Ar dantų šepetuką galima mesti į plastiko pakuočių konteinerį, veidrodį – į stiklo, o pakuotes prieš rūšiuojant būtina kruopščiai išplauti? Nors atsakymai gali atrodyti akivaizdūs, visi trys įsitikinimai yra klaidingi. Lietuvos mokyklose vykstančiose rūšiavimo edukacijose tokie klausimai neretai tampa diskusijų pradžia. Specialistai pastebi, kad vaikai noriai įsitraukia į praktines veiklas ir atranda netikėtų dalykų apie kasdien naudojamus daiktus bei pakuotes. Tačiau kaip pasirūpinti, kad mokykloje įgytos žinios neliktų tik pamokose? Edukatoriai dalijasi patarimais, kaip jas pritaikyti namuose ir paversti kasdieniais įpročiais.
Gamintojų ir importuotojų asociacijos „Gamtos ateitis“ komunikacijos vadovas Vygandas Kieras sako, kad šiandien rūšiavimas vaikams jau yra pažįstama tema. Vis dėlto vien žinoti, jog atliekas reikia rūšiuoti, nepakanka – svarbu suprasti, kaip tai daryti teisingai ir kodėl apskritai verta.
„Matome, kad vaikai noriai įsitraukia į praktines veiklas, tačiau mūsų tikslas – kad rūšiavimas nebūtų tik vienkartinė edukacija ar atskira tema, kurią prisimename kartą metuose. Norime, kad atsakingo vartojimo ir rūšiavimo principai natūraliai atsirastų skirtingose pamokose, o vaikai suprastų ne tik tai, į kurį konteinerį mesti pakuotę, bet ir kokį kelią daiktas nueina nuo pagaminimo iki tapimo atlieka, jos perdirbimo ir virtimo nauju gaminiu“, – sako V. Kieras.
Pakuotė ar tiesiog plastikinis daiktas?
Šį rudenį gamintojų ir importuotojų asociacija „Gamtos ateitis“ kartu su VšĮ „Mes Darom“ Lietuvos mokyklose vykdo rūšiavimo edukacijų projektą. Iki lapkričio vidurio planuojama surengti 60 edukacijų skirtingose savivaldybėse, iš kurių 39 jau įvyko. Edukacijose naudojamas specialiai vaikams pritaikytas žaidimas „Atliekų labirintas“, kurio 650 komplektų numatyta išplatinti mokykloms ir edukacijų vietoms.
Edukacijas vedantis gamtininkas, organizacijos „Mes darom“ atstovas Tomas Pocius pastebi, kad viena didžiausių vaikų žinių spragų – skirtumas tarp pakuotės ir iš tam tikros medžiagos pagaminto daikto.
„Didžiajai daliai mokinių vis dar naujiena, kad plastiko, popieriaus ir stiklo konteineriai skirti pakuotėms, o ne bet kokiems iš šių medžiagų pagamintiems daiktams. Daugelis nustemba sužinoję, kad dantų šepetuko nereikėtų mesti į plastiko konteinerį, o veidrodžio – į stiklo. Net ir pats pakuotės terminas vaikams kelia klausimų. Pavyzdžiui, jie teiraujasi, ar butelis yra pakuotė“, – pasakoja T. Pocius.
Ypač daug neaiškumų kyla dėl plastiko pakuočių konteinerio. Pasak edukatoriaus, vaikai dažnai nežino, kad į jį galima mesti ir metalines pakuotes, todėl šios neretai atsiduria mišrių atliekų konteineryje. Kita dažna klaida – įsitikinimas, kad prieš rūšiuojant pakuotes būtina jas kruopščiai išplauti.
„Vaikai kartais pasakoja, kaip sąžiningai namuose plauna kiekvieną pakuotę. Tačiau to daryti nereikia – svarbiausia, kad pakuotėje neliktų maisto ar kitų produktų likučių. Tokie pavyzdžiai rodo, kad noro rūšiuoti tikrai netrūksta, tik kartais pritrūksta tikslių žinių“, – sako T. Pocius.
Mažesniems vaikams – žaidimas, vyresniems svarbi bendraamžių nuomonė
T. Pocius pastebi, kad skirtingo amžiaus mokiniai į rūšiavimo edukacijas reaguoja nevienodai. Jaunesni vaikai dažniausiai noriai dalyvauja, nebijo spėlioti ir suklysti, o vyresni, nors neretai turi daugiau žinių, kartais į temą žvelgia abejingiau.
„Mažesni vaikai rūšiavimo taisyklių mokymąsi priima kaip žaidimą ar iššūkį. Jiems net paprasčiausia užduotis nuspręsti, į kurį konteinerį mesti tam tikrą atlieką, gali tapti įdomiu galvosūkiu. Vyresni mokiniai dažnai taisykles išmano geriau, tačiau kartais atrodo, kad jiems nesinori parodyti, jog ši tema rūpi, galbūt dėl baimės išsiskirti ir bendraamžių pašaipų“, – pasakoja gamtininkas.
Tam pritaria ir V. Kieras. Jo teigimu, žaidimai, protmūšiai ir praktinės užduotys, kuriose vaikai patys turi priimti sprendimus, padeda ne tik lengviau įsiminti rūšiavimo taisykles, bet ir suprasti, kaip jas pritaikyti kasdienybėje.
Rūšiavimo konteineriai mokykloje yra, tačiau ar vaikai jais naudojasi?
Nors mokyklose vaikai įgyja teorinių žinių, jų pritaikymas kasdienybėje ne visada toks paprastas. T. Pocius pastebi, kad net ir ten, kur sudarytos sąlygos rūšiuoti, mokiniai ne visuomet jomis naudojasi.
„Beveik visose mokyklose, kuriose lankausi, koridoriuose stovi atliekų rūšiavimui skirtos šiukšliadėžės. Tačiau paklausus mokinių, ar jomis naudojasi, rankas pakelia vos vienas kitas. Dar mažiau vaikų gali pasakyti, kurioje mokyklos vietoje tos šiukšliadėžės apskritai stovi“, – pasakoja jis.
V. Kieras taip pat pabrėžia, kad edukacija ir kasdienė mokyklos aplinka turi papildyti viena kitą. Jei vaikai per pamoką mokosi rūšiuoti, tačiau valgykloje tam nėra galimybių, rūšiavimo vietos sunkiai pastebimos, o suaugusieji patys nerodo pavyzdžio, naujus įpročius formuoti gerokai sunkiau.
„Svarbu, kad tai, ko vaikai mokosi, atsispindėtų ir jų kasdienėje aplinkoje. Jeigu kalbame apie rūšiavimo svarbą, mokykloje turi būti aiškios ir patogios galimybės tas žinias pritaikyti. Kitaip edukacija gali likti tik teoriniu užsiėmimu“, – sako V. Kieras.
Vaikai žino taisykles, bet namuose rūšiuoja ne visi
Dar viena aplinka, nuo kurios labai priklauso vaikų rūšiavimo įpročiai, yra šeima. Pasak T. Pociaus, edukacijose pasitaiko situacijų, kai mokiniai puikiai atsako į klausimus apie atliekų rūšiavimą, tačiau prisipažįsta, kad namuose to nedaro.
„Vaikai dar negali savarankiškai nuspręsti, kaip šeimoje tvarkomos atliekos. Kartais užsiėmimo pradžioje mokiniai pasako, kad namuose nerūšiuoja, tačiau vėliau puikiai atsako į visus klausimus. Tai rodo, kad žinių jie turi, bet ne visada gali jas pritaikyti“, – aiškina edukatorius.
Tai atspindi ir 2026 m. sausį asociacijos „Gamtos ateitis“ užsakymu atlikta reprezentatyvi „Spinter tyrimų“ gyventojų apklausa. Jos duomenimis, vos 2 proc. respondentų nurodė, kad jų namų ūkyje atliekas rūšiuoja vaikai, o 4 proc. – kad vaikai pasirūpina atliekų išnešimu. Tiesa, 39 proc. apklaustųjų teigė, kad jų namuose kiekvienas atliekas rūšiuoja pats, todėl vaikai taip pat gali dalyvauti šiame procese, net jei nėra pagrindiniai už jį atsakingi šeimos nariai.
„Vaikai gali parsinešti naujų žinių namo ir paskatinti atsakingiau rūšiuoti savo tėvus. Tačiau tam reikia, kad šeimoje būtų aiški atliekų rūšiavimo tvarka, o vaikai būtų į ją įtraukiami. Kuo dažniau ta pati žinutė kartojasi skirtingose aplinkose, tuo didesnė tikimybė, kad ji taps įpročiu“, – sako V. Kieras.
Kaip rūšiavimo pamokas pratęsti namuose?
Pasak T. Pociaus, norint, kad mokykloje įgytos žinios taptų kasdieniais įpročiais, nebūtina imtis sudėtingų priemonių. Pirmiausia tėvai turėtų pasidomėti, ką vaikas sužinojo edukacijos metu, ir paskatinti jį naujomis žiniomis pasidalyti su šeima.
„Galima paprašyti vaiko papasakoti, kas jį nustebino, ką naujo išmoko, o gal net pasiūlyti jam pačiam pravesti nedidelę rūšiavimo pamoką tėvams. Svarbu, kad suaugusieji rodytų iniciatyvą ir leistų vaikui pasijusti tuo, kuris šį kartą gali juos kažko išmokyti“, – pataria gamtininkas.
Kitas žingsnis – kartu įsirengti aiškią ir patogią rūšiavimo vietą namuose. Kasdienes situacijas taip pat galima paversti trumpais žaidimais: pavyzdžiui, pasirinkti kelias tuščias pakuotes ir kartu nuspręsti, į kuriuos konteinerius jas reikėtų mesti. Taip rūšiavimas tampa ne papildoma pareiga, o natūralia šeimos kasdienybės dalimi.
T. Pocius pabrėžia, kad tiek vaikams, tiek suaugusiesiems svarbu nebijoti suklysti. Juk net ir ilgą laiką rūšiuojantys žmonės kartais sužino, kad tam tikras atliekas išmesdavo netinkamai.
„Kai vaikai sužino, kad kažką ilgą laiką rūšiavo neteisingai, dažnai natūraliai kyla klausimas: o ką dar dariau ne taip? Per vieną užsiėmimą visų rūšiavimo situacijų neaptarsi, todėl svarbiausia paskatinti norą domėtis ir savarankiškai ieškoti atsakymų. Juk esmė ne apsimesti, kad viską žinai, o pastebėjus klaidą nuo tada elgtis teisingai“, – apibendrina T. Pocius.
