Naujagimių geltą jau pusšimtį metų įprasta vadinti „fiziologine“, t.y. normalia, tarsi neišvengiama, nors iš tiesų ji yra visai nenormali ir puikiausiai galima be jos apsieiti. Kaip ir be „fiziologinio“ naujagimių svorio kritimo…
Normali fiziologija
Dar negimęs kūdikis negali pats kvėpuoti, tačiau deguonis kiekvienai jo kūno ląstelei yra būtinas. Jį vaisius gauna iš motinos kraujo per placentą, o ten deguonies jau yra mažiau negu plaučiuose. Deguonies molekulės kraujyje nėra laisvos: jas prie savęs prisijungia hemoglobino molekulės, išsidėsčiusios eritrocitų paviršiuje. Tam, kad pro placentą pratekantis vaisiaus kraujas spėtų pasičiupti užtektinai deguonies molekulių, jame hemoglobino ir eritrocitų turi būti santykinai daugiau negu jų reikės vėliau – pradėjus kvėpuoti plaučiais. Gimus atliekos šalinamos. Nebereikalingi arba pasenę eritrocitai (vaisiaus eritrocitai gyvena 70 – 90 dienų, gerokai trumpiau negu suaugusio žmogaus eritrocitai, kurie gyvena 120 dienų) suardomi blužnyje.
Hemoglobinas suskaidomas į geležies turintį hemą ir baltymą globiną. Nuo hemo savo ruožtu atskiriama geležis ir sugrąžinama į kaulų čiulpus naujų hemoglobino molekulių gamybai. Likusi dalis paverčiama geltonu pigmentu bilirubinu, kurio kiekvieną molekulę kraujo keliu į kepenis prikibusios lydi dvi baltymo albumino molekulės. Iš kepenų bilirubinas su tulžimi iškeliauja į žarnyną, kur galop virsta išmatų dalimi, kad būtų išmestas lauk.
Kaip atsiranda gelta
Kol vaikas gyvena mamos gimdoje, jo kraujyje spėja atsirasti ir numirti kelios eritrocitų kartos. Pirmosiose naujagimio išmatose jau būna sukaupta bilirubino tiek daug (vidutiniškai 450 mg), kad jos nusidažo tamsiai žaliai, beveik juodai.
Galutinio išmetimo laukiančios bilirubino molekulės jau kepenyse buvo surištos su gliukurono rūgšties molekulėmis į junginį, kuris negali būti įsiurbtas iš žarnos atgal į kraują. Tačiau jį sugeba išardyti bakterijos, kurios į ligi tol buvusį sterilų vaisiaus žarnyną patenka po gimimo ir greitai ten dauginasi. Kuo ilgiau naujagimis nepasituština, tuo daugiau jo žarnų turinyje atsiranda laisvų bilirubino molekulių. Laisvas bilirubinas yra riebaluose tirpus ir kartu su riebalinės kilmės maisto medžiagomis (ypač jeigu naujagimiui trūksta maisto) gali būti įsiurbtas per žarnų gleivinę atgal į kraują.
Tačiau bilirubinas nėra maistas, o atlieka, kurią reikia pašalinti. Deja, riebalinis bilirubinas į šlapimą negali patekti, o jo molekulių sugaudymui ir nugabenimui į kepenis reikalingų albumino molekulių pritrūksta, nes jos „užsiėmusios pagrindiniu darbu“ – iš blužnyje intensyviai ardomų nebereikalingų eritrocitų naujai atsirandančių bilirubino molekulių transportavimu į kepenis. Taigi kraujyje be kontrolės cirkuliuoja vis daugiau laisvų bilirubino molekulių, negalinčių patekti nei į tulžį, nei į šlapimą. Jos nusės įvairiuose organizmo audiniuose, nudažydamos juos savo spalva – geltonai. Pirmiausia pagelsta akys.
Didėjant bilirubino koncentracijai gelsta veidas, paskui – kaklas ir krūtinė, liemuo, žastai ir šlaunys, dilbiai ir blauzdos. Jeigu geltonuoja delnai ir padai, reikia sunerimti, nes, pasiekęs dar didesnę koncentraciją kraujyje, bilirubinas gali prasiskverbti į smegenis. Tai jau labai pavojinga, nes bilirubino pažeistos smegenų ląstelės neatsinaujina. Laimei, „fiziologinės“ geltos metu smegenų pakenkimas yra itin retas reiškinys, nebent naujagimis badautų iki išsekimo.
Gelta pasidaro matoma antrą-trečią gyvenimo dieną, ryškiausia būna trečią-ketvirtą dieną, o paskui pamažu nyksta. Iki to laiko tamsiosios išmatos iš naujagimio žarnyno paprastai jau būna pašalintos, o perteklinio hemoglobino ardymo bumas irgi atslūgsta. Atsiranda laisvų albumino molekulių, kurios pradeda surinkti bilirubino molekules iš audinių į kraują ir lydi jas į kepenis, iš kur su tulžimi vėl bus išneštos į žarnyną.
Kaip išvengti geltos?
Tam, kad nebūtų „fiziologinės“ geltos, tamsiąsias naujagimio išmatas su visu ten sukauptu bilirubinu reikia laiku pašalinti iš jo žarnyno. Ne per anksti (juk negalima tuštintis gimdoje!) ir ne per vėlai – užsibuvus išmatoms po gimimo, bilirubinas iš žarnų siurbiamas atgal į kraują. „Starteris“ yra skrandyje virškinamas maistas. Kadangi jam reikės vietos kitose virškinimo kelio grandyse – dvylikapirštėje, paskui plonojoje ir galop storojoje žarnoje – ten „įjungiama“ peristaltika: banguojantys žarnų judesiai pastumia žarnose esantį turinį tolyn, o tai, kas jau paruošta šalinimui – prie „lauko durų“, išangės. Taigi, kad neišsivystytų „fiziologinė“ gelta, naujagimis netrukus po gimdymo turi pradėti tuštintis, o tam, kad tuštintųsi – turi gauti maisto. Geriausia tam tinka pirmosiomis valandomis ir dienomis po gimdymo motinos krūtyse gaminamas specialus pienas – priešpienis, kuris ypatingas tuo, jog turi santykinai daugiau baltymų, taigi ir albuminų, reikalingų bilirubino transportavimui į kepenis.
Kodėl kaltino žindymą?
Dabar pageltusių naujagimių nebūna tiek daug, kaip dar prieš porą dešimtmečių, o žindomiems „fiziologinė“ gelta tada pasitaikydavo dažniau negu dirbtinai maitinamiems. Anuomet ligoninėse privalomos taisyklės pradėti maitinti krūtimi leisdavo praėjus 12 valandų, parai ar dar vėliau po gimdymo, naujagimiai buvo laikomi atskirai ir žindymui į motinų palatą buvo nešami retai, tik kas keturias valandas. Tarp maitinimų „per anksti“ išalkusius naujagimius girdydavo gliukozės tirpalu.
Tuo saldintu vandeniu nuslopinus apetitą, naujagimiai nenoriai žindo ir neskatino naujo pieno gamybos motinų krūtyse.
Atitinkamai mažiau jie gaudavo motinos pieno, taigi – maisto ir todėl labiausiai sumažėdavo jų kūno svoris per gulėjimo ligoninėje dienas. Kaip ir „fiziologinė“ gelta, šitas svorio kritimas irgi vadintas „fiziologiniu“, nes ir jo neišvengdavo dauguma naujagimių. O atsirasdavo jie abu dėl visai nefiziologiškos priežasties – tų dirbtinai sugalvotų žindymo galimybes suvaržančių taisyklių. Mokslininkai nustatė: kuo didesnis būna naujagimio svorio kritimas ir kuo vėlesnis ir retesnis tuštinimasis, tuo didesnė bilirubino koncentracija jo kraujyje ir tuo ryškesnė matoma gelta.
„Fiziologinės“ geltos gydymas
Anksčiau gelstančius naujagimius gydė gliukozės tirpalu, juo girdė arba lašindavo į veną. Tuo buvo siekiama išplauti bilirubiną iš kūdikio organizmo per šlapimą. Išties, bilirubinui tai nė motais, jis vandenyje netirpus! Toks gydymas – tai tikrų tikriausia meškos paslauga naujagimiui.
Saldintu vandeniu pripildžius skrandį ir nuslopinus alkį, kūdikiai maitinami žįsdavo labai vangiai arba išvis snaudė. Nesunki „fiziologinė“ naujagimių gelta paprastai praeina savaime ir gydymo medikamentais nereikia. Jau žinome, jog kaip tik maistas – motinos pienas arba mišinys – paskatina žarnyno peristaltiką ir tuštinimąsi, taigi ir tamsiųjų naujagimio išmatų su bilirubino „užtaisu“ pašalinimą. Bet neskubėkime daryti išvados, kad maitinimas mišiniais yra problemos sprendimo būdas. Juk tuomet vaikas netektų visų motinos pieno ir žindymo teikiamų privalumų!
Taigi, svarbiausia „fiziologinės“ geltos profilaktika ir gydymas: vien tik žindyti kūdikį nuo pat gimimo ir taip dažnai, kaip jis pats nori.
Konsultavo vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas
„Mamos žurnalas“
