Nagų kramtymas tėvams kelia daug nerimo, o kyla… iš vaiko nerimo.
„Mano trimetė dukrytė niekaip negali atprasti čiulpti pirštą.
Bandėme viską: tepėme pirštuką karčiais tepalais, barėme, gėdinome, galų gale ignoravome. Deja, šis įprotis ne tik klesti (ypač ramiai sėdint ar prieš užmiegant), bet dar ir atsirado nemalonus įprotis draskyti, kasyti šalia esančio žmogaus ranką, lįsti į pažastį. Jei rankos negauna, tampo ir gnaibo savo akies voką. Ir vėl niekas nepadeda. Jei neleidžiame, prasideda ašaros. Paskutiniu metu pasidarė labai verksminga, įžeidi, žodis ne taip – ir krenta ant žemės ašarodama. Ir šiaip mergytė išsiskiria dideliu aktyvumu (tik nusisuk, o panelė jau kažką „gero“ pridariusi).
Nupirkau raminamų lašelių, galvoju, gal viskas čia nerviniu pagrindu, gal ji labai jautri, bet vis nesiryžtu duoti… Gal čia ta trimečio krizė?
Kaip teisingai elgtis esant tokioms problemoms (piršto čiulpimas, savęs gnaibymas, isterijos, nuolatiniai verkšlenimai), nes iš esmės mergaitė labai miela ir trykštanti gera energija. Mes ją labai mylime ir skiriame daug dėmesio, visur dalyvaujame drauge, stengiamės susitarti gražiuoju, jei iškyla nesklandumų. Gal kažką darome ne taip? Bartis ir derėtis pavargau, nes rezultatų neduoda. Geruoju susikalbame tik retkarčiais, o juk taip norisi nenutolinti brangaus tėvų ir vaiko tarpusavio ryšio… Labai prašau patarti!“
Sutrikusi mama
Komentuoja vaikų psichiatrė Aurima Dilienė
Visi mamos laiške aprašyti „nemalonumai“ yra specialistų vadinami įkyrumais, prasidedantys vaikystėje, dažnai 5-8 metų vaikams (gali prasidėti ir anksčiau). Paprastai tokie vaikai būna smalsūs, jautrūs, dažnai uždaro būdo, nepasitikintys savimi.
Jie greitai susijaudina, jautriai išgyvena nesėkmes. Tėvai neturėtų pabrėžti, komentuoti vaiko judesių, juolab jį barti, kritikuoti, iš jo šaipytis.
Įkyrumų formų yra labai daug: tai ir nevalingi, greiti, pasikartojantys neritmiški judesiai (tikai) – mirkčiojimas, kraipymasis, veido grimasos, kaklo ir pečių trūkčiojimas, plaukų sruogos sukimas aplink pirštą, įvairūs šūkčiojimai, šniurkščiojimai. Kompleksiniai tikai: savęs mušimas, šokinėjimas, šokčiojimas ant vienos kojos ir t.t.
Dažnai mama pastebi, kad vaikas kramto rankogalį ar statesnę megztuko apykaklę, graužia pieštukus, žaislus… Deja, susirūpina dėl sugadinto daikto, bet ne dėl priežasties, išprovokavusios tokį vaiko elgesį. Tikrai ne skonis ir ne kvapas verčia kišti į burną ir kramsnoti po ranka pakliuvusius daiktus.
Šiuos „įkyrumus“ (dažniausiai nesąmoningus) išprovokuoja vidinė įtampa (kurios vaikas dažniausiai pats nė nesugeba įvardyti), stresas, nerimas, nesaugumo jausmas, per dideli suaugusiųjų reikalavimai ir nesugebėjimas jiems patikti, įtikti. Nuoširdus pokalbis, taikus mamos balsas vaiką nuramina, o paprasti atsakymai į klausimus: „Kaip tu jautiesi?“, „Kaip tau sekasi?“, „Kas tau kelia nerimą?“, padeda atgauti dvasinę pusiausvyrą, varginantys įpročiai pasitraukia tarsi savaime.
Pirštukai – patogus čiulptuko pakaitalas, malšinantis natūralų kūdikio čiulpimo refleksą. Tačiau tėvai eina kryžiaus kelius, apsiginkluoja geležine kantrybe (bent jau taip turėtų būti), kol vaikutis atsisako šio instinktyvaus „įkyrumo“. Žinoma, niekas neįvertins jūsų diplomatinių sugebėjimų, tačiau šį populiarų įprotį mėginkite naikinti derybomis, pavyzdžiais ir paskatinimais: galbūt mergaitės nenorės nučiulpti blizgančio lako, berniukai trokš turėti tokius pačius stiprius pirštukus kaip tėtuko ar filmuko herojaus.
Kartais padeda iliustratyvios istorijos apie negeras kirmėles ir kitus ligas sukeliančius nešvarumus, kurių apstu ant vaikučio rankų, tik paprasta akimi jie neįžiūrimi.
Jau rimtesne autoagresijos forma gali virsti nagų kramtymas, kartais net iki kraujo. Visi mes skirtingi, todėl vieni savo neigiamas emocijas nukreipiame į išorę (vaikystėje žaislus laužome, mėtome, mėgstame apkumščiuoti, apkandžioti, apspjaudyti bendraamžius ir mažesnius), o kiti nukreipiame į save – iš to kyla save žalojantis elgesys.
Įkyrumus gali išprovokuoti psichikos traumos, pervargimas, bendras išsekimas, kartais brolio ar sesers gimimas, dažni tėvų konfliktai vaikų akivaizdoje, smurtas šeimoje, skyrybos, emocinio kontakto stoka.
Įspūdžių gausa (pavyzdžiui, fejerverkai, triukšmingi gatvės renginiai, dramatiškas filmas ir t.t.), neigiamos emocijos, nuovargis ar įtampa gali paskatinti ne tik griežti dantimis, bet ir vaikščioti (lunatizmą).
Čia netinka taktika „bausti, barti, drausti“. Ji paprasčiausiai neveikia, vaikas ras būdų, kaip vieną veiksmą pakeisti kitu, kad palengvintų viduje kirbantį nerimo jausmą ir jį kaip nors išreikštų veiksmais.
Staiga prasidėję „įkyrumai“ greitai išnyks, jei tik panaikinsite juos sukėlusias priežastis. Trumpalaikiai, epizodiniai tikai – labai dažni vaikų „įkyrumai“, todėl nereikėtų jų sureikšminti. Jei tikai pradeda jus varginti, jei negalite savomis jėgomis jų įveikti, kreipkitės į specialistą – vaikų psichologą ar psichiatrą.
„Mamos žurnalas“
