Apie „ožiukus“ tikriausiai žino visi tėvai, kuriems teko ar tenka auginti 1–4 metų vaikus. Skaitykite, kodėl vaikams kyla pykčio priepuoliai ir kaip juos įveikti.
Pataria gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt
Klasikinis vaizdas – prekybos centre klykiantis, kartais ant grindų nugriuvęs ir kojas į žemę daužantis mažylis, šalia kurio nejaukiai trypčioja susigūžusi mama arba lūpas tvirtai sučiaupęs tėtis. Kartais sceną pagyvina „gerosios patarėjos“: pro šalį einančios dažniau vyresnio amžiaus tetos ar bobutės, kurios nevengia pagailėti „vaikelio“ ar pamokyti jo tėvų, kaip reikėtų auklėti mažylį. Na ir, žinoma, įvairūs žiopliai, kurie, matydami kažką įdomaus ir nelabai įprasto, eidami pro šalį sulėtina žingsnį arba stebi iš toliau, aptarinėdami, kaip elgiasi tėvai ir kaip jie patys būtų elgęsi, – žinoma, visai kitaip, o ir apskritai jiems tikriausiai to nebūtų nutikę!
Ar pykčio protrūkiai – normalu?
Jei jūs šiuo metu išgyvenate tokį laikotarpį, žinokite, kad tai yra normali raidos dalis. Jeigu jūsų mažylis prekybos centre griūva ant grindų dėl to, kad nenorite jam pirkti saldainio – tai nereiškia, kad jūs esate blogi tėvai arba kad jūsų vaikas yra blogas, „neišauklėtas“, turi kokių nors psichikos sutrikimų.
Audringesni pykčio protrūkiai patys savaime nereiškia, kad mažylis turės kokių nors sutrikimų ateityje, nebent yra ir kitokių problemų (bendras didelis nerimastingumas, atsilieka raida, vaikas pykčio protrūkio metu žaloja save arba kitus, jam būna galvos, pilvo skausmų, jis prastai valgo arba miega, stipriai nerimauja atsiskirdamas nuo jūsų). Tokiais atvejais vertėtų pasikonsultuoti su vaikų psichiatru ar psichologu.
Pykčio protrūkiai gali pasireikšti nebūtinai taip, kaip jie vaizduojami filmukuose ar dažniausiai įsivaizduojami: tai gali būti tik verkšlenimas arba verkimas, šauksmas, mušimasis, spardymasis, kvėpavimo sustojimas, dėl kurio vaikas gali net pamėlti. Kai kurių vaikų pykčio protrūkiai pasitaiko labai retai, kitų – kelis kartus per dieną. Berniukams ir mergaitėms pykčio protrūkių būna vienodai dažnai.
Kaip vaikai išmoksta pykti?
Pyktis – natūrali ir įgimta visų žmonių emocija. Kad ir kaip norėtųsi manyti, kad kūdikiai yra tik žavūs ir nekalti angeliukai, kurie niekada nepyksta, tam tikrą agresyvumo laipsnį gimdami atsinešame mes visi.
Žmonių slaptųjų troškimų žinovas ir pasąmonės pasaulio atradėjas, psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas teigė, kad mes gimstame, turėdami dvi varas (varomąsias jėgas), kurios lemia visą mūsų aktyvumą, siekius ir veiksmus: viena iš jų yra seksualumas, kita – agresija. Abi šios varos pasireiškia nebūtinai jas suprantant tiesiogiai. Žvelgiant plačiau, seksualumas reiškia ir kūrimą, kažko naujo statymą (tai gali būti ne tik nauja gyvybė, bet ir knygų rašymas, paveikslų tapymas, patys įvairiausi darbai, kurių metu sukuriamas koks nors produktas), o agresija – griovimą ir naikinimą. Šios abi vienos monetos pusės negali egzistuoti viena be kitos, nes, norint kurti kažką nauja, neišvengiamai tenka griauti sena ar užkariauti tuščius plotus.
Taigi jau nuo pat pirmųjų dienų turime galimybes ir kurti, ir griauti; ir glostyti, ir pliaukštelėti; ir pasakyti gražų žodį, ir aprėkti. Jau kūdikiai sugeba parodyti, kad jie turi agresijos varą, įkąsdami į krūties spenelį ar rankyte stipriai sužnybdami mamai. Literatūroje rašoma, kad 6 mėnesių kūdikių pyktis skiriasi nuo blogos savijautos, tai yra supykę jie verkia ir elgiasi kitaip, nei sunegalavę. Stipriausiai pyktis pasireiškia 1–4 metų vaikams – tai būtent ir yra tas amžius, kai pasireiškia pykčio protrūkiai, o jų pikas – 3 su puse metų. Nuo 4–5 metų, kai vaikai geriau įvaldo kalbos įgūdžius, jis pyksta nebe griūdamas ant grindų, bet daugiau išsakydami savo pyktį žodžiais. Žinoma, tai nereiškia, kad gyventi tampa lengviau, ypač vaikui sulaukus paauglystės, kai jis sugeba pykti subtiliau ir rafinuotai, bet šį kartą grįžkime prie mažylių.
KODĖL VAIKAI PYKSTA?
Dažnai nusivilia. Kad suprastume, kodėl vaikai pyksta, pabandykime įlįsti į jų kailį. Įsivaizduokite metukų vaikutį, kuris neseniai išmoko vaikščioti ir tiesiog mėgaujasi šiuo savo gebėjimu. Pakilimas iš horizontalios padėties, kurioje daugiausia laiko leidžia kūdikiai (jei tik jų mama ar tėtis nelaiko pakėlę kitaip), į vertikalią – nepaprastai svarbus pokytis ne tik vaikučio fizinei, bet ir psichologinei raidai.
Prisiminkite, kaip jūs patys jaučiatės, jei turite, pavyzdžiui, dėl ligos gulėti lovoje, ir palyginkite su tuo, kaip jaučiatės, gyvendami įprastai: atsistoję galime kur kas daugiau matyti, nueiti, kur norime, pasiimti, ko mums reikia. Kokie laisvi ir nesuvaržyti jaučiamės, kai nereikia prašyti, kad kas nors atneštų paprasčiausio vandens atsigerti! Toks pat nuostabus laisvės bei savarankiškumo pojūtis vilioja ir svaigina ir metukų vaikus, tik dar stipriau, nes mes jau seniai žinome, kaip atrodo pasaulis, o jie dar tik su juo susipažįsta ir atranda pirmuosius džiaugsmus.
Šalia džiaugsmų, deja, laukia ir nusivylimai. Tas įdomus dygliuotas kaktusas, kurį taip norisi paglostyti, pasirodo, skaudžiai duria, nuo stalo pačiuptas puodelis išsprūsta iš rankų ir sudūžta, o tėtis atima ką tik nučiuptą mobilųjį telefoną… O ką kalbėti apie gausybę pagundų parduotuvėje: kokia neteisybė, kad pačių skaniausių, įdomiausių ir lengviausiai pasiekiamų daiktų imti negalima?! Greitai pradeda atrodyti, kad pasaulyje yra ne tik daug įdomybių, bet ir pilna pavojų bei draudimų. Gerai, kad mažyliai labai greitai pamiršta apie draudimus (tuo bandydami mamų ir tėčių kantrybę) ir vėl lipa, eina, ima ir numeta…
Kodėl gerai? Todėl, kad neturėdami natūralaus smalsumo ir domėjimosi taip ir liktume nieko nežinantys kūdikiai, taigi norint kažko išmokti tiesiog natūralu viską išbandyti.
Nemoka pasakyti. Šalia to, kad metukų sulaukusio vaikučio gyvenime atsiranda daug naujų, dar nepažintų įdomumų, ir to, kad tuo pat metu jis susipažįsta su daugybe apribojimų, galime pastebėti dar vieną šio amžiaus vaikams būdingą ypatybę: mažyliai dar labai menkai sugeba naudotis kalba. Jie dar tik pradeda mokytis kalbėti, ir net keturmečiai, jau sugebantys išsakyti savo mintis sakiniais, vis dėlto nemoka aiškiai įvardyti savo jausmų. Kur jau ten darželinukai, jei tiek daug suaugusiųjų apie jausmus niekada nekalba arba kalba labai retai, dažnai gebėdami pasakyti tik tai, kad jaučiasi „normaliai“ arba „neblogai“…
Taigi susiduriame su tuo, kad vaikai daug visko patiria ir per dieną išgyvena gausybę visokiausių emocijų: nuo džiaugsmo ir pakilumo iki nevilties ir liūdesio bei pykčio, o pasakyti apie tai taip, kad juos suprastų aplinkiniai, negali. Ir vėl pabandykite įsivaizduoti save jų vietoje: kaip jaustumėtės, jei savo antrajai pusei bandytumėte pasakyti, kad jus šiandien suerzino viršininkas, o rūpestinga žmona, vyras, draugė ar draugas bandytų spėlioti: „Tu alkanas? Gal tau šalta? Gal nueik į tualetą? O gal nori paskaityti laikraštį/išbandyti tą naują meškerę/greitpuodį?“ Jei artimas žmogus tik spėlioja, o jums pasakyti neleidžia, ir niekaip nesupranta to, ką jūs norite jam pasakyti, – greičiausiai įsiusite ir pasakysite ką nors nepagarbaus arba trinktelėsite durimis. Tai ir bus pykčio protrūkio suaugusiojo variantas (filmuose galime pamatyti pačių įvairiausių būdų, kaip pyktį išlieja suaugusieji: nuo stalų apvertimo, indų daužymo, baldų laužymo iki muštynių).
Neturi įgūdžių ir nemoka. Dar viena dažna mažylių pykčio protrūkio priežastis – negebėjimas ko nors padaryti dėl įgūdžių ir rankų miklumo stokos. Minėjome, kad išmokęs vaikščioti vertikalioje padėtyje metukų vaikas atranda savarankiškumo pojūtį, kai viską reikia padaryti pačiam. Jei auginate ar auginote tokio amžiaus vaikučius, tikriausiai pastebėjote, kad vienas iš dažniau kartojamų žodžių yra NE. NE, kai mama nori aprengti, NE, kai reikia eiti per gatvę tam tikroje vietoje, ir dar daugybę kartų per dieną NE. Norisi rengtis pačiam, tačiau užsisegti sagas dar taip sunku, – štai tada ir prasideda ašaros, pyktis ir didelis nepasitenkinimas. Ir jei tik pabandysite padėti, – greičiausiai sulauksite protesto ir dar daugiau emocijų. Juk viską reikia padaryti pačiam…
Kada pykčio protrūkiai dažnesni?
Mažesniems vaikams. Kuo vaikas mažesnis, tuo jo emocijos sunkiau reguliuojamos, jis mažiau įvaldęs kalbą ir menkiau sugeba savo būseną perteikti suaugusiesiems suprantamais būdais. Augant vaikui, pykčio protrūkių paprastai mažėja.
Kai vaikas pervargęs. Kai esame pavargę, neišsimiegoję, ir mus, suaugusiuosius, viskas erzina, užsiplieskiame nuo mažiausių dirgiklių, nei būna tada, kai viskas puikiai sekasi, gerai pailsėjome ar kitokiais būdais patyrėme gerų emocijų. Jei vaikui dygsta dantukai, jis negaluoja, naktį blogai miegojo ar sveiksta po ligos – jo nuotaikų svyravimai gali priminti „amerikietiškuosius kalnelius“, ir pykčio protrūkį sukels iš pažiūros menkos priežastys.
Esant aukštesniam bendram streso lygiui. Pavyzdžiui, skiriantis ar dažnai konfliktuojant tėvams, gimus broliukui ar sesutei (net jei vyresnėlis draugiškas mažyliui, jam tai vis tiek yra stresas ir gyvenimo pokytis, prie kurio reikia prisitaikyti), sunkiai sergant ar mirus močiutei arba seneliui. Dėl to išgyvenamas didesnis nerimas, tad net ir menki dirgikliai gali sukelti ryškią reakciją.
Esant kitų fizinių, emocinių ar psichikos problemų. Vaikus, sergančius autizmu, protiniu atsilikimu ar kitomis ligomis, gali ištikti dažnai besikartojantys, sunkūs pykčio protrūkiai, kurie išvargina visą šeimą. Tokiais atvejais svarbu pasikonsultuoti su psichikos sveikatos specialistais, gali prireikti net ir vaistų, padedančių sumažinti dirglumą ir nuotaikų kaitą. Vis dėlto ir vaikams, turintiems kitų sutrikimų, nuoseklus taisyklių laikymasis labai padeda pykčio protrūkius suretinti.
Deja, gali tekti ilgai taikyti vis tas pačias taisykles, taip pat svarbu, kad jų laikytųsi ne tik tėvai, bet ir visi asmenys, dirbantys su šiais vaikais.
Kaip išvengti pykčio protrūkių
Medicinoje sakoma, kad išvengti ligų visada lengviau ir pigiau nei jas gydyti jau susirgus. Galima sakyti, kad dėl pykčio protrūkių yra panašiai: nors tėvams gali pasirodyti nelengva laikytis reguliaraus dienos režimo, vengti pykčio protrūkius provokuojančių situacijų ar aplinkybių, tai vis dėlto lengviau nei bandyti išlaikyti ramybę pykčio protrūkio metu, ypač jei jis vyksta viešai. Taigi kaip galima pykčio protrūkių išvengti?
Nustatykite aiškią dienotvarkę. Kaip buvo minėta, pykčio protrūkiai dažnesni tada, kai vaikai jaučiasi pavargę, todėl svarbu, kad jie reguliariai ilsėtųsi (būtinas dienos ir nakties miegas ar bent jau ramybės laikas po pietų, kad vaikas galėtų pailsėti nuo įvairių dirgiklių, pabūti pritemdytoje tylioje aplinkoje), reguliariai valgytų visavertį maistą, atsigertų – tai yra nebūtų alkani, ištroškę ar išsekę fiziškai.
Planuokite iš anksto. Jeigu jums reikia nueiti į parduotuvę su vaiku – galbūt tai galima padaryti ryte, vaikui atsikėlus po nakties miego ir pavalgius, kai jis nepavargęs ir nealkanas. Natūralu, kad alkanas vaikas gali norėti bandelės ar ko kito, ko jūs visai nesate nusiteikę šiuo metu pirkti.
Venkite situacijų, kurios gali išprovokuoti pykčio protrūkius.Parduotuvė apskritai yra pasmerkta kelti didelę grėsmę pykčio protrūkiams atsirasti. Kodėl? Todėl, kad ten yra daug dirgiklių, kuriuos ir suaugusiajam nėra lengva ištverti, o ką jau kalbėti apie mažylius. Garsi muzika, šviesos, spalvos, mažų vaikų akių lygyje sudėlioti saldainiai ar žaisliukai, kuriuos tik ir norisi čiupti… Jei einate su mažais vaikais į parduotuvę – būkite nusiteikę, kad pasivaikščioti ir pailsėti ten gali nepavykti, nes nuolat teks budria akimi stebėti vaikus. Rizika pykčio protrūkiams atsirasti yra ir kitos triukšmingos, judrios, ryškia spalva akinančios vietos, todėl apmąstykite, kaip elgsitės, jei mažyliui kas nors nepatiks ar, priešingai, jis ko nors taip panorės, kad puls į ašaras ir ant žemės…
Parodykite vaikui kryptį. Dažnai vaikai parduotuvėse susidomi saldainiais ar kuo kitu, nes nežino, ką daryti, kol mama renkasi prekes. Galite vaiką įjungti į žaidimą, pavyzdžiui, padėti jums išrinkti gražiausius obuolius ar palaikyti maišelį. Jei einate į lauką – parodykite, kur planuojate nueiti, jei namie tvarkotės – leiskite kažką nunešti ar pavalyti. Liūdna, kai vaikas nuolat girdi tik „ne“, „to nedaryk“, „ten neik“… Tai labai apriboja vaiko pasaulį ir naujų dalykų mokymąsi. Be to, netinkamas elgesys dažnai atsiranda tada, kai vaikas neturi krypties, ko mama ar tėtis iš jo nori, ir tada imasi bet ko.
Išblaškykite ar nukreipkite dėmesį. Kuo vaikai mažesni, tuo lengviau jų dėmesį nukreipti kitur.
Jeigu matote, kad vaikas labai susidomėjo tuo, ko jam negalima, pavyzdžiui, pasiėmė močiutės perlų karolius, kuriuos reikia kuo greičiau iš jo paimti, kad nesutraukytų, o ramiai to padaryti nepavyks – parodykite jam ką nors labai įdomaus. Gal už lango kieme kiūtina katinas arba gatve važiuoja troleibusas, gal jūs kartu galite pasiimti sagų ar karoliukų dėžutę ir suverti naujus karolius, su kuriais būtų galima žaisti… Dažnai mamos ir tėčiai šį metodą atranda intuityviai, bandydami iš vaiko atsiimti savo mobilųjį telefoną ar televizoriaus pultelį. Tiesą sakant, tikrai veiksmingas metodas, tik tenka būti labai išradingam. Vaikui augant, metodo veiksmingumas silpnėja, nes jie kur kas ilgiau prisimena, ką tokio darė prieš pasižiūrėdami į mamos rodomą katiną. Todėl jei matote, kad dar veikia – drąsiai naudokitės šiuo metodu!
Pasikalbėkite iš anksto. Kai vaikai jau didesni ir gali ilgiau prisiminti, kas su jais buvo kalbėta – galite aptarti numatomas situacijas iš anksto. Pavyzdžiui, prieš eidami į parduotuvę pasikalbėkite, kad parduotuvėje jums reikės nupirkti maisto, todėl žaisliukų nepirksite, bet galėsite prie kasos nupirkti vieną saldainį. Nereikėtų tikėtis, kad 1 ar 2 metų mažylis prisimins, ką sakėte, ir nauji matomi vaizdai bei garsai jam „nenumuš“ girdėtos informacijos, tačiau su 3–4 metų vaikais jau galima pradėti tartis.
Leiskite vaikui pasirinkti. Mažyliai labai savarankiški, todėl jie dažnai ir rengtis nori patys, ir drabužius bando rinktis patys. Deja, jei stalčiuje yra 10 porų pėdkelnių, jie greitai tarp jų pasiklysta ir galų gale nė vienos pasidaro netinkamos.
Reikėtų leisti mažyliui pasirinkti, tokiu būdu leidžiant pasijusti „dideliam“ ir svarbiam, tačiau pasirinkimas turėtų būti iš dviejų ar trijų. Kuo pasirinkimas didesnis, tuo labiau išvargina net ir suaugusiuosius, ką jau kalbėti apie mažiukus. Normalu, kad kai ką nusprendžia tėvai, ir kuo vaikas mažesnis, tuo tėvai nusprendžia daugiau.
Mokykite vaiką kalbėti. Ne, ne kalbėti apskritai, o išmokti kalbėti apie tai, kaip jaučiasi ir ko nori: „aš pavargęs“, „noriu“, „daugiau“, „nenoriu“, „skauda“… Kai jis galės pasakyti, ir jūs suprasite – tai gali padėti išvengti pykčio protrūkių dėl nesusikalbėjimo. Gali būti naudinga mokytis ženklų kalbos, kai koks nors jūsų sutartas ir išmoktas ženklas reiškia, kad vaikas jau pavargo ir nori išeiti arba kad jam ką nors skauda: ženklų kalba padeda suprasti mažylį, net jei jis dar nemoka kalbėti. Vaikui augant, labai svarbu jį mokyti įvardyti savo jausmus ir kalbėti apie tai, kaip jaučiasi.
Pagirkite vaiką už gerą elgesį. Vaikai dažnai pradeda netinkamai elgtis tada, kai už tinkamą elgesį nesusilaukia tėvų pagyrimo ar net dėmesio. Jų galvelėse formuojasi mintis, kad geriau jau barimas, nei jokio dėmesio nebuvimas… Tad jei norite, kad netektų dažnai barti, stenkitės pastebėti, kai vaikas klusnus, laikosi jūsų nubrėžtų taisyklių, nori jums padėti. Galima ne tik tiesiogiai pagirti, bet ir tokiomis situacijomis skirti daugiau laiko, kartu pažaisti. Galima, pavyzdžiui, einant į parduotuvę susitarti, kad, jei vaikas ramiai elgsis jums renkantis prekes, jūs galėsite jam nupirkti norimą ledinuką ar kokį kitą skanėstą. Tokiu būdu perteikiame vaikui žinią, ko iš jo norime – dar labiau sustipriname veiksmų kryptį.
