„Tikrai nepritariu „norvegiškam modeliui“, kai vaikas be rimtos priežasties išplėšiamas iš biologinės šeimos. Bet kartais būna situacijų, kai šeimoje įvyksta krizė, ir vaikui lieka du keliai – globos namai arba laikinai sutinkanti jį globoti šeima. Manau, antras variantas yra palankesnis vaikui“, – sako Neli Tolstovs , pirmoji klaipėdietė, kuri nusprendė tapti laikinąja globėja.
Šiuo metu globota mergytė, pavadinkime ją Anna, jau vėl gyvena su tikrąja savo mama, bet pusė metų, praleistų Tolstovs namuose, daug ko išmokė ir ją, ir globėjus.
Neli, buvote viena pirmųjų šeimų, kuri ryžosi laikinajai globai.
Kartą mieste pamačiau skelbimą, kad renkami laikini globėjai, ir ryžausi. Širdyje kirbėjo noras nuveikti kažką prasmingo, padaryti gerą darbą. Jei kas mano, kad tai komercinis projektas, pasakysiu iškart – globėjas gauna apie 220 eurų atlyginimą per mėnesį. Manau, tai tikrai ne ta veikla, kuri suviliotų dėl atlygio.
Beveik pusę metų lankiau pasiruošimo kursus, praėjau psichologinius vertinimus, ar tinku tokiam darbui. Ir tada sulaukiau pasiūlymo globoti 6 metų mergytę. Jos mama viena augino 2 vaikus: trimetę ir šešiametę dukras.
Tačiau mama susirgo depresija, atsigulė į ligoninę, ir mergytės liko vienos. Mažąją pasiėmė jos biologinis tėtis, o Anna, kurios tėtis kitas, atsidūrė mūsų namuose.
Kartą Anna jau buvo patekusi į globos namus kelioms savaitėms, kai mamai pirmąkart pasireiškė depresija. Depresija sergančiam žmogui net pakilti iš lovos ir pagaminti vaikams valgyti atrodo didžiulis darbas. Annos mama pati augusi globos namuose, tad artimųjų, kurie jai padėtų, palaikytų, nėra.
Ar per tą laiką, kol globojote Anną, palaikėte ryšį su jos biologine mama?
Taip, aš skatinau jų bendravimą, nes žinojau, kad mergytė grįš pas mamą. Žinojau, tai ne mano vaikas, ji ateis ir išeis, negaliu jos savintis ar labai prisirišti. Niekada neprašiau Annos vadinti mane mama, nes aš nesu jos mama. Bet ką galėjau, tą vaikui daviau ir išmokiau. Ir, žinoma, pamilau, man ji rūpi iki šiol.
Mes kiekvieną vakarą skambindavome mamytei pasakyti labos nakties, paklausti, kaip jai sekasi. Reikėjo išmokyti jas kalbėtis. Aš tikėjausi, kad telefonu Anna pasakos, kokį darbelį tą dieną padarė, kas nutiko. Bet nieko panašaus nebuvo, nes mama irgi nemokėjo bendrauti su vaiku. „Labas, kaip reikalai, gerai, man irgi gerai“… Ir pauzės. Pradėdavau pati prašyti: „Papasakokit apie savo dieną“, įjungdavau garsiakalbį, kad galėtume kalbėtis visos trys. Būdavau tarsi tų pokalbių moderatorė. Prašydavau, kad mama Annos paklaustų, ką piešė, kokias spalvas rinkosi, kaip nupiešė. Smulkmenos labai svarbu, iš jų vystosi pokalbis.
Kokia buvo Annos reakcija į naujus namus?
Pirmos akimirkos buvo jaudinančios. Atvažiavau į globos namus jos paimti, stovi vaikelis su 2 maišiukais, viename žaisliukai, kitame drabužėliai. Jai buvo pasakyta, kad gyvens pas tetą. Paėmiau už rankos, pasodinau į mašiną.
Namuose pamatėme, kad drabužėliai ne tam sezonui, vien vasariški, o lietingam orui nei lietpaltuko, nei guminių batų neturi. Džiaugiuosi, kad tarnybos pasistengė greičiau skirti vaiko pinigus, tad apipirkome ją nemažai. Kas keisčiausia, atsivežtų žaisliukų ji beveik neprisimindavo. Geriausias žaislas buvau aš – ji nuolat sekiodavo iš paskos, nenorėdavo paleisti nė minutėlei, stebėdavo, ką aš veikiu.
Annos dėka aš ūgtelėjau kaip mama. Mūsų biologinis sūnus buvo tik dvejų metukų, dar rašyti ir piešti nemokėjo, tad man buvo nauja patirtis važiuoti į kanceliarijos reikmenų parduotuvę, pirkti pieštukus, flomasterius. Kartais pasitardavau su draugėmis, turinčiomis didesnių vaikų. Apskritai asmeninės patirties pasirodė mažoka, nes būdavo ir labai sudėtingų situacijų, kai Anna užsispirdavo, puldavo į isteriją. Tada skambindavau klausti patarimo į socialinę tarnybą, kur dirba psichologai.
Ko stengėtės išmokyti Anną?
Pagalvojau, kad ji grįš į šeimą, bet mamai gali atsinaujinti liga. Depresija kartais labai išsekina žmogų. Būtų gerai, kad tuo atveju Anna pati mokėtų pasigaminti kažką valgyti, kad mergaitėms nereikėtų misti saldainiais. Mes su ja mokėmės daryti valgyti, po kurio laiko Anna jau neprašome vakarienei pjaustydavo salotas, kol aš gamindavau kažką karšto. Išmokiau išsivirti makaronus.
Jos apetitas mane stebino. Nors buvo gražiai nuaugusi, be antsvorio, bet valgė labai daug. Ji norėdavo mėsos pusryčiams, pietums ir vakarienei, kartodavo porcijas. Kartą gaminau kopūstus su kiaulės uodegėlėmis, man atrodo, kad vaikai tokio patiekalo išvis nevalgo, bet mūsų Annai buvo labai skanu.
Ir nuolat prašydavo saldainių. Apie saldumynus kita istorija. Kai pirmą kartą nuvažiavome su ja į prekybos centrą pirkti maisto, Anna nežinojo daugelio produktų pavadinimų. Neįsivaizdavo, kad norint iškepti kotletus, reikia pirkti faršą. Paklausta, ką labiau mėgsta, paukštieną, kiaulieną ar žuvį, ji tik gūžčiojo pečiais, tarsi nesuprasdama, ko aš klausiu. Užtat atgijo praeinant pro sulčių ir saldainių skyrių.
Čia ėmė pasakoti, kuri rūšis skanesnė, buvo matyti, kad ragavusi vos ne visų saldainių. Tikriausiai tuo metu, kai mamai paūmėdavo depresija, mergaitės maitindavosi saldainiais ir sultimis.
Teko susitarti, kad mes kasdien saldainių nepirksime. Bet pirksime vaisių, kurie bus mūsų desertas. Važiuodavome į bazę ir dėžėmis prisipirkdavome įvairiausių vaisių. Dar kompromisas buvo viena ledų porcija per dieną, nes juos Anna labai mėgdavo.
Ką Anna pasakojo apie ankstesnį gyvenimą?
Pasakojo, kad kartais mama jau ryte būna pavargusi, tada nesikelia iš lovos, o jos su sesute įsijungia animacinius filmukus ir visą dieną sėdi prie ekrano, geria sultis ir valgo saldainius.
Annos žodynas buvo labai skurdus. Ji apskritai mažai kalbėjo. Tikriausiai todėl, kad jai būnant trejų metukų, gimė mažoji sesutė, ir mamos dėmesys teko naujagimei.
Prieš pasiimdama globoti įsivaizdavau, kad mudvi su šešiamete daug kalbėsimės, bet ji negalėdavo suregzti net kelių žodžių sakinio. Vienu metu net galvojau, kad ji galbūt protiškai atsilikusi, nes beveik nekalba, tik žiūri į mane, šypsosi. Mes esame rusakalbė šeima, o mergaitė paimta iš lietuviškos šeimos, dėl jos mes kalbėjome lietuviškai. Bet su savo biologiniu sūnumi, kuriam tuo metu buvo 2,5 metų, kalbėjome rusiškai. Po kelių mėnesių Anna puikiausiai prakalbo rusiškai! Manau, kad tie pusė metų, praleistų mūsų šeimoje, buvo naudingi dar ir tuo, kad išmoko kitos kalbos natūraliai, be didelių pastangų. Antra kalba jai gyvenime tikrai pravers.
Skaitydavau knygutes ir mokiau naujų žodžių reikšmių tiek savo sūnelį, tiek Anną. Paveikslėlyje parašyta A raidė ir nupieštas arbūzas. Ji nežinojo, kas tai. Kaip ir žodžio „servetėlė“ prasmės. Klausė, o kas čia toks, kam naudojamas? Ji neskyrė spalvų. Visiškai nesiorientavo laike, nežinojo, kas yra vakar, rytoj, po savaitės, dieną, pavakary… Visko mokėmės, ir per pusę metų labai daug pasiekėme.
Šešiametė jau lankė priešmokyklinę paruošiamąją grupę, jai reikėjo labai daug pasivyti. Pradėjusi domėtis Annos istorija sužinojau, kad mergytei buvo rekomenduojama adaptuota, palengvinta ugdymo programa, nes buvo manoma, kad ji nesugebės mokytis kartu su visais. Kalbėjau su auklėtojomis, kad mergaitė tikrai pajėgi mokytis pagal bendrąją programą.
Ar Anna nesiilgėdavo mamos?
Mes mokėmės pažinti emocijas. Kartais ji klausdavo, kodėl yra ne su mama. Aiškindavau, kad mama pasveiks ir Anna vėl grįš pas ją. Mačiau, kad mergaitė jautri, įsibaiminusi. Vakarais prie jos lovos išsėdėdavau po valandą, kol ji nurimusi užmigdavo. Kartais sapnuodavo košmarus, tada naktį ramindavau, kad viskas bus gerai.
Kaip į naują šeimos narį reagavo jūsų pačių sūnus?
Manau, kad jam su Anna buvo įdomu, – kartu valgydavo, kartu prieš miegą pasakų klausydavo.
Man tik nepatikdavo, kad ne mažylis kopijuoja jos elgesį, o ji nusileidžia iki mažo vaiko lygio ir elgiasi taip, tarsi būtų trimetė. Pavyzdžiui, kartą sūnui iš rankų iškrito saldus kukurūzas, jis ėmė jį traiškyti. Anna irgi išpylė ant žemės kukurūzų pakelį ir ėmė juokdamasi šokinėti. Šitos linksmybės baigėsi tuo, kad abiem teko pasiimti šepetį, semtuvėlį ir viską sutvarkyti.
Ar globotinės sveikata nekėlė problemų?
Ji labai graži, gerai išsivysčiusi mergytė, bet kai nuvedžiau pas odontologą, rado 5 skyles dantukuose, jie buvo nujuodę nuo karieso. Matyt, atsiliepė tas saldumynų valgymas. Nuvedžiau patikrinti, ar gera Annos klausa, nes iš pradžių man atrodė, kad kartais Anna negirdi, nereaguoja į tai, kas jai sakoma. Bet gydytoja patikino, kad viskas gerai. Vėliau ir patys tuo įsitikinome, nes praturtėjus žodynui, tokių „nebegirdėjimų“ nebeliko. Akių ligų gydytoja rado didelio laipsnio žvairumą, teko skubiai pirkti akinukus. Vėl gerai, kad padėjo socialinės tarnybos, nes akinukai kainavo apie pusantro šimto eurų. Juokiausi, kad atiduosiu mamai Anną tarsi automobilį, praėjusį techninę patikrą. Bent jau kuriam laikui viskas bus gerai.
Be to, norėjosi pagerinti ir psichologinę vaiko būklę, lankėmės pas psichologę, užrašiau ją į teatro būrelį, kad labiau išlaisvėtų, atsiskleistų per kūrybą.
Ar žinote, kaip Annai sekasi dabar?
Taip, mes bendraujame, sekmadieniais ją pasiimame į bažnyčią, kartu pabūname mišiose ir arbatėlėje po jų. Žinau, mergaitė gyvena su mama, o gyventi savo biologinėje šeimoje vaikui svarbiausia. Mama rado darbą, dirba nuo ryto iki vakaro.
Po Annos mūsų šeimoje gimė antras vaikelis, šiuo metu esu motinystės atostogose ir auginu dukrytę. Žinoma, dažnai pagalvoju apie globotinę. Ir sūnus kartais sako, kad jos pasiilgo. Globoti svetimą vaiką nėra toks darbas, kurį atlikęs pamirštum. Tai nepaprastai sunkus darbas tiek emociškai, tiek fiziškai. Juk to vaiko tu negali palikti net seneliams, jeigu jie nėra praėję specialių mokymų. Tu negali nė valandėlei palikti draugams ar kaimynams, nes esi įsipareigojęs būti 24 valandas per parą. O kartais būna tokių sunkių dienų – su isterijomis, atsikalbinėjimais. Mano vyras dirba jūroje. Kai pasiėmiau Anną, jis buvo išplaukęs. O kai grįžo, iškart paprašiau laisvo pusdienio, kad galėčiau pabūti su savo mintimis.
Beje, Annai kėlė nuostabą, kodėl namuose staiga atsirado kažkoks vyras, priėjusi manęs klausdavo, kada jis išeis. Mat ji gyveno tik su mama ir sesute, net nesuprato, kad šeimoje būna ir tėtis.
Po Annos kito globotinio neturėjome, bet manau, kad ateityje tikrai turėsime. Tai labai prasmingas darbas, globodamas tu gelbsti nors vieno žmogaus gyvenimą. Neseniai Klaipėdoje prie tvenkinio rado paliktą naujagimį. Kai sužinojau, iškart kilo mintis, kad turiu tą kūdikį paimti. Juk maitinau savo mažąją dukrytę, užtektų pieno ir dar vienam. Be to, esu praėjusi visus kursus ir turiu patirties. Bet vyras nuramino mano entuziazmą, kad šiuo metu vienai su trimis vaikais man bus per sunku, kol jis išplaukia ilgam laikui.
Manau, kai truputį paaugs mūsų pačių vaikai, vėl atversime savo namų duris.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2019 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 rugpjūčio 28 dieną.