoju išgirdome diagnozę: antifosfolipidinis sindromas. Viena iš antifosfolipidinių antikūnų rūšių yra antikardiolipiniai antikūnai, kurių testo rezultatas buvo teigiamas mano atveju,“ – prisimena kaip nudžiugo, pagaliau išgirdusi diagnozę Silvija.

Gydytojas paaiškino, kad antifosfolipidiniai antikūnai yra natūraliai gaminami mūsų kūne, bet klaidingai priimantys kraujo ląsteles kaip svetimkūnius. Kai šie antifosfolipidiniai antikūnai atakuoja, jie prisiriša prie ląstelės sienelės ir padaro ją lipnią, formuodami krešulius ir (kaip pasekmę) sukeldami kraujotakos sutrikimus. Apie 2 proc. moterų turi šiuos antikūnus. Dauguma moterų net neįtaria, kad juos turi, nes jie joms pasireiškia ir suaktyvėja tik nėštumo metu. Antifosfolipidiniai antikūnai pradeda skatinti padidintą kraujo krešėjimą, todėl placentoje susidaro krešuliai, ir vaikelis miršta. Priklausomai nuo sindromo intensyvumo, jis gydomas mažomis aspirino dozėmis ir/ar heparinu, kurie skystina kraują. „Mano atveju pasiūlė gerti po 100 mg aspirino viso nėštumo metu, nutraukiant jį paskutinėmis savaitėmis,“ – kalba Silvija

Pagaliau sėkmė

Silvija ir Valentas pasiryžo pabandyti dar kartą. Silvija pasakoja: „Labai laukiau savo ketvirto nėštumo. Ir labai bijojau. Laukiau, nes turėjau diagnozę, planuojamą gydymą ir viltį, kad gal dabar viskas bus gerai… Bijojau, kad aspirinas nesuveiks ir kad vėl pasikartos ta pati istorija.

Neturėjome jokių garantijų. Nebuvo tam tikro kritinio laikotarpio, kurį reikėjo išlaukti, ir po to viskas būtų buvę gerai. Su antifosfolipidiniu sindromu yra galimi ir ankstyvi, ir vėlyvi persileidimai. Todėl žinojau, kol nelaikysiu vaiko savo rankose, tol nebūsiu 100 proc. tikra. Pradėjau lankytis pas gydytoją Violetą Mačiulaitienę – nuostabią Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų medikę, kuri visada skyrė man pakankamai dėmesio. Jos, ir Gyd. Virgilijaus Rudzinsko ir gyd. Gelmiaus Šiupšinsko prižiūrima, gyvenau nuo ryto iki vakaro, paskui nuo vakaro iki ryto… Iš pradžių kiekviena smulkmena man kėlė nerimą, todėl ultragarso tyrimo ėjau darytis kiekvieną mėnesį – kad pati savo akimis pamatyčiau ir įsitikinčiau – kūdikis yra GYVAS! Kiek džiaugsmo buvo, kai pirmą kartą pajutau judesius! Šiek tiek teko pagulėti ligoninėje dėl gimdos susitraukimų, bet viskas ėjosi sklandžiai.

Mūsų dukra Laura gimė Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose balandžio 14 dieną, 6 dienomis anksčiau nei numatyta data. Nebuvo jokių komplikacijų, gimdymas užtruko apie 9 valandas, norėjau gimdyti natūraliai, be nuskausminamųjų, kad galėčiau išgyventi ir patirti, kas iš tiesų yra gimdymas. Ir labai tuo džiaugiausi. Atsimenu, pamačiau aš Laurą ką tik gimusią, ji buvo tokia graži. Ir pati pirma mintis, kuri atėjo į galvą, buvo: „Tai štai kaip smarkiai mane tėvai myli…“ Kažkaip kol pats netampi tėvu ar motina, bandai, bet negali įsivaizduoti tos begalinės meilės, kurią tėvai jaučia tau. Buvome be galo laimingi – tiek aš, tiek Valentas, kuris buvo su manim nuo pat pirmo sąrėmio iki pat Lauros gimimo. Pamenu, parsivežėme Laurą iš ligoninės namo, paguldėme vidury mūsų dvigulės lovos ir beveik nekvėpuodami tiesiog žiūrėjome į ją kaip į kokį stebuklą“.

Ir dar viena sėkmė

Kai Laurai suėjo 1,5 metų, jos tėveliai nutarė, kad reikėtų sesės arba brolio. Šį kartą viskas buvo žinoma – tas pats aspirinas po 100 mg per dieną, gydytojų priežiūra ir dažnesni nei paprastai ultragarso tyrimai. Ir vėl keletą savaičių teko pagulėti ligoninėje dėl stipresnių gimdos susitraukimų, bet šis nėštumas buvo lengvesnis, turbūt todėl ji jau mažiau jaudinosi ir bijojo. Antrą kūdikį moteris nešiojo ilgiau. „Kai buvo beveik 40 savaičių, gydytoja pasakė, kad dar palauksime keletą dienų ir jei gimdymo veikla neprasidės, tuomet reikės skatinti gimdymą. Matas niekur neskubėjo. Todėl gimdymas buvo skirtas birželio 11 dieną, 9 valandą ryto. Paryčiais pajutau, kaip nubėgo vandenys. Kadangi negalėjau į ligoninę važiuoti nesusitvarkiusi, puoliau praustis po dušu, paskui džiovintis plaukus, ir jaučiu, kad sąrėmiai jau kas 3 minutės… Atvažiavome į Krikščioniškuosius gimdymo namus, ir po pusvalandžio mums gimė Matas,“ – apie dar vieną laimingą pabaigą pasakoja Silvija.

Kaip išgyventi netektį?

Pasak ilgai nesėkmingai kūdikio susilaukti bandžiusios moters, persileidimas yra vaiko mirtis, nežiūrint to, kad jo nematei ar nejautei: „Visi trys kūdikiai – jie buvo, ir aš visada liksiu jų mama. Niekas to nepakeis. Kiekvienas išbandymas, kad koks skaudus jis būtų, sustiprina mus ir kažko išmoko. Mano atveju tai padėjo man suprasti, kokia brangi yra kiekviena gyvybė. Kai dabar susiduriu su moterimis, kurios irgi neteko savo kūdikio, turiu teisę pasakyti: „Aš žinau, kaip tu jautiesi.“ Nes tas, kuris to nepatyręs, niekada iki galo nesupras, kaip jaučiasi mama, netekusi savo vaiko… Ir labai dažnai tai, kad tu tai žinai, patyrei ir supranti, kartais padeda daugiau nei bet kokie žodžiai.

Nelengvą likimo išbandymą padėjo ištverti tikėjimas ir vyro Valento parama – jie tai ištvėrė kartu. „Kad ir kaip buvo sunku, abu žinojome, kad turime tris mažus angelus danguje, kuriuos kažkada pamatysime. Po kiekvienos netekties abu apsikabindavome, atiduodavome savo vaikelį į Dievo rankas ir išrinkdavome vardą, tiksliau du vardus – vieną mergaitišką, kitą berniukišką. Taip, kad Monika/Ksaveras, Teresė/Petras ir Ona/Paulius laukia mūsų ateinančių. Laura ir Matas irgi žino, kad turi dar tris brolius ar seses, todėl kartkartėmis apie juos pakalbame. Manau, svarbu, kad vaikai nuo mažens suprastų gyvenimo ratą – vieni gimsta, kiti miršta, bet vieną dieną visi susitiksime ir būsime kartu,“ – gyvenimo patirtimi dalijasi Silvija.

Moterims, kurios išgyvena netektį, Silvija norėtų palinkėti, kad visų pirma jos nekaltintų savęs. Taip neatsitiko dėl to, kad buvo nepakankamai gulėta, blogai maitintasi arba pakelta kažkas sunkaus.

Antra, būtinai reikėtų išsakyti tai, kas yra viduje – vyrui, mamai, geriausiai draugei, Dievui, ar galų gale dienoraščiui…

Trečia, pavadinkite vaikelį vardu, kad galėtumėte jį pašaukti, kai vieną dieną susitiksite su juo.

Ir ketvirta, niekada nepraraskite vilties ir imkitės priemonių.

Silvija dėkoja Dievui, kad savo kelyje sutiko gydytoją V. Rudzinską, kuris nenumojo ranka. Bet dabar iš savo patirties gali pasakyti – jau po pirmos netekties reikia belstis į visas duris ir sužinoti, kodėl taip atsitiko. Jeigu tam tikri tyrimai nėra apmokami, pasisiūlykite susimokėti. „Aš būčiau mokėjus,“ – mano Silvija.

Kai dukrai Laurai buvo treji, o Matui – vieneri metai, šeima išvyko gyventi į Kanadą. Silvija pasakoja: ,,Kol įsitvirtinome, iš pradžių buvo sunku. Valentas dabar dirba Biznio televizijoje Toronte, o aš prieš porą metų nusprendžiau keisti profesiją ir mokiausi medicinos mokykloje – tapau burnos higieniste. Kol kas nebuvome susidūrę su akušerija, bet, kiek žinau, čia daro tyrimų tiek, kad kartais gal net ir per daug. Laikas bėga greitai…

Eglė Žemaitienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni + = 16

Kitos temos: